Dainų šventė „Vardan tos“ nuo liepos 1 dienos į sostinę sutrauks keliasdešimt tūkstančių dalyvių ir dar daugiau lietuviškomis tradicijomis besidominčių žiūrovų. Liepos 3-iąją – folkloro diena „Didžių žmonių žemė“. Joje dalyvaus 6000 folkloro ansamblių dalyvių iš įvairių Lietuvos kaimų ir miestų, tarp jų – ir Šiaulių kultūros centro folkloro ansamblio „Sidabrinė gija“ ilgaamžiai šviesuoliai, tautinių tradicijų, šokio ir dainos puoselėtojai. „Šiemetinei Dainų šventei mes paruošėme 20 minučių individualią programą. Dainą užves Petras Gedminas, kuriam netrukus sukaks 100 metų“, – sako ansamblio vadovė Vita Taučienė-Rezgienė.

„Sidabrinė gija“ – ilgaamžių folkloro kolektyvas
Etnografinių dainų ir šokių  ansamblis „Sidabrinė gija“ įkurtas 1984 metais ir jame šiuo metu šoka ir žemaitiškai bei aukštaitiškai dainuoja per 20  folkloro  puoselėtojų, tėvų ir senolių etninį palikimą siekiančių perduoti augančiai kartai.

„Sidabrinės gijos“ ansamblis pristatomas kaip ilgaamžių folkloro kolektyvas, gal vienintelis toks visoje Lietuvoje.

Vidutinis koncertuotojų amžius yra per septyniasdešimt penkerius metus. „Šešiasdešimtmečiai – mūsų jaunimas, – šypsosi vadovė, – pagrindinė jėga gerokai persiritusi per 80. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį džiugiai pasitikę, minime jį įvairiais renginiais visus metus.

Šiemet Dainų šventės folkloro dienos tema yra „Didžių žmonių žemė“ – joje pristatomi Lietuvos šviesuoliai, kurie valstybę kūrė, savo krauju ją gynė ir atkovojo, savo žemės ir tautos dvasinį paveldą įprasmino. Mes taip pat pristatysime savo šviesuolius, kurie beveik vienmečiai su valstybe ir visą gyvenimą su didele pagarba tautos kultūrai, su daina, šokiu gyvena, savo patirtimi su augančia karta dalijasi.

Tokių žmonių, kurie kelis dešimtmečius „Sidabrinėje gijoje“ šoka, dainuoja, groja, mes turime daug, bet dabar susipažinkime su išskirtiniausiais. Tai 99 metų amžiaus dainininkas Petras Gedminas ir 90-metis šokėjas Stasys Nutautas. Jie patys – beveik Lietuvos bendraamžiai, o kupini gyvenimo džiaugsmo, energijos.“

Ansamblyje abu yra nuo pat įsikūrimo, tai yra, daugiau kaip 30 metų. Jie mielai dalyvauja visuose koncertuose, renginiuose, edukacinėse  pamokėlėse vaikams ir jų tėveliams.

S. Nutautas išgyveno daugybę operacijų, o kiekvienąsyk skuba iš patalo pakilti, kad vėl galėtų šokti. P. Gedminas išsaugojo puikų stiprų balsą, jis užveda dainą taip, kaip ne kiekvienas jaunas sugebėtų, be to, dar gieda bažnyčios chore. Sako, kad ir „Dobilą“ dar galėtų sušokti.

Abu vyrai dalyvavo visose Dainų šventėse, su koncertais aplankė daugybę šalių. Apskritai „Sidabrinė gija“ yra kaip šeima, o šitie vyrai – tai kumštis, ansamblio šerdis, visiems pavyzdys, kaip išlikti jaunatviškiems.

Iš kur jie semiasi jėgų, sveikatos, entuziazmo, pasakoja patys šviesuoliai, kurie moka gyvenimu džiaugtis ir dienas leisti prasmingai.

Dainuoju, keliauju, džiaugiuosi
Vyriausias  folkloro ansamblio „Sidabrinė gija“ dalyvis 99 metų šiaulietis P. Gedminas sako šokantis ir dainuojantis nuo vaikystės: „Ketvirtame skyriuje pradėjau, bažnyčios chore – nuo 14 metų. „Jovaro“ ansamblyje dainavau 43 metus, „Margulyje“ – šiek tiek. Visose Dainų šventėse dainavau. Ypač su „Jovaro“ ansambliu daug koncertavome. Nors muzikinio išsilavinimo neturiu, bet su daina apkeliavau beveik visą pasaulį. Džiugu, kai tavęs klauso, ploja, gatvėje tavo tautinius rūbus apžiūrinėja. Daugiau nei 30 metų, nuo įsikūrimo dienos, dainuoju „Sidabrinėje gijoje“. Nėra kada liūdėti, esu labai laimingas, kad tebeturiu klausą, balsą ir sveikatos, savo gyvenimo be dainų ir šokių neįsivaizduoju.“.

„Jovare“ P. Gedminas susipažino su dailia mokytoja Julija. Nugyveno meilėje ir kelionėse daugiau nei pusę amžiaus. Pernai, deja, teko atsisveikinti. Seserų dukros dabar jį globoja.

O kelionių aistrą jam įžiebė Armėnija, kurią aplankė dar besimokydamas Šiaulių mokytojų seminarijoje. Užkrėtė ja ir žmoną – Šveicarija, Gruzija drauge aplankyta.  Daug metų dirbęs geležinkelių sistemoje, tada  apkeliavęs beveik visą Rusiją, Baikalą, Kamčiatką. Buvęs vienintelis nepartinis tarp viršininkų, dar bažnyčios giedotojas, o į užsienio keliones vis tiek ištrūkdavo.

