Keliaudami investuojame į save ir pasaulio pažinimą. Per pažinimą pradedame mokytis prisitaikyti, suprasti, mažiau vertinti bei smerkti. Kitaip tariant, keliaujame tam, kad patirtume, o grįžę tą patirtį panaudotume kasdienybėje – galėtume kurti, duoti, auginti, atrasti ir įžvelgti.

Kartais keliaujame ir dėl galimybės pasipuikuoti prieš draugus, kad galėtumėme pasakyti, kad štai aš galiu sau leisti keliauti. Tik ar taip elgtis verta? Apie tai „Šiaulių naujienoms“ išsamiau pasakoja psichologė, organizacijų konsultantė, lektorė Aistė Mažeikienė.

– Kodėl keliaujame? Kad galėtumėme pasipuikuoti?
– Sako, turizmas, kaip ir apskritai „atostogų“ sąvoka, – mūsų civilizacijos produktas. Bet juk nuo seniausių laikų buvo klajoklių gentys, nenustygstančios vienoje vietoje ne tik dėl slenkančių ledynų pavojaus ar naujų ganyklų savo galvijams ieškojimo. Klajokliai, kurie turėjo keliauti su savo visa manta ir gyvuliais, vildamiesi sulaukti geresnių laikų, visais istoriniais laikais turėjo daugiau laisvės nei sėslūs valstiečiai ir miestiečiai.

Dalis tiesos yra – noras pasipuikuoti, kad „galiu sau leisti“ keliauti, iš tiesų egzistuoja. Bet pažiūrėkite, kaip elgiamės kelionėse. Kaip gavę naują darbą: pasitempiame. Pagražėjame. Šypsomės (bent jau nuotraukose). Labiau sau leidžiame pasėdėti, pasibūti ramiai. Vaikštome basi. Neišgyvenate dėl dėmėtų marškinėlių ar ne pačių madingiausių batelių. Pradedate blankiau dažytis, o netrukus keiksnojate save, kam apskritai tempėtės tą kosmetikos krepšį – geriau jau lietuviškų obuolių būtumėte įsimetę.

– Ką manote apie kelionių nuotraukų viešinimą internete?
– Draugai kartais tai vadina „ekshibicionizmu“. Kad ir kokias pareigas užimate, tabu yra nuotraukos su nukrautais stalais ir bokalais. „Facebook‘e“ rekomenduojama dėti tik tas nuotraukas, dėl kurių netektų „raudonuoti” ir kurios yra pažintinio, šviečiamojo pobūdžio: pvz., ką verta aplankyti, ką įdomaus, netikėto pamatėte. Jeigu asmuo dirba valstybės tarnyboje, politikoje, pagalbos tarnybose arba yra darbdavys ir samdo kitus žmones, prabangių nuotraukų verčiau nedėti – visada bus, kas pagalvoja, už kieno pinigus keliaujate – nepakankamai mokate savo samdomiems žmonėms, kurie dirba tol, kol keliaujate?

– Ar normalu, kad tokios nuotraukos aplinkiniams kelia pavydą?
– Pavydas yra apskritai dažnas, vadinasi, statistiškai – normalus jausmas. Kadangi niekas nemato žmogaus darbo ir pastangų, dėl kurių jis gali sau leisti keliauti, o mato tik rezultatą – besišypsančius veidus nuotraukose. Į šį klausimą teatsako kiekvienas pavyduolis sau. Jeigu nedirbi, ilsiesi prie televizijos ar prie kompiuterio kasdien – nepavydėk. Jeigu dirbi po 15 valandų ir vis tiek negali keliauti ten, kur norėtum, permąstyk apie savo išsilavinimą, darbą ir padaryk išvadas, kokie tavo gyvenimo prioritetai.

– Ar egzistuoja priklausomybė nuo kelionių?
– Keliauti gali skatinti ir iliuzija, kad pabėgsi nuo savo problemų. Arba – tiesiog noras judėti. Dalis ne kartą pajutome, jog mums labiau patinka sunkios darbinės komandiruotės (kad ir į gūdžiausią užkampį) ir gyvenimas viešbutyje ar palapinėje nei ramus darbas ofise. Dromomanija (gr.dromos-bėgimas arba keliavimas) priskiriama impulsyvių potraukių sutrikimams psichiatrinių sutrikimų klasifikacijoje.  Tai  – impulsyvus potraukis išvykti iš namų, keisti gyvenamąją vietą, valkatauti. Dromomanijai nebūdinga sutrikusi sąmonė, ligoniai viską prisimena. Tik vienintelis dalykas mums, nesustojantiems vietoje, netinka iš dromomanijos apibrėžimo – tai, kad „asmuo išvažiuoja nežinodamas kur, neturėdamas tikslo, pinigų, dokumentų“. Paprastai viską turime – ir tikslus, ir žemėlapius, ir dokumentus.

