Kažin... Kažin... Kažin...
Laikraščio skaitytojai tikriausiai atkreipė  dėmesį, kad pastaruoju metu spaudoje pasirodė įdomių straipsnių apie  medžių gyvenimą ir apie  Šiaulių miesto apželdinimo  problemas. Įdomu skaityti. Ir ne tik. Verta ir pamąstyti, pasvarstyti.

Keistokai atrodo, kad  medžiai pirma  nupjaunami, po to išnyra žinios apie senokai paruoštus planus juos likviduoti ir tik tada prasideda medžių ligų tyrimas, reikalingas atliktų veiksmų argumentacijai. Straipsnyje „Ir medžiai turi gyvenimus“ (Šiaulių naujienos, 2018 04 21) Šiaulių universiteto Inžinerijos katedros dendrologas  Kęstutis Aukselis subtiliai aiškina, kad „kiekvieno medžio vertė yra neįkainojama“, kad  „medis turi sielą“, „medis turi sąmonę“, „tai gyvas organizmas“, kad „medis yra kaip žmogus“...

Perskaitai tokią jautrią charakteristiką ir iškart klausi savęs: „Kažin kaip atrodytų, jeigu žmogui  pirmiausia  atliktų  eutanaziją, o  po to gydytojai pradėtų tyrinėti, kokiomis ligomis sirgo velionis, ir nustatytų, kad dirbtinai marinti jį  vaistais  visai nereikėjo – galėjo dar gyventi?“ Atsakymo rašyti čia tikrai nereikia.

Skaitai toliau ir svarstai: „Kažin ar Tilžės gatvės ir Prisikėlimo aikštės medžių likvidavimą galima grįsti straipsnyje pasitelkta analogija, būtent: „keičiame vaisių neduodančią obelį, keičiame augalus kapinėse – po kelis kartus per metus“? Ir pradinukui turbūt aišku, kad Šiaulių medžių likimui paaiškinti nė vienas tų argumentų netinka.

Kažin ar turtingo grafo norą puošti parką iš užsienio arkliuku atsivežtais  medžiais logiška  gretinti su mūsų siekiais, kai galima krovinius gabenti lėktuvais?  Abiem atvejais dominuoja noras sodinti „iš tolimų kraštų pargabentus rinktinius medžius, o ne kas pakliuvo“, pripažįstamos ir nevienodos gabenimo sąlygos. Tačiau nevalia nutylėti didelį kišenių skirtumą: grafo – ilga, plati, sunki, o Savivaldybės, į kurią tiesiama daugybė prašančių rankų, kišeniai dažniausiai siauri ir sausi. Vadinasi, ne tik į norus reikia atsižvelgti, bet ir į galimybes  realizuoti svajonių planus, ir į gražių utopijų tikslingumą.

Atsakymų sukimas ratais
Minėtame straipsnyje klausiama: „Ne taip seniai pėsčiųjų bulvare buvo išnaikintos lietuviškos liepos ir pasodintos kitos, atvežtos iš užsienio. Neva, senosios buvo prastos būklės ir kėlė grėsmę praeiviams. Ar šitoks savivaldos sprendimas buvo gerai pasvertas?“ Atsakymas tarsi į lankas pasuktas, būtent: „drėgmės perteklius medžiui nėra gerai“, tad „šąlant vanduo plečiasi ir drasko medį iš vidaus“; „prieš tris dešimtis metų būdavo madinga medžius apgenėti tiek, kad likdavo tik storesnės šakos“, tad „jei pažeidimas didesnis, įsimeta puvinys“ ir t. t.  Apsidraudėliška išvada: negalima garantuoti, kad tas drėgmės pertekliaus ar genėjimo mados  paveiktas medis „vieną dieną nenuvirs“. Savaiminis klausimas: „Kur buvo dendrologai, kol medis / medžiai buvo sveikas / sveiki???“

Rūpi ir galutinis atsakas į tiesmukišką korespondento klausimą „Ar kaštonų alėja – pasmerkta?“ Optimistiškai nuteikia pozityvi pašnekovo nuostata  („Visuomenė turi būti aktyvi, o aktyvistams reikėtų pasakyti „ačiū“. Kaštonų alėja turi nemažą istorinę vertę“; „Prieš kelerius metus atlėkusios kelios  keršakandės nėra argumentas išpjauti Kaštonų alėjos medžius“) ir tarsi geranoriškas požiūris, ieškant optimaliausios  išeities („situacija alėjoje nevienareikšmiška, medžių būklė labai įvairuoja, tačiau nereikėtų galvoti, kad viską čia galima sutvarkyti „vienu mostu“)...

