Pasaulis eina iš proto dėl Didžiosios Britanijos princo Hario (33 m.) ir jo gražuolės sužadėtinės, buvusios JAV aktorės Megan Markl (36 m.) vestuvių, kurios vyks šiandien 12 val. Londono laiku Vindzoro rūmų  Šventojo Jurgio koplyčioje. Vestuvių organizatoriai kelis mėnesius pluša derindami kiekvieną šventės detalę, o princo atstovas spaudai vis „išmeta“ vieną kitą smulkmenėlę, kaitina smalsuolių aistras. Vis aptarinėjama, kas dalyvaus vestuvėse, kokia bus nuotakos suknelė, aukcionuose  ruošiamasi nustatyti kainą ypatingojo citrininio torto gabalėliui. Nors ceremoniją ruošiamasi tiesiogiai transliuoti per televiziją ir internetu, dalis smalsuolių jau prieš kelias dienas užsiėmė gatvėse vietas, kad nors akies krašteliu galėtų pažvelgti į karališkąją eiseną. 

Lietuvoje vestuvės, žinoma, neprilygsta karališkosioms, tačiau aistrų sukelia nemažai. Kai kurie rūmų papročiai, filmuose matyti vaizdeliai skverbiasi į mūsų švenčių tradicijas. Atviras pasaulis, kelionės, mišrios santuokos daro įtakos vestuvių apeigoms. Tai gerai ar blogai, patikrins laikas. Apie tai, kokias vestuves renkasi šiauliečiai, „Šiaulių naujienos“ pakalbino patyrusius vestuvių organizatorius.

Meilė iš mados neišeina
Daug dalykų keičiasi pasaulyje neišvengiamai, bet už šeimą geresnio dalyko nėra sugalvota. Šiaulių savivaldybės  Socialinių reikalų departamento Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Vilma Melenienė sakosi daug metų dirbanti, bet kiekvieną kartą šiurpuliukai per kūną bėgioja.

„Esu nuolat šalia žmonių, kurių apsisprendimas rodo, kad gyvenimo esmė tokia pati išlieka: noras susituokti, švelnumas, jausmo tyrumo siekimas. Ta jaudinanti akimirka džiugina, –  sako specialistė.  – Kertiniai ceremonijos dalykai – drebančios širdelės, šiltas žvilgsnis, ašaros akyse, drėgnos rankos –  išduoda, kad ceremonija neprarado archajinės prasmės, iškilmingumo. Jautru, kai jaunavedžiai prieš užmaudami vienas kitam žiedus, mylimajam ištaria  kokį sakinį, nuoširdžius savo pasižadėjimus. Kartais jie tokie tylūs, kad visai negirdėti, bet klausosi jų širdys, ir tai svarbiausia.“

Kai kurie jaunavedžiai pageidauja, kad tėvas atvestų nuotaką ir atiduotų laukiančiam jaunikiui, panašiai kaip daroma bažnyčioje. Daugėja besituokiančių, kai pora jau turi vaikučių. Jaudinančiai atrodo, kai tarp jaunavedžių rankutėmis susikabinę tipena vienas ar du vaikeliai. Vaikučiai paprastai neša žiedus arba žiedlapius.

Iškilmių salėje ar ant stogo?
Pamažu populiarėja išvažiuojamosios santuokos. Pasak V. Melenienės, jų nedaug. 2017 m. įregistruota 819 santuokų, o kitose reprezentacinėse  vietose vyko 20. 2016 santuokų sudaryta 777, o pasirinktose vietose – 24.  

„Santuokų lyderė yra Chaimo Frenkelio vila, esant gražiam orui tuokiamasi vilos parke arba šaltesniu metu salėse, prabangioje aplinkoje. Populiarėja Rėkyva, paskutiniu metu daugėja norinčių susituokti ant Fotografijos muziejaus stogo. Esame registravę santuoką Dramos teatre. Dažnai tuokiamasi privačiose sodybose. Labai atsakingai pasiruošiama, išpuošiama aplinka, net herbą pasikabina, – dalijasi patirtimi skyriaus vedėja. –  Tačiau daugiausia pasirenkama registruoti santuoką Civilinės metrikacijos skyriaus salėje. Ji pakankamai puošni, erdvi, pritaikyta oficialioms ceremonijoms. Siūlome jaunavedžiams, kad jie gali savitai paįvairinti šventę, užsisakyti patinkančią muziką. Pasitaiko, kad pasikviečia savo muzikantus, dainininkus, net šokėjus. Yra buvę, kai grojo smuikai arba vaikų kolektyvas sušoko pasveikinimo šokį.“

Jaunųjų palydos būna visokios. Pamergės ir pabroliai dar neišnyko, o piršlį su juosta, V. Melenienės teigimu, retai bepamatysi. Juos dažniausiai pakeičia liudininkai. Į santuokos ceremoniją dabar jau ateina ne tik jaunųjų palyda, bet visi svečiai. Būna kartais net 50 žmonių su gėlėmis, balionais, dovanomis, sveikinimais. Nuotakos dažniausiai renkasi baltą suknelę, pamergės neretai pasipuošia vienodomis suknelėmis.