Kelionėse tarsi pasiduodame nežiniai – tiesiog neperskaitome visų įmanomų turistinių brošiūrų apie tą vietovę – tam, kad geriau įsijaustume, nežinodami istorijos, kad neprikabintume etiketės: pvz., „Tai – vergų ir piratų miestas.“

Kad kelionės netaptų priklausomybe, rekomenduojama keliauti ir šalia savo namų. Į darbą, po darbo, savaitgaliais – o kas trukdo keliauti po savo puikią šalį, tiesiog pažinti kraštą, fotografuotis, samdyti gidus istorikus? Tam nereikia daug pinigų. Kai yra įspūdžiai, jais esame sotūs ir mažiau išleidžiame kitiems nereikšmingiems dalykams.

– Lietuviai per atostogas nevaržo savęs finansiškai. Ką apie tai manote?
– Ar per atostogas, ar per Naujųjų metų šventimą man yra nesuprantamas žmonių „taškymasis” pinigais. Greitųjų kreditų bendrovės dėl tokio neplanavimo ir savo norų nevaržymo klesti, skolų valdymo verslai – taip pat. Kelionės man nesisieja su dideliais pinigais. Pasaulį pažinti gali su maža kuprine, gerais batais ir saugia bei miela širdžiai kompanija. Švaistytis pinigais kelionėse gali tada, jeigu nedaug keliauji. Tuomet pakaks ir vienos kelionės per metus, kitą laiką teks taupyti.

– Ar teisingai mąstoma, kad keliauti yra nesaugu?
– Namuose ir buityje traumų ar ligų yra ne mažiau nei kelionėse. Tam, kad kelionės būtų saugios, reikia gerai žinoti šalies, į kurią vykstama, politinę situaciją, užkrečiamųjų ligų informaciją, rekomendacijas, kaip atrodyti, kad nebūtum įdomus vagims bei pasirūpinti kelionės draudimu. Norint apsidrausti nuo dokumentų pametimo (ar pavogimo), galima, pvz., įsisiūti juos į vidinę kelnių kišenę, nusifotografuoti asmens dokumentus, visada turėti alternatyvias ryšio priemones, jeigu neturėsi mobiliojo telefono, žinoti ambasadų adresus bei turėti patikimų kelionių draugų.

– Kodėl verta keliauti? Ar tik dėl būsimų nuotraukų?
– Nuotraukos – prisiminimas. Fotoaparatu ir vaizdo kamera fiksuojame akiai gražius vaizdus, spalvas, gėlių žiedus. Matome ir žmonių veidus, ir menkiausius architektūrinius kringelius. Kūnu jaučiame vėjo gūsius, leidžiame sau ilgiau nei 40 sekundžių gurkšnoti kavą ar arbatą. Mėgaujamės kiekvienu kąsniu ir nesigraužiame, kad sulaižome pusę litro ledų.

Mėgaujamės šokoladu, čia pat, gatvėje, kalbame su sutiktais įdomiais žmonėmis ir nebijome jiems nusišypsoti. Neskubame. Pradedame vaikščioti su naivia „turistine“ veido išraiška, kurios taip nekentėme, šiek tiek atvipusia lūpa. Pakeliui perkame pigų, bet gražų šlamštą. Ir nesijaučiame kalti, kad švaistome „brangų laiką“.

– Verta keliauti vienam ar su grupe žmonių?
– Viena keliauti niekada nebandžiau – trūktų pasidalijimo įspūdžiais ir pasitarimo, esant nenumatytai situacijai. Bet pažįstu, kas keliauja vieni, ir juos suprantu: po kelionių su grupe turiu nemažai  susipykusių draugų, porų ar giminių, kadangi žmonių interesai – labai skirtingi, turimas pinigų kiekis – taip pat. Jeigu kelionės pradžioje nėra aptarta, kas vadovauja kelionėje ir kokios kelionės sąlygos, gali būti pirma ir paskutinė kelionė su grupe (pvz., vieni vertina komfortą, o kiti gali nesiprausti savaitę, vieni nori jūros, kiti – aplankyti 20 vienuolynų, vieni nuolat plepa, kiti nori pasimėgauti meditacija ir gamta.)

– Ką daryti, kad kelionė neapkarstų ir atneštų daugiau teigiamų įspūdžių?
– Pasirinkti tinkamą kompaniją. Susiplanuoti maršrutą patiems, peržiūrėti atstumus, kad ir samdome vietinį gidą (visgi ne visose šalyse turėjau gerą patirtį su vietiniais gidais), numatyti, kiek reikės ilsėtis. Dažna klaida – noras viską pamatyti, tada pavargstame ir nebesidžiaugiame tiek, kiek galėtume keliaudami.

Jeigu keliaujate su grupe ar agentūra, prašykit tikslios programos. Pasiskaitykite, kokie reikalavimai keliami ir keliautojams. Pvz., eisite per kalnus, o neįsidėsite batų; reikės jodinėti, o nemokate. Kartais tokie keliauninkai, neįsigilinę į kelionės programą, lieka viešbučiuose.

Dar labai svarbu save pažinti: ką ir kiek valgyti, gerti, kad gerai jaustumėmės. Kitų šalių maistas nėra įprastas. Pvz., jeigu esate priklausomi nuo kavos, įsidėkite jos į kelionę, nes toli gražu ne visose šalyse ją įprasta gerti rytais.

Mokykitės vietinės kalbos – nors kelių žodžių, kad parodytumėte pagarbą vietiniams gyventojams. Daug lengviau rasite pagalbą ir susiderėsite.