Kas dainon sudėta?
„O kaip gražiai čion atrodo Girnikų kalnelis: / Vienoj pusėj žalias miškas, antroj ežerėlis“, – tai pirmosios eilutės labai senos dainos, kurią mažas būdamas girdėdavau dainuojant senelę Feliciją Bytautaitę-Gylienę ir savo mamą Petronėlę Gilytę-Baltutienę. Jos ir eiles deklamuodavo apie tą Šiaulių rajono aukščiausią kalną, būtent legendomis apipintą Bubių seniūnijos Girnikų kalnelį, kuris žmonių dar vadinamas piliakalniu (ne gamtos suformuotas aukštas žemės pakilimas), milžinkapiu (atsiradimas siejamas su milžinu), šventkalniu (padavimai mini čia palaidotą milžinų motiną Kurtuovę, kalnan prasmegusią bažnyčią, akmenį kalno viršūnėje, ant kurio degusi šventoji ugnis)...
Dainoje primenami neapibrėžti laikai, kai žmones už nusikaltimus bausdavo mirtimi: „Kitą kartą būdas buvo smertelnai koruoti, / Nukoruotus aukštuos vietuos visus palaiduoti.“ Toliau dainuojama, kaip „Vizbaras klebonas pas poną nuėjo“, nes sumąstė kalno viršūnėje kryžių pastatyti.
Pons Rimgaila geras ponas buvo, medžio negailėjo.
Kai paprašė jo klebonas, tuojau pažadėjo.
Jie išrinko girioj medį net patį gražiausį,
Ir pastatė medžio kryžių už visus aukščiausį.
Man būdavo be galo įdomu klausytis pasakojimų, kas dovanojo kryžiui medį, kas šventino, kas dalyvavo toje iškilmėje... Tuos gražius vaikystės įspūdžius atgaivino gegužės 7-osios proga „feisbuke“ patalpintas Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos sveikinimas „Su spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena!“
Jame rašoma apie dainoje minimo J. Vizbaro iniciatyva pastatytą 44 pėdų aukščio (per 13 metrų) ąžuolinį kryžių, kurį pašventino kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, o „iškilmėse dalyvavo rašytojas Jonas Biliūnas, dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti visuomenės veikėjai“ (paminklas sovietmečiu sunaikintas, jo vietoje atstatytas naujas kryžius ir šalia jo paminklinis stulpas „Varpinė“).
Be galo įdomu skaityti Merkelio Račkausko knygos „Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy“ (Vilnius, 2008, p. 80–81) fragmentą apie „Girnikų kalną, kurio viršūnėje 1904 metais ir buvo pastatytas ąžuolinis kryžius spaudos atgavimui atžymėti. Kryžiaus pastatymo iniciatoriai buvo du broliai Vizbarai, kunigas Jonas, tada klebonavęs Kurtuvėnuose, ir Rygos politechnikos studentas Peliksas. Gražią vasaros dieną kryžiaus pašventinimo apeigas atliko kunigas J. Tumas, tam tyčia atkviestas į Kurtuvėnus, o sutikimą statyti kryžių ant grafui priklausančio kalno buvo išgavęs Povilas Višinskis, Pliaterio vaikų mokytojas. Į šventinimo iškilmes buvo atvykę grafai su Višinskiu ir didelės žmonių minios iš Kurtuvėnų, Bubių, Bulėnų, Gilvyčių, Skaudvilių, Rimučių, Baltosios, Linartų, Girnikų, Sauginių, Naisių ir kitų kaimų. Nugara atsirėmęs į ką tik pastatytą ąžuolinį kryžių, Tumas pasakė gražią kalbą, pabrėždamas Višinskio nuopelnus kovoje dėl spaudos atgavimo.“
O tas dainoje minimas gražiausias medis buvęs ąžuolas. Kodėl ąžuolas? Jau senovės baltams ąžuolas buvo šventas medis. Pavergia žmonių protus savo gyvenimu: į aukštį jie stiebiasi 150–200 metų, į storį visą amželį plečiasi, išsilaiko gyvybingi net tūkstantį metų. Dar lietuviai juos gerbia už stiprumą, patvarumą, gebėjimą atsispirti gamtos negandoms.
Prie tūkstantmečio ąžuolo kelmo
Šiandien Kurtuvėnų regioniniame parke pats didžiausias Zuikiškės ąžuolas. Jis nėra labai storas (kamieno apimtis krūtinės aukštyje – 4,7 m, skersmuo – 1,5 m), bet vienas iš aukščiausių (32 m) šioje vietovėje. Žinome, kad storiausias ir seniausias ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje yra Stelmužės ąžuolas, tik gal nežinome, kad jo pusbrolis pagal storį ir amžių dar augo Kurtuvėnuose.
Negaliu pamiršti vaikystės įspūdžių, kai Kurtuvėnų mokyklos mokytojai reguliariai vesdavo mokinius prie netoliese augusio ąžuolo, kurį vadindavo tūkstantmečiu ąžuolu. Įsiminiau mokytojų pasakojimus, kad prie šio ąžuolo buvo sustojęs ir Vytautas Didysis. Mokytojai didžiuodamiesi primindavo vaikams, kad prie jo nuolat apsilankydavo rašytoja Žemaitė ir kiti šviesuoliai, Lietuvos kariai, vadovaujami generolo Stasio Raštikio ir kt.
Sibiro tremtis atskyrė mane nuo ąžuolo istorijos, nemačiau jo mirties.