Dažnėja atvejų, kai kvietimuose svečiams nurodoma galimybė pasirinkti kur atvykti – į santuokos ceremoniją ar tiesi į pokylio vietą.

Santuoka tardymo izoliatoriuje
„Tai atvejai, kai ne jaunavedžiai pasirenka santuokos vietą, bet vieta renkasi“, – sako skyriaus vedėja. – Viliuosi, kad jie irgi tiki meile, laime, šeima.“

2017 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje įregistruota 12 santuokų. Santuokos prasmingumas stiprėja, kai šiam žingsniui rimtai pasiruošiama. Tokių porų gyvenimą  planuoja kažkas kitas, santuoka – dažniausiai tik pareiga ar būtinybė. Kartais dėl to, kad moteris laukiasi, dažniau paremta išskaičiavimu, kad būtų lengviau pasimatyti su nuteistuoju ar dar dėl kokių teisinių lengvatų. Mažiau džiaugsmo tokiose šventėse, mažiau tikrumo.

Tuokiasi vyresni
Šiek tiek vejamės Europą, nes dauguma nebeskuba tuoktis tik palikę mokyklos suolą. Vieni rūpinasi užsidirbti, įsigyti namus, kitiems rūpi pirma padaryti karjerą, treti laukia, kol susitaupys vestuvių puotai. Ne paslaptis, kad dalis susiruošia tuoktis tik tada, kai į pasaulį pasibeldžia nauja gyvybė. Pasak V. Melenienės, vidutinis susituokusiųjų amžius yra 27–35 metai. O būna visokių atvejų, tenka sutuokti visai jaunučius, tuokiasi ir garbaus amžiaus žmonių. Populiarėja santuokos sutvirtinimo, pakartojimo tradicijos. Tenka rengti sidabrines, auksines, briliantines vestuves. Dažniausiai tai būna žmonės, kurie jauni neturėjo galimybių švęsti iškilmingai.

Teminė puota ar kukli ceremonija
V. Melenienė nepastebėjo, kad šiauliečiai labai madų vaikytųsi. Dažnesnės yra tradicinės vestuvės su nedideliais paįvairinimais. Kartais pasitaiko teminių vestuvių. Teko matyti, kai visa vestuvininkų svita buvo pasipuošusi tautiniais drabužiais. Įspūdingas reginys. Yra buvusios  rokeriškos vestuvės. Įsiminė karnavalinės ir net cirko artistų šventės. Kai kurios vestuvės tviska prabanga. Gražu, bet šventės esmė ne turtą demonstruoti.

„Pažymėtinas kitas dalykas, – sako V. Melenienė, – jeigu pora ateina tik susirašyti, o vestuves sakosi švęsiantys vėliau, paprastai nebegrįžta. Todėl ypač jaunus žmones, kai matome, kad neturtingi, įkalbinėjame švęsti šeštadienį, kad liktų įspūdis, kurio nebepakartosi. Kad jaustų tik jiems skirtą laiką. Juk nebūtina, kad lydėtų gausus svečių būrys, užtenka, kad ateis tėvai arba patys artimiausi draugai. Patariame savo gražiausia suknele pasipuošti ir atšvęsti kukliai, bet iškilmingai.

Kaip ten bebūtų, santuoka – ypatinga šeimos šventė. Antras, trečias kartas – jau nebe tas...“

Tradicijas labiausia vertina emigrantai
Smagiausios vestuvės kaime. Dažniausiai kaimo sodybose švenčiama su nakvyne. Piršlys Mindaugas dalyvauja vestuvėse įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Jis nuramina, kad tradicinės vestuvės su piršliu niekur nedingo. Nedaug kas bešvenčia dvi dienas, tenka visą programą į vieną dieną sutalpinti, bet svarbiausios apeigos išlaikomos: jaunavedžių sutiktuvės, šeimos židinio perdavimas, jaunųjų sūris. Net piršlio korimas dar gyvas, tik atsiranda įvairių interpretacijų, jis gali būti išplukdomas valtele, užmigdomas ar kitaip bandoma atsikratyti.  

