Aukštasis mokslas užima daug laiko ir ne visada garantuoja gerai apmokamą darbo vietą. Aukštojo mokslo diplomas dažniausiai terodo vien`a – tu turėjai galimybę lankyti universitetą ir kažko išmokti, bet tai visai nereiškia, kad žmogus to ir išmoko. Nepaisant to, yra manančių, kad mokytis vis tiek reikia.

Jaučiasi nepasiruošę, bet vis tiek stoja
„Nesu pasiruošusi studijoms universitete, bet vis tiek stosiu, nes nenoriu, kad mane laikytų atsilikėle.“ „Metus po mokyklos baigimo mieliau uždarbiaučiau užsienyje, bet tėvai nori, kad studijuočiau teisę.“ „Nemanau, kad pas mus aukštojo mokslo institucijos gali pasiūlyti tikrai kokybiškas studijas, bet man vis tiek reikia diplomo, juk be jo šiais laikais esi niekas.“

Tokios ir panašios mintys sukasi jaunuolių galvose. Dauguma jų net nestotų į kolegijas ar universitetus, bet vis tiek stoja dėl aplinkinių spaudimo arba iš nežinojimo, ko patys iš tiesų nori.

Tai, kad ne visi jaunuoliai yra pasiruošę aukštojo mokslo studijoms, įrodo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atliktas suinteresuotų šalių nuomonės tyrimas.

Tyrimo duomenimis, vos 43 proc. moksleivių savo pasirengimą siekti aukštojo išsilavinimo vertina teigiamai. 37 proc. moksleivių pasirengimą vertino neutraliai, o 13 proc. – neigiamai.

Pasirengimą studijuoti geriausiai vertina gimnazijų mokiniai, beveik pusė jų teigia esą pasirengę siekti aukštojo išsilavinimo. Trečdalis gimnazistų pasirengimą vertino neutraliai, kas dešimtas – neigiamai. Prasčiausiai pasirengimą aukštojo mokslo studijoms vertina profesinių mokymo įstaigų moksleiviai. Tik 16 proc. jų jaučiasi galintys studijuoti, 39 proc. pasirengimą vertino neutraliai, beveik trečdalis – neigiamai.

Nepaisant to, priėmimo duomenys atskleidžia, jog jau tais pačiais metais į aukštąsias mokyklas įstoja apie 60 proc. abiturientų. Tad tikėtina, kad kai kuriems moksleiviams trūksta informacijos, kuri leistų objektyviai įvertinti savo galimybes studijuoti.

Studijoms pataria subręsti
Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas „Šiaulių naujienoms“ komentuoja, kodėl verti stoti į aukštąsias mokyklas. Anot jo, aukštasis mokslas – ne tik savaiminė vertybė, bet ir praktinė išmintis, kuri kiekvienam būtina. Tai galimybė atrasti, išbandyti save ir pagaliau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

„Profesinis mokslas gali instruktuoti, kaip kažką pagaminti, patobulinti, pagerinti. O aukštasis mokslas yra savęs išbandymas dalykinėje, asmeninėje išmintyje. Ten žmonės ieško savęs, ir jeigu žino, ko ieško, tai atranda“, – sako J. Dieliautas.

Filosofas svarsto, kad kai kurie bijo ar nenori pasirinkti šio kelio dėl kelių priežasčių. Daugeliui žmonių užtenka darbinės praktinės išminties, jie pasikliauja savimi, jaučiasi saugūs ir atrodo, kad to jiems užtenka. Kiti yra paveikti aukštąjį mokslą lydinčių stereotipų, kai raginimai stoti į aukštąsias buvo peršami visiems.

Pašnekovas pastebi, kad dažnai žmonės blaškosi, nežino, ko nori. Dar dažniau „slapti patarėjai“ jiems įdiegia, nurodo, ko reikia siekti. Pasiduoti aplinkinių įtakai – didelė klaida, nes per prievartą jokios dalykinės išminties gauti yra neįmanoma.

Pirmiausia reikia ieškoti savęs ir suprasti. Tai itin sudėtinga užduotis, nes žmonės skirtingai bręsta. Vieniems užtenka sukrėtimo ar kažkokios įžvalgos ir jie aiškiai supranta, ko nori. Kitiems prireikia dešimt ar dvidešimt gyvenimo metų, kad suprastų elementariausius dalykus.

Filosofo nuomone, nestudijavę nelabai žino, kas yra jaunystė, ieškojimai, kur jaunystės veržlumas, svajonės, kaip svajonės realizuojasi. Tai galima sužinoti tik studijuojant. Tik studijoms reikėtų atsiduoti visa širdimi. Neretai darbas studentams pradeda trukdyti, tada atsiranda disharmonija, kurios čia neturėtų būti.