Kai auginau mažas dukreles, joms pasakodavau, ką pats buvau girdėjęs vaikystėje, nuolat lankydavome tą vietą. Deja, ąžuolo tada jau nebebuvo.
Kartą atvažiavęs su savo mažylėmis į pamiškę, kur savo laiku augo minėtas ąžuolas, mokiau jas piešti etiudą, išryškinant kelmo liekanas. Įamžinau Vytauto Didžiojo ąžuolo atlaikas.
Atsidūręs toje vietoje, dažnokai pamąstau, kad čia galėtų į saulę stiebtis ąžuoliukas, o šalia jo būtų lentelė su užrašu, kad tas mažylis – galiūno palikuonis. Ir dar parašyta, ką primena ši vieta... Gal tokia smulkmena būtų graži ir reikšminga netiesiogiai puoselėjant mūsų meilę Lietuvai ir jos istorijai? Deja, ąžuoliuko ten nėra.
Bet gal tik kol kas?
Minčių apie lenteles su užrašais šaltinis
Atšilus orams, savaitgalį su dukra važiavau pasidairyti pas kaimynus – į Rundalę ir Bauskę. Galima replikuoti, kad keliai Lietuvoje geresni. Kaimo vaizdai irgi gražesni...
Tačiau Rundalė ir Bauskė daug kuo ne sužavėjo, o tiesiog užbūrė. Nustebino kaimynų dėmesys savo krašto gamtai ir istorijai bei gebėjimas subtiliai visa tai išreikšti.
Pirmiausia akys nukrypo į lenteles šalia atskirų medžių. Kam jos? Ogi ant jų pavadinimai užrašyti, kad vaikas nuo mažumės mokytųsi skirti žalsvai ar gelsvai baltais kvapiais medingais žiedais medį nuo savo ūgiu, plačia laja ir svyrančiomis šakomis besipuikuojančio ar nuo maskuojamai pilkai žalia žieve apsisiautusio bei drebančiai lapais daugiamečio visžalio sumedėjusio augalo.
Pagalvojau apie puikią ir neįkyrią gamtos mokyklą po atviru dangumi – juk Lietuvoje auga net 98 dendrofloros rūšys, iš jų – medžių 25, krūmedžių 26, puskrūmių 14, krūmokšnių 12. Pastarąsias grupes turbūt visi ir tevadiname krūmais, ir vejami jie iš parkų be gailesčio, net mokymuisi atpažinti pavyzdžio nepaliekant.
Daugybė Rundalės parko medžių gali pasigirti savo amžiumi ir išvaizda. Pamatęs vieną kitą apdžiūvusį ar net ir visai nudžiūvusį, bet iš parko neišguitą, nepašalintą senolį, net savo akimis nenorėjau tikėti. Lentelė su užrašu šalia jo – patikimas sargas istorijai liudyti.
Maloniai nustebino Bauskėje tarp galingų medžių ant aukšto Mūšos kranto netikėtai išvystos dvi skulptūros, skirtos Latvijos žmonių kovoms su okupantais 1918–1920 metais įamžinti. Sujaudino. Juk be žodžių, vien savo buvimu „pasakoja“ apie bermontininkus. Taigi, viskas – ir augalai, ir skulptūros primena protėvius, kurie sodino, augino medžius, kurie kovojo už šalies nepriklausomybę... Šiais ir kitais pavyzdžiais išsakoma pagarba anksčiau gyvenusiesiems – patikima informacija istorijai liudyti.
Nuo gyvų įspūdžių prie spaudos
Grįždamas į namus, prisiminiau, kaip, negalėdamas pamiršti tėvelio ir senelės pasakojimų apie įvairius Lietuvos istorijos laikus, jau subrendęs panorau išsiaiškinti, kas buvo rašoma apie vieną ar kitą faktą tarpukario spaudoje.
Atgimimo metais lankiausi Vilniaus universiteto, Mokslo akademijos, Kauno ir Šiaulių bibliotekose, muziejuose ir skaičiau išlikusią spaudą nuo 1918 iki 1940 m. Mane domino ir tebedomina visi straipsniai apie Šiaulius, tad renku jų kopijas. Savo nuostabai radau daugybę publikuotų įdomių pasakojimų apie kovas su bermontininkais už nepriklausomą Lietuvą įvairiausiose Šiaulių regiono vietose.
Straipsniuose minimas Joniškis, Žagarė, Verbūnai, Lukšiai, Kurtuvėnai, Radviliškis, Pasvalys, Šiauliai ir t. t. Ypač atkaklios kovos vykusios Šiauliuose. Minimas partizanų štabas, seminaristų dalyvavimas kovose, jaunų kareivėlių žūtys ir daugelis kitų dalykų.
Daugelis straipsnių autorių anuomet minėjo, kad bermontininkus sumušė latviai, kad po to jie atsidūrė Šiaulių krašte ir plėšė mūsų žmones.
Beje, straipsniuose minimas ir senasis parkas prie grafų rūmų, ir gimnazija, ir kitos Šiaulių vietos. Tuos įvykius, be abejo, mena ir senoliai medžiai, o mes skubame juos likviduoti, sudeginti...
Argi tai nebūtų įdomu mūsų vaikams, jaunimui? O turistams?
Atminties ženklas ant Girninkų kalno / piliakalnio / milžinkalnio / šventkalnio.
Autoriaus nuotr.