Ir čia pat smygis galva žemyn: „Su tuo (keršakandėmis – R. B.) nesugeba kovoti net tokios turtingos, išsivysčiusios valstybės, kaip Vokietija“; „Tarkime, nupurkšime vieną medį, keršakandės persikels ant kito. O nupurkšti visą Kaštonų alėją – labai brangus užsiėmimas, t. y. reikės labai daug chemikalų ir, žinoma, pinigų“.

Kad, išgirdę netiesiogiai išsakytą Kaštonų alėjos likimą, nepultume  į ašaras, medžių specialistas mūsų širdis tramdo vizija: „atsiranda parazitų, bet atsiranda ir kas ėda juos pačius. Galbūt ateityje ligos išnaikins keršakandes ar dar kai kas. O jeigu taip, prognozės nėra labai pesimistinės“.

Žinome, kaip šiauliečiai  vertina medžius ir skulptūras. Tačiau ar vietinė valdžia paiso jų nuomonės? Pavyzdžiui, dažnas miestietis mano, kad „Geležinę lapę“ būtų labiau tikę įkurdinti miškelyje už Talkšos ežero, kad nezurdotų ūkiškai gyvenančių žmonių vištų, o  tuos skardinius vabzdžius – „apgyvendinti“ centre. Bet gal dar nevėlu perkelti juos į Kaštonų alėją kovai su keršakandėmis? Prognozės optimistinės.

Ar viskas taip juoda, negera?
Netikėtai teko išgirsti vieno šiauliečio išgyvenimus. Beveik trys jo kartos „savinosi“ puikų klevą centriniame Šiaulių parke. Tai buvo JŲ šeimos medis. Prie jo veždavo savo vaikučius po krikšto fotografuoti, švenčių dienomis aplankydavo it giminę. Klevas primindavo jiems  tėvų ir protėvių gerumą ir t. t. Tik štai vieną gražią dieną į centrinį parką  buvo privežta  visokių  sudėvėtų ūkio padargų: akėčių, plūgų ir kt. Taip šiuolaikiniai menininkai sumanė  pralenkti vilniečius, kurie prie upės statė vamzdį – kaip meno kūrinį...  Padargams vietos reikia, tad iškilo grėsmė minėtam medžiui, ir ne tik jam. Ačiū Dievui, kad tie žemės dirbimo įnagiai kažkieno susipratimu iš parko „išdulkėjo“. Dažnas pagalvodavo, kur dingo „medžių daktarai“, kur prapuolė tikri menininkai, kas leido kėsintis į parko istoriją. Ar atsimena skaitytojas, kaip istorinis parkas atrodė tuomet, t. y.  maždaug prieš dešimt metų???

Vaje, visai neseniai per Šiaulių radiją išgirdau aiškinant, kad parengtas projektas medžiams centriniame miesto parke kirsti. Ir nemažai jų nunovyti. „Kažin, kiek ten jų iš viso auga? Kas dar ten liks gyvas?“ – pagalvojau ir iki šiol tebegalvoju.

Jau bloga darosi. Vieni  mini,  kad centriniame parke iškirs per  400, kiti – dvigubai daugiau, t. y. apie 800 medžių. Treti delnais pliaukši, kad plotas prie buvusių grafų rūmų bus plynas ir švarus... Tačiau neteko girdėti, kad kas bent puse žodžio būtų užsiminęs garsiai apie parke vykusius istorinius  įvykius. Juk jame žuvo pirmieji tautos kareivėliai už Lietuvos nepriklausomybę, ten dėjosi visokie dalykai kovose su bermontininkais. Ir dar daug kitų istorinių įvykių „įrašyta“ tų medžių atmintyje. Tačiau niekam tai nesvarbu. Galbūt skubu, kad susidarytų laisva erdvė neseniai iš miesto centro išprašytai verkiančiai panelei. Matyt, šalia jos ims dygti kavinukės, kurių Šiauliuose, matyt, trūksta. Gal dar kokios dirbtuvėlės?.. Juk pinigai dega. Analogiškos patirties jau turime – „Aušros“ skulptūra  puikuojasi, nors žmonės... kalba, kad  konkurso ji taip pat  nebuvo laimėjusi... Ko gero, trūksta tik iš Grūto parko ką nors Šiauliams tinkančio parvežti...

Progresyvius dalykus apželdinimo sričiai
Sveikintina, kad, sprendžiant miesto želdinių klausimus, taikoma progresyvi šiuolaikinės pramonės  patirtis. Pvz.,  sugedo kompiuterio detalė, kam vargintis – remontuoti  ją ar gaminti Lietuvoje – geriau detalę arba net visą kompiuterį nupirkti ir parvežti iš Taivanio.

