Gyva žmonių bendruomenė iš esmės lemia ir šalies klestėjimą. Išveda iš visokios formos savanaudiškumo, skurdo, vienatvės, individualizmo ir teikia gerus bendruomeniško gyvenimo rezultatus. Tik bėda yra ta, kad Lietuvoje bendruomenių sparčiai mažėja. Gyvą struktūrą ardo asmeninio ar grupinio intereso priešpastatymas visuomeniniams interesams bei įvairios prieš bendruomenę nutaikytos nuostatos. Ką visa tai reiškia mūsų šaliai?

Labiausiai nukenčia nepasiturinčios šeimos
„Pas mus bendruomenės yra sunykusios. Mąstydami apie inovacines politikos aktualijas, užsimirštame ir bendruomenes tik dar labiau nuskriaudžiame“, – tokia mintimi Šiauliuose „Stasio Šalkauskio išminties šventės“ metu vykusią diskusiją „Sėkmingos visuomenės principai: profesorius“ pradėjo politologas Vincentas Vobolevičius.

Šis paradoksas dar labiau išryškėja kalbant apie tai, kas yra teisinga alga. Minimali mėnesio alga (MMA) turi būti didinama ar mažinama? Remiantis katalikišku mokymu MMA yra geras dalykas, nes kiekvienam darbininkui užtikrina galimybę išlaikyti savo šeimą. Vis dėlto politologas paragino į situaciją pažvelgti iš kitos pusės. Jis kėlė klausimą, kiek minimalų mėnesio atlyginimą uždirbančių žmonių yra iš nepasiturinčių šeimų.

Štai Amerikoje iš MMA uždirbančių žmonių tik 11 proc. yra iš neturtingų šeimų, o 43 proc. – iš šeimų, kurios yra tris kartus turtingesnės už neturtingiausias šeimas. Dažniausiai tai studentai ar žmonės, darbui galintys skirti tik dalį savo laiko, bet vis tiek turintys pakankamai pajamų, nes kilę iš pasiturinčių šeimų.

Lietuvoje tokių tyrimų turbūt dar nebuvo atlikta, tik aišku tai, kad dėl MMA didinimo pas mus labiausiai nukenčia būtent nepasiturinčios šeimos. Politologas paaiškino, kad minimalaus mėnesio atlyginimo didinimas mažina darbo vietų skaičių. Dėl to nepasiturinčios šeimos dar labiau nukenčia, nes netekusios ankstesniojo darbo gali nesusirasti naujo.
„Galvodami apie šį ekonominį klausimą ne iš šeimos perspektyvos, bet individualaus darbininko perspektyvos, galime prieiti prie išvados, kad vargšams labiau padėsime didindami MMA, nors iš tiesų toks sprendimas tik dar labiau apsunkins nepasiturinčios šeimos gyvenimą“, – kalbėjo V. Vobolevičius.

Bendruomenės vis sparčiau nyksta
Taip pat šiandien garsiai kalbama apie moterų įsitraukimo į darbo rinką skatinamą, sukuriant daugiau vaikų darželių. Savaime suprantama, kad dėl tokio sprendimo labiausiai nukentėtų vaikai. Egzistuoja ir kitas ekonominis argumentas.

Politologas kalbėjo, kad mama, išėjusi į darbą, jokios ekonominės naudos nesukuria, nes tuo pačiu turi mokėti auklei už vaiko priežiūrą, leisti pinigus transportui, darbui tinkamiems rūbams ir t. t. Kitaip tariant, eidama į darbą, mama gali išleisti daugiau nei prižiūrėdama savo atžalą namie ir pragyvendama iš vyro atnešto atlyginimo.

„Mokslininkai Amerikoje skaičiuoja, kad mama išeidama į darbą nepatirtų ekonominės žalos tik tada, jeigu užimtų aukštas pareigas ir uždirbtų labai daug pinigų. Tai dar vienas pavyzdys, įrodantis, kad  apie bendruomenes mąstoma per mažai. Mes galvojame apie individualų žmogų (moterį, darbininką), priimame tam tikrus sprendimus, dėl kurių bendruomenė tik dar labiau nukenčia“, – paradoksalią situaciją atskleidė V. Vobolevičius.

Kai kas šiuo atveju turbūt pasakytų, kad tokie laikai ir nieko čia nepadarysi. Geriau tegul gyvuoja libertalizmas ir kiekvienas gyvena taip, kaip nori. Tik politologas tame įžvelgė didelę kliūtį.

„Manau, libertalinis modelis vis dėlto yra neįmanomas. Norime to ar ne, judėsime prie didelės, įsikišančios valstybės modelio, nes labai sunku gerbti kito teises, gyventi taip, kaip to nori kitas, o ne aš. Tam reikia atsisakyti savo interesų, gerbti kito ribas, ugdyti toleranciją, empatiją, o tai labai sunku. Todėl silpstant bendruomenėms, valstybė taps tik dar galingesnė – ir blogąja prasme“, – pesimistinį ateities vaizdą piešė V. Vobolevičius.

