Šiaulių kraštotyros draugija kasmet teikia Mikelio prizą labiausiai nusipelniusiems istorinės tautos atminties saugotojams. Prizo pavadinimas kilo nuo prieškariu Mikeliais pavadintų kraštotyrininkų. Šiemet jis teikiamas jau 26-ąjį kartą. 2018 m. Mikelio prizas už gausius kraštotyros darbus, tautos istorinės atminties fiksavimą vaizdu ir garsu, kraštotyros tradicijų tęsimą ir puoselėjimą  įteiktas kraštotyrininkui Jonui Tamuliui.

Kraštotyrininkas visa esybe
Šiaulių savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje gegužės 11 d. gausus būrys  muziejininkų, kraštotyrininkų ir jiems prijaučiančių pagerbė gerai žinomą fotografą, muziejininką, nenuilstantį  kraštotyros profesionalą.

Šiaulių Kraštotyros draugijos pirmininkė Virginija Šiukščienė papasakojo, kad  J. Tamulį pažįsta daug  metų: „Tai kraštotyrininkas visa savo esme. Visada šalia darbo, iš kurio duoną valgė, buvo kraštotyra, kuria susidomėjo dar jaunystėje. J. Tamulis dirbo „Aušros“ muziejuje, dienraštyje fotokorespondentu. Šalia tiesioginių pareigų visą gyvenimą buvo kraštotyrininkas – sugebėdavo pamatyti, kas vertinga, saugotina, kas nusipelnė muziejininko ir kraštotyrininko dėmesio. Buvo tarpininkas, rasdavo įdomių žmonių, kurie vertingų dalykų gali papasakoti. Nepaprasto kuklumo žmogus: apie savo darbus nesigiria, sutvarko ir padovanoja muziejui. Daug jo fotografijų ir negatyvų saugoma „Aušros“ muziejuje. Jis ne tik nuotraukas dovanojo, bet perleido ir autorines teises. Perdavė net autorines teises.

Už ilgametį muziejinį darbą ir kraštotyros veiklą 2006 m. jam paskirta Pelikso Bugailiškio premija. Aktyvus Šiaulių žemaičių kultūros draugijos narys. Nežinau nė vieno žmogaus, kuris turėtų argumentų prieš J. Tamulio apdovanojimą. Galbūt paklausti reikėtų, kodėl tik dabar. Seniai nusipelnė.“

Gyvi pasakojimai migdė – ne knygos
„Man vertingesnis arklas, o ne lyra, – pusiau juokais apdovanojimo ceremoniją įvertino J. Tamulis. – Mieliausia yra tai, ką esi gavęs per genus, prigimtį, mokytojus. Kai augau, visos vasaros pralėkdavo kaime pas babą. Mane migdė ne pasakų knygos, o gyvi  pasakojimai, Mano vaizdai – „divonų“ takai per sodą, kraičių skrynios kraustymas, senų  kantičkų vartymas. Gražiausios buvo pasakos be galo iš babos ar tetos lūpų. Fotografijai pomėgis irgi iš šeimos. Viliojo tos senos rudos nuotraukos karpytais kraštais, pasakojimai, kas jose ir kada nupaveiksluota. Šaukėnų  mokykloje mokytojas Stasys Tarsevičius  fotobūrelį sukvietė. Nuo tada ir fotografuoju. Kraštotyra išaugo gal iš pradinės mokyklos mokytojos Bitkevičienės ir jos vyro, Šliūpo giminaičio, pasakojimų. Įdomūs buvo žmonės – Smetonos laikų inteligentai.“

Apie savo dabartį kraštotyrininkas taip pat pajuokauti moka:„Dirbu dabar tik istorijai, tvarkau šiukšlikes. Savo urvelyje užsimirštu, dirbu, kol šuo pasako, kad jau pietūs – dažniausiai  tai būna penkta vakaro. Smagu taip gyventi.“

Išsaugoti kitiems
Šiuo metu didžiausią dėmesį J. Tamulis skiria sukauptos kraštotyros medžiagos ir fotoarchyvo tvarkymui. 120 tūkstančių nuotraukų jau sutvarkė, padarė kopijas, nusiuntė dukroms į Vokietiją ir Angliją. Užpernai 2 tūkstančių kalendorių kolekciją padovanojo Kelmės muziejui.

Neseniai pastebėjo, kad nyksta brangūs garso įrašai, kuriuose žymių žmonių atsiminimai – rūpinasi juos sutvarkyti, išsaugoti. Džiaugiasi gavęs gerą dovaną – negatyvų nuskaitymo aparatą – parengė fotopasakojimą apie popiežiaus Jono Pauliaus kelionę po Lietuvą nuo Vilniaus iki Šiaulių. Tai bus dovana bičiuliams, kurie ateis apdovanojimo proga drauge pasidžiaugti.

Gyvenimo ir veiklos faktai
Jonas Tamulis gimė 1950 m. liepos 13 d. Šaukėnų apylinkės Kentrių kaime Kelmės rajone.

1975 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Nuo 1974 iki 1985 m. dalyvavo respublikinėse kraštotyros ekspedicijose Kiduliuose Šakių r. (1981), Jakėnų apyl. Varėnos r. (1983), Subačiuje Kupiškio r. (1985), Dapkūniškyje Molėtų r. (1986), Pakuonio apyl. Prienų r., Suvalkų krašte Lenkijoje (1988 m.). Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynui perdavė 7 857 vnt. įvairių žanrų kūrinių: tautosakos, dainų su melodijomis iš Šiaulių, Plungės, Kelmės, Šilalės, Klaipėdos, Tauragės, Alytaus, Šakių, Radviliškio, Prienų, Varėnos rajonų, memorialinių paminklų užrašų, nurašytų Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje ir kitur. Vilniaus dailės akademija išleido J. Tamulio kompaktinį diską straipsniui „Lietuvos vienuolynai“ (10 fotografijų ir tekstai su vienuolynų muzika).

Keletą savo gyvenimo dešimtmečių J. Tamulis atidavė fotografijai, fotografavo kaip kraštotyrininkas ir dienraščio fotografas. Surengė fotografijų parodas: „Lietuvos bažnyčios“ (Šiaulių „Aušros“ muziejuje 1998 m., Pakruojo dvare 1999 m., Kelmės krašto muziejuje 2000 m.), „Laiko sauja“ (Šiaulių fotografijos muziejuje 2000 m. ), „…dar gyvas atminimas“ (Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje 2005 m.) ir kt. Dalyvavo parodose „Šiaulių fotografų pėdsakai“ (1999 m.), „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 10-metis“ (2000 m.), „1991 m. sausio tryliktoji“ (2001 m.), „Šiaulių dienos 2001“ (2001 m.) ir kt.