Taip pat yra sakančių, kad norėtų studijuoti, bet tam neturi lėšų. J. Dieliautas sako, kad tai tik banalus bandymas pasiteisinti. Iš tiesų, kai labai nori – viskas įmanoma: „Norintys studijuoti galėtų kelioms vasaroms ar pusmečiams išvažiuoti kur nors padirbėti. Tada aiškiau suprastų, ko yra verti pinigai ir kur geriausia juos investuoti: savo ateičiai ar lėbavimui, tuštybei patenkinti.“

Jis sutinka, kad šiandien dėl studijų programų pasirinkimo kyla daug painiavos. Jaunuoliams vis dar norisi rinktis „prestižines“ profesijas. Tik bėda ta, kad šiandien trūksta vienos specialybės atstovų, o baigus studijas jau gali prireikti visai kitų ir šiandien populiari specialybė gali virsti nieko vertu dalyku. Tokiu atveju galbūt vertėtų rinktis kažką labiau tradiciško arba neskubėti stoti, palaukti ir leisti sau studijoms subręsti.

„Geresnėje ekonominėje padėtyje esančiose šalyse žmonės, baigę mokyklą, kažkur keliauja, dirba ir vėliau nusprendžia studijuoti ne todėl, kad jiems tai buvo liepta, bet dėl to, jog patys to nori“, – neskubėti iš karto po mokyklos į aukštąją mokyklą stoti pataria pašnekovas.

Būti vidutiniam – prastas pasirinkimas
Lektorius Darius Čibonis dienraščiui antrina, kad iš tiesų daug žmonių profesijos pasirinkimui ruošia tėvai. Jie tiki, kad žino, kuri profesija jų vaikui bus geriausia, ir programuoja savo atžalas nuo mažų dienų: „Gerai mokykis mokykloje ir galėsi studijuoti teisę, o tuomet gyvensi pasiturinčiai“ arba „Norėtume, kad užaugęs studijuotum mediciną“ ir panašiai.
Daug tėvų tokiu būdu sąmoningai ar nesąmoningai siekia per vaikus realizuoti savo neįgyvendintas svajones, o tie, kurie padarė sėkmingą karjerą, nori, kad vaikai sektų jų pėdomis.

Deja, tai nėra pats geriausias būdas rinktis profesiją. Kiekvienas esame unikalus ir turime unikalius talentus, todėl tai, kas daro laimingus vienus, nebūtinai tiks kitiems.

„Kol nežinai, kuo nori būti, tol ne laikas stoti. Priešingu atveju sugaiši keletą metų savo brangaus gyvenimo ir turėsi profesiją, kurios galbūt nemėgsi. Jeigu dirbsi tai, ką nemėgsti, netapsi vienu iš geriausių tos profesijos atstovų. Jeigu nebūsi vienu iš geriausių, tai nerasi gerai apmokamo darbo ir nebūsi gerbiamas“, – mano D. Čibonis.

Anot jo, dirbant ne savo vietoje galimybės tapti geriausiu specialistu yra ribotos. O būti vidutiniam – prastas pasirinkimas, nes vidutinių yra daugiausia ir jų niekas nevertina. Tuo tarpu geriausi savo srities specialistai yra graibstomi ir uždirba didžiausias pajamas. Bet svarbiausia – dirbdamas svetimą darbą nesijausi laimingas.

„Nežiūrėkite, kokios profesijos dabar madingos ar pelningos, ieškokite srities, kuri jums tiktų ir patiktų. Radę tokią veiklą, turėsite galimybę tapti gerais specialistais ir nugyventi laimingą bei turtingą gyvenimą“, – pataria lektorius.

Pašnekovo nuomone, siekiant gyvenime nuveikti kažką prasmingo ir įdomaus, nebūtina turėti aukštojo mokslo diplomo. Versliam, idėjų turinčiam žmogui ir be diplomo gali pavykti įkurti savo verslą bei tapti darbdaviu aukštąjį išsilavinimą turintiems asmenims: „Diplomas nemaišo ir netrukdo, bet nemanau, kad jis yra gyvybiškai būtinas, ypač jeigu nori būti verslininku.“

Tiesa, būsimiems samdomiems darbuotojams aukštojo mokslo diplomo vis dėlto gali prireikti, nes darbdaviai paprastai reikalauja, kad kandidatai turėtų vienokį ar kitokį išsilavinimą.

Kaip ten bebūtų, lektorius pritaria, kad tinkamą profesiją pasirinkti nelengva, nes sunku atsiriboti nuo aplinkinių įtakos, tačiau tai padaryti įmanoma, tereikia gebėti sau iškelti tinkamus klausimus.

„Pradėkite nuo to, kuri veikla jus labiausiai džiugina, ką sugebate geriau nei dauguma, kokie pavyzdžiai jus labiausiai įkvepia. Jeigu tai profesija, kuriai reikia specialaus išsilavinimo, verta investuoti laiką ir pinigus į tokio išsilavinimo gavimą. Ką reiškia keleri metai mokslo, lyginant su dešimtmečiais laimingo profesinio gyvenimo, kuris laukia ateity“, – sako D. Čibonis.

Kitaip tariant, šiais laikais galimybės studijuoti norimą profesiją neribotos – pasaulis atviras, tereikia eiti ir pasiimti tai, ko nori.

J. Dieliautas sako, kad dažnai žmonės blaškosi, nežino, ko nori. Dar dažniau „slapti patarėjai“ jiems įdiegia, nurodo, ko reikia siekti. Pasiduoti aplinkinių įtakai – didelė klaida, nes per prievartą jokios dalykinės išminties gauti yra neįmanoma.
Artūro STAPONKAUS nuotr.