Kai sukako 67-eri, teko profesiją keisti. Tapo ekskursijų vadovu. Vėl nepamirštami kelionių įspūdžiai, nuotykiai. Kaip turistas lankėsi egzotiškose šalyse – Kuboje, Indijoje. Pažino jų gyvenimo keistenybes.   

P. Gedminas prisipažįsta turįs per 20 albumų, kuriuose nuotraukos iš kelionių ir koncertų. Turėjęs daug fotoaparatų, dalį jų padovanojęs Geležinkelio muziejui. Kriauklių kolekcija muziejui netiko, tai išdalys giminaičiams.

„Su bažnyčios choru neseniai vykome į piligriminę kelionę. Aš 13 miestelių aplankiau, programoje buvo 15“, – balse gali nugirsti pasididžiavimo gaidelę.

„Man visko gana, gražų gyvenimą nugyvenau. Reikia džiaugtis. Kol Dievas sveikatos duos, tol  dainuosiu ansamblyje, chore giedosiu, – pasižada P. Gedminas. – Vadovėlė mūsų puiki, tai gražiai sutariame.“

Negaliu nusėdėti – kojos pačios kilnojasi
Savo gyvenimo be dainų ir šokių neįsivaizduoja 90-metis S. Nutautas, pasak vadovės V. Taučienės-Rezgienės, be galo energingas, stiprios sveikatos šokėjas.  

„Akcijoje „Visa Lietuva šoka“ – pylėme su visais vienodai, nesvarbu, kad metų nemažai. Kur tik nebuvome, kur nekeliavome. Petras Gedminas dainavo, o aš šokau. Kai ruošėmės į Maskvą, per naktį repetavome. Ankstesnė vadovė Aldona Ivanauskienė buvo oho kokia reikli. Mūsų vadovėlė švelnesnė, jos begalinė kantrybė. Kai mes su žmonele atėjome į „Sidabrinę giją“, vadovė buvo graži  jauna mergelė, – linksmai pasakoja šokėjas.– Žmona Irena – irgi puiki šokėja, ilgai pramoginius šokusi, tad labai lengva su ja, greitai ritmą pagauna. Moka ir tango, ir kitų šokių. Kokį valsą vienas malonumas su ja šokti. Sunku suskaičiuoti, kiek šokių išmokome. Apdovanojimų irgi seniai nebeskaičiuoju.“

Iki ansamblio S. Nutautas irgi šoko. Darbo karjerą pradėjo Dviračių gamykloje, bet šokiai buvo svarbiausi. Pusiau juokais šneka, kad viršininku būdamas nei sportininkų, nei šokėjų į darbą nepriimtų: darbininko kaip ir nėr, o algą mokėti reikia.

Dar jis prasitaria turįs garsią pusseserę – Almą Adamkienę, bet su ja šokti netekę. Tik iš kitos pusseserės naujienas sužinąs. „Giminės giminėm, o su „Sidabrine gija“ linksmiausia dalis gyvenimo nugyventa: kelionės po platų pasaulį, daugybė įspūdžių, bendrų prisiminimų. Mano tokia dūšia: muzika užgroja – negaliu nešokti. Kas, kad 17 operacijų išgyventa, kad rytais kojos kaip medinės. Negaliu nusėdėti, kai muzika užgroja, – prisipažįsta S. Nutautas. – Dainų šventėje šoksim, mes džiaugiamės, tegu ir kiti pasidžiaugia. Kai nėra laiko dejuoti, sveikata pasitaiso ir gyventi gera.“

Ansamblis – kaip šeima
Ansamblio „Sidabrinė gija“ vadovė V. Taučienė-Rezgienė, pavadinta vadovėle, tik šypsosi ir skuba paaiškinti, kad folkloro šokyje svarbu atskleisti individualybę ir pasakoja, jog negali atsidžiaugti su tokios stiprios dvasios žmonėmis bendraudama: „Daug turime tokių  ilgaamžių šviesuolių kaip Petras ir Stasys. Ansamblis mielai dalyvauja folkloro festivaliuose „Saulės žiedas“,„Žiemgala“, „Atataria lamzdžiai“, akcijoje „Visa Lietuva šoka“.

Mums svarbu ne tik koncertai,  bet rūpinamės etninės kultūros pažinimu, plėtojimu ir  išsaugojimu: mokyklose, vaikų darželiuose organizuojame seminarus vaikams, jų tėveliams ir pedagogams. Aštuoniasdešimtmetį perkopusios asmenybės, kaip mūsų  vyriausia muzikantė Stefanija, dainininkė Julija, buvusi dėstytoja  Onutė, su šokiu ir daina gyvenimo prasmę susiejusios, – tai, rodos, paprasti žmonės, o iš tikrųjų mūsų miesto šviesuoliai, nešantys tautos išmintį ir jauseną. Dainų šventė tokiame brandžiame amžiuje – aukščiausias taškas.“

S. Nutautas: „Kai muzika užgroja, negaliu nuturėti – kojos pačios kilnojasi.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

P. Gedminas: „Ne tik dainą užvesti, aš dar „Dobilą“ sušokti galiu.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

V. Taučienę-Rezgienę ansambliečiai vadina „mūsų vadovėle“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.