Šiaulių dailės galerijoje atidaryta teminė paroda „Potencija 2“. Jos autoriai – žinomi įvairių meno sričių kūrėjai iš Kauno, Šiaulių ir Vokietijos.
Kūrybinė galia keičia pasaulį
Menotyrininkas Virgilijus Kinčinaitis parodos atidaryme teigė, kad Šiaulių ir Kauno miestų menininkų bendras projektas atskleidė, jog kūrybinė galia slypi visur, tereikia mažo postūmio ir sukuriami neįtikėtinai įdomūs darbai.
Parodos idėjos autorius Evaldas Mikalauskas dėkojo kolegoms menininkams, kad atsiliepė į šiek tiek provokuojantį šmaikštų parodos pavadinimą. „Mes žodį „potencija“ aiškinamės kaip sugebėjimą veikti, dvasios ar kūno galią keisti daiktus. Aristotelio filosofijoje „potencija“ – tai pačios materijos galimybė virsti kitais daiktais. Taigi menas gali atsirasti iš visko. Svarbu kūrybinis impulsas. Kūrybingi gali būti ne tik menininkai: inžinierius, kariškis, ekonomistas taip pat turi šį bruožą. „Potencijos“ terminas vartojamas fizikoje, chemijoje, kituose moksluose, – sakė E. Mikalauskis. – Įvairios meno formos viename derinyje kviečia mąstyti, liudija, kad kūrybiškumas ribų neturi.“
Malonų rezultatą, pasak E. Mikalausko, sustiprina puikios Šiaulių dailės galerijos erdvės, kiekvienam kūriniui parinkta tinkama vieta ir vaizdinis pasakojimas įgyja naujų spalvų.
Potencija – sujaukti mintis
Meno kūriniu gali tapti beveik viskas: medžio rieves imituojanti plokštė, kompiuterinė beišblunkanti kopija, savaip išryškintos deformuotos tikrovės detalės. Kūriniai nebūtinai kaip paveikslai kabo ant sienų, jie gali plaikstytis ant virvelių, sukinėdamiesi į visas puses, gali tiesiog imituoti kiliminį taką ir ramiai gulėti ant grindų.
Parodoje savitą fotografijų ciklą pristato V. Kinčinaitis. Žaismingas spalvų ir formų interpretacijas „Meilės virusas“ pateikia Birutė Zokaitytė. Žiūrovą kviečia lyginti ir mąstyti E. Mikalauskio „Kas geriau – didelis ar mažas?“, akį traukia Andriaus Repšio „Devyni vaizdai“.
Šiek tiek stebina, kaip paprastas dalykas pabudina mintis, Robertos Vaigeltaitės ciklas „Kai per ilgai“. Su gera ironijos doze pasirodė besą Tado Žebrausko „Beveik betonas“ ir Daliaus Puzino „Ne tai, ką matai“. Savitą pasakojimą kuria ir kitų menininkų darbai: Sigita Dackevičiūtės, Aistės Juškevičiūtės, Eglės Vertelkaitės, Rolando Rimkūno, Albino Šiupinsko, Gintauto Vaičio.
Ši paroda, pasak jos kuratoriaus E. Mikalauskio, yra apie kūrybinėje valioje slypinčią potenciją.
Veidrodžių karalystė
Keramikė Jūratė Strelkauskytė-Neimantienė Vilniaus dailės akademijoje baigė keramikos specialybę, Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 2003 m. Gyvena Vokietijoje. Pasak V. Kinčinaičio, didelis džiaugsmas, kad per dvejus derybų metus pagaliau pavyko pasikviesti menininkę į Šiaulius.
J. Strelkauskytė-Neimantienė parodoje pateikė veidrodžių ciklą. Autorė prisipažino, kad labai mėgsta keliones, domisi architektūra. Jos prabangūs veidrodžių rėmai imituoja renesanso ir baroko architektūrines formas. „Pilyje gyvenu, – sako autorė, – man tokia puošyba labai artima. Šitie veidrodžiai tinka buičiai ir grožiui. Estetika mano minimali. Viskas rankomis padaryta. Su kočėlu, peiliu. Jie yra tuščiaviduriai. Degama 1000 laipsnių temperatūroje, pilnaviduriai suskilinėtų.“ Neįtikėtina, kad paprastas molis atrodo taip prabangiai.
Kiekvienas veidrodis kitoks, jų formos taip pat minimalistinės. „Veidrodis man sakralus, su veidrodžiu reikia elgtis labai atsargiai. Formas panaudojau artimas dabarčiai – ne senovines,– prisipažįsta J. Strelkauskytė-Neimantienė. Pasak menininkės, ciklo prasmę perteikia jos parinktas Deng Ming Dao eilėraštis: „Didelius ar mažus /pasirinkimus /tenka daryti /kiekvieną minutę. /Tokia gyvenimo ironija –/mes keliaujame tik į vieną pusę. /Negalime sugrįžti, /negalime lyginti, /bandydami /vieną kelią po kito./ Negalime turėti/ dvigubos patirties. /Todėl gyvenime tenka/ pasikliauti tik /išmintimi.“
J. Strelkauskytės-Neimantienės veidrodžiai man kalba apie galimybę pereiti iš vieno pasaulio į kitą, praeities, dabarties ir ateities ryšius. Mįslinga, mistinė keramika.
Parodos atidarymo momentas. Centre E. Mikalauskis ir V. Kinčinaitis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