Išgelbės bendrojo gėrio suvokimas
Teisininkas Vygantas  Malinauskas pritarė, kad gyvename laikais, kai bendruomenės sparčiai nyksta. Tik nuo ko priklauso bendruomenių egzistavimas? Senovės graikų filosofo Aristotelio atsakymas į šį klausimą buvo elementarus. Anot jo, didesnė ar mažesnė visuomenė susikuria dėl kažkokio bendro gėrio. Kitaip tariant, bendrasis gėris yra vidinė visuomenės priežastis – tai, kas daro mus visuomene, o ne atsitiktinių individų sankaupa.

Tomas Akvinietis, viduramžiais atgaivinęs aristotelinę tradiciją, toliau plėtojo bendrojo gėrio sampratą. Akvinietis atskleidė teisinės tvarkos ryšį su bendruoju gėriu. Pasak jo, teisė yra protinga tvarka, subordinuota bendrajam gėriui. Svarbu pastebėti, kad bendrojo gėrio, kaip bendruomenę ir visuomenę kuriančio principo, nuovoka buvo nesvetima ir prancūzų rašytojui Antuanui de Sent Egziuperi. Jis pastebėjo, kad žmones vienija ne žiūrėjimas vienas į kitą, bet žiūrėjimas viena kryptimi.

Vadinasi, jeigu išnyks bendrasis gėris, nebebus visuomenės ir valstybės? Teisininkas kalbėjo, kad Vakarų civilizacijoje nuo Sokrato, Aristotelio laikų bendrojo gėrio idėja buvo laikoma kaip savaime suprantama. Šiandien gyvename laike, kai bendrąjį gėrį pakeitė viešojo intereso samprata.

Tai, kas nustato, kas yra viešasis interesas, – ar ta partija, kuri Seime turi daugumą, ar žiniasklaida, ar kokia grupelė intelektualų?

„Jeigu suvokiame, kad mūsų visuomenė egzistuoja tam tikro bendrojo gėrio dėka, dėl jo mes įgyjame orientyrą, leidžiantį vertinti, kurie politikų pasiūlymai, kaip tvarkyti visos visuomenės gyvenimą, yra priimtini, o kurie – ne. Taigi būtent bendrasis gėris apsaugo politinį gyvenimą nuo pajungimo galingųjų interesams ir tokiu būdu iš tiesų leidžia išsaugoti laisvą visuomenę“, – akcentavo V. Malinauskas.

Teisininko nuomone, turime pradėti mąstyti bendrojo gėrio kategorijomis. Tik toks mąstymo perspektyvos pakeitimas gali padėti Lietuvai, kenčiančiai nuo ją ištikusios negalios – nuo to, kas galėtų būti pavadinta visuomenės sunykimu. Mūsų visuomenėje vis mažiau mąstoma, svarstoma apie bendrąjį gėrį arba tas bendrasis gėris suprantamas vis siauriau, vis mažiau žmonių jaučiasi kaip nors bendrų tikslų tarpusavy siejami, vis mažiau žmonių jaučiasi galintys čia gyventi prasmingą gyvenimą. Tai, tikėtina, yra ir viena iš giluminių emigracijos priežasčių – mes nebesijaučiame visuomenė. Gera naujiena – šie dalykai yra pakeičiami, ir pirmasis žingsnis tokių pokyčių link – pradėti rimtai galvoti, kas yra bendrasis gėris.

Svarbiausia galvoti ne tik apie save
Istorikas Egidijus Aleksandravičius kėlė klausimą, ar daug bendrojo gėrio yra viešajame interese. Anot jo, šios sąvokos giliai tarpusavyje persipynusios. Nepaisant to, kyla didelė grėsmė, kad valstybė uzurpuos bendrojo gėrio sampratą, nes taip paprasčiau.

„Visame pasaulyje prasideda pilietinių bendruomeninių saitų erozija. Jeigu taip bus ir toliau, demokratijai kils didžiulis pavojus“, – perspėjo E. Aleksandravičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad visuomenėje pradeda nykti empatija. Lieka vis mažiau noro rūpintis kitais, tačiau tai nereiškia, jog tik apie save galvojantys žmonės yra tikrieji individualistai.

„Tikrasis individualizmas gali išsivystyti tik bendruomenėje, laisvanoriškoje drauginėje veikloje. Jeigu žmogus nesuvokia, kad turi tik tiek, kiek galėtų duoti kitam žmogui, nepristabdo savo egoizmo, savo dramblių svetimoje porceliano parduotuvėje, tai jis joks individualistas“, – pabrėžė istorikas.

Anot jo, pilietinė, visuomeninė, bendruomeninė veikla įmanoma tik tuomet, kai susibūrę žmonės įveikia savo privatumus ir pradeda rūpintis kažkuo daugiau negu tik savimi pačiais. Tik peržengus privatumo ribą, galima priartėti prie bendrojo gėrio.

„Galima burtis į universitetines bendruomenes, skaitytojų klubus – bet kur. Svarbiausia tik nenustoti savęs ugdyti, nes kito kelio tiesiog nėra“, – sakė E. Aleksandravičius.