Labiausia tradicines vestuves vertina emigrantai. Jie specialiai grįžta tuoktis į Lietuvą. Jų draugams užsieniečiams mūsiškės vestuvės palieka stiprių įspūdžių. Nes ne visose šalyse mokama taip šiltai linksmintis.

(Ne) priimtinos (ne)naujovės
Iššūkių piršliui Mindaugui  tenka patirti, nes skirtinguose regionuose apie kitokias apeigų detales sužino. Pavyzdžiui, Žagarėje būtina, baigiantis vestuvėms, šeimininkei užrišti prijuostę. Alytuje jaunuosius išlydint į kelią įdedama uošvės ir anytos bandelių. Būtinai jas reikia suvalgyti.  

Vienose vestuvėse, rodos, Klaipėdos krašte  pakliuvo į galvosūkį, kur padėti kraičio skrynią. Visa palyda su automobiliais: kur tą skrynią įtalpinti, kaip visą vakarą ją vežiotis, kol bus pramogaujama gamtoje?

Mindaugas nerekomenduotų nešti nuotakos per tiltą ar tris... devynis... Gali ir smagu, bet... Nuotakos nešimas per tiltą yra netinkamas lietuviškoms vestuvėms. Pasak patyrusio piršlio, tai rusiškas paprotys, kilęs iš to laiko, kai taksistai, norėdami daugiau uždirbti, šitaip „pratempdavo“ laiką.

Vienose vestuvėse Mindaugui nepavyko atkalbėti nuo pasijodinėjimo žirgais. „Nuotraukos gražios išėjo, bet galite įsivaizduoti, kaip šiltą dieną atrodė nuotakos suknelė ir rusvais šeriais aplipusios kojos – kaip vilkolakio“, – juokiasi piršlys.

Mažai kur išlikusi linksma pramoga – kelio užtvėrimas. Išradingai tverdavo: su pokštais, su užduotimis, ne šiaip saldumynų kaulydavo. Bet nesuprantamai atrodo lietuviškose vestuvėse, kai kelią užtveria koks Šrekas, Žvaigždžių karų ar kitokių filmukų herojai.

„Buvome visi nustebinti, net ir kunigas, kai Meškuičių bažnyčioje teko dalyvauti santuokos repeticijoje“, – pasakoja Mindaugas. Matyt, meksikietiškų filmų žmonės prisižiūrėjo.

Nerekomenduotų patyręs piršlys spalvos temos vestuvių. Pavyzdžiui, visos pamergės turi siūdintis geltonas sukneles. Kur jas paskui dėti? Teko matyti nuotaikingas vestuves, kai visi buvo su siuvinėtais batais. Tai buvo draugų „dailiokų“ kompanija, žaisminga. Vis dėlto nereikėtų kelti svečiams ypatingų reikalavimų.

Gražios būna tautiškos temos vestuvės. Galima rinktis tik akcentą, pavyzdžiui juostas arba skrybėles.

Mindaugo supratimu, laisvės pojūtis yra svarbiausia šventėje. Sykį Burbiškių dvare užpuolęs lietus. Permirkę visi, merginos pasileido plaukus, basi bridę per vandenį. Šventės lietus nesugadino.

Teko Mindaugui patirti metrikaciją oro balione ir prie jūros: „Paniškai bijau aukščio, jaunikis bijojo dar labiau. Išgyvenome. Buvo santuokos ceremonija prie jūros – vėjas nuvertė palapines. Nieko baisaus, ekstremalios situacijos užgrūdina.“

Tarptautinės vestuvės
Piršliui teko lietuviškas vestuves su visais papročiais organizuoti Londone. Britai buvo nustebę, jiems tai atrodė didžiulis šou, nes pas juos įprasta įteikti dovanas ir išsiskirstyti.
Birštone vyko ambasados darbuotojos vestuvės, kur prisirinko įvairių tautų atstovų. Stebėjosi, džiaugėsi, negalėjo patikėti, kad linksmybės tęsis ir kitą dieną. Jiems, pasak Mindaugo, kaip spektaklis atrodė.

Dovana piršliui – juosta
Piršlys Mindaugas iš kiekvienų vestuvių grįžta su nauja piršlio juosta. Jo teigimu, kiekvieno krašto juostose raštai skirtingi, kitokie spalvų deriniai. Mano, kad iš jų gali išeiti ne tik švarkas, bet ir kelnės. Piršlys dar vis reikalingas, nes lietuvaičiai senųjų tradicijų atsisakyti neskuba.

Artūro STAPONKAUS nuotr.