Ar ne tas pat ir su medžiu? Jei nudžiūvo jo šaka, galima parvežti „jaunuolį“ iš Amerikos. Ir nereikia kamuotis – genėti ir dar pinigus už nesibaigiantį darbą kasmet mokėti. Antai prie Tomo kavinės auga istorinis maumedis, teisingiau pasakius, ne auga, tik gyvastį berodo, nes asfaltas  net vandenuko medžiui atsigerti neleidžia, todėl ir viršūnė nuo neatmenamų laikų nudžiūvusi... Matyt, vadovaujamasi šiuolaikiška nuostata: kam ją pjauti – „atskraidinsim“ maumedžiuką iš Mongolijos, jaunuoliuką – mūsų krašto ligoms atsparų...

Vadinasi, progresuojame. Tik  dar ne vienam reikia pasimokyti tą pažangą suprasti, kad nepasirodytume dundukai Europos kontekste. Juk patys savo galva jau nebemokame mąstyti.

Netikėta, negirdėta
Džiaugiuos, kad diskusija apie medžius plečia mūsų, skaitytojų akiratį. Man negirdėta, kad  mieste augusių medžių mediena dega krosnyje blogiau nei miško medis.  Ar tai reiškia – kuo daugiau medžių mieste, tuo mes sveikesni?

Smalsu būtų sužinoti, kiek žmogui kenksmingų medžiagų sugeria galingi medžiai, t. y. senjorai, paguldę galvas miesto centre, ir kiek tokių pat chemikalų susiurbia į save 10–20 metų „paaugliai“. Kas daugiau sugeria oro teršalų – kaštonai ar eglės? Įdomu, kaip ir kokiais metodais specialistai tai  sužino, kokiu tikslumu apskaičiuoja.

Bendraudamas su žmonėmis, keisdamasis nuomonėmis sužinojau įdomių dalykų, kurių daug kas  net nežino.

Štai beržai būna baltakamieniai ir tamsiakamieniai. Kodėl jie tokie? Jeigu stipriai pakaitinsime beržo žievę, iš jos pradės varvėti degutas-derva. Be abejo, iš juodos žievės deguto išvarvės žymiai daugiau. Klausimai: iš kur degutas atsiranda berže? O kai privarviname beržo sulos indą, ar ten deguto taip pat yra?

Kitas pavyzdys. Kurio nors šiauliečio kieme auga iš tolimų kalnų atvežtas maumedis. Nukirskime keletą šakų. Po kurio laiko žaizdos apsitrauks derva – kieta ir skaidria kaip gintaras. Vietiniai kalnų gyventojai ją labai vertina ir naudoja kaip kramtomą gumą. Įdomu, ar ir tai kenksminga žmogui? Gal tuos medžius – beržus, maumedžius (smalos ir „kramtoškės“ augintojus) – reikia irgi naikinti?

Pasakojama, kad paprastų ir sidabrinių eglių spyglių nuoviras apsaugo žmogų nuo skorbuto, persekiojančio pirmiausia jūreivius ir piratus. Gal tai antroji priežastis, kodėl Prisikėlimo aikštėje „augusios gražios sidabrinės eglės buvo iškirstos“? Juk jos – o siaube – ne tik sovietmečiu buvo sodintos, bet ir  plėšikus myli, gydo.  Ir dar viena sidabrinių naikinimo priežastis: „Sidabrinės eglės anuo metu (suprask: sovietmečiu – R. B.) iš tiesų buvo vertinamos“; „Tiesiog buvo tokia mada“;  „Daug kam nusibodo, ir imta keisti kitų rūšių medžiais“. Neįtikėtina – tarsi pageidavimų koncertas. O gal atkurtos nepriklausomybės yda – kiekvienas mūsų esame klientas ir privalu mūsų norus, pageidavimus tenkinti. Tad sidabrinės eglės visai pagrįstai ir buvo iš miesto centro išguitos į privačias valdas, kur dar ir užrašas „Piktas šuo“ ant vartų užkabintas.

Įdomu pasmalsauti, kaip ten su tų sidabrinių eglių kenksmingomis medžiagomis? Kur jos kaupiasi? Gal iš tiesų teisingai pasielgta išgujus jas iš centro? Gal ir dabar „klijientai“ savo pageidavimus tebereiškia dėl medžių mieste?

 Ar verta skaudinti širdį?
Paantraštės klausimą būtina pratęsti trimis  žodžiais, būtent, „dėl kiekvieno medžio“. Ši mintis rutuliojama, plėtojama visuomenės informavimo priemonėse. Atsakymas trumpas: „Neverta.“ Šią nuostatą patvirtinsiu anekdotišku bendradarbio nuotykiu.

Zokniuose, šalia autobusų stotelės „Zoknių žiedas“,  niekam nereikalingame plote augo daug visokių medžių. Įspūdingai atrodydavo gluosnis, o gal blindė, kai pavasarį suspindėdavo aukso spalvomis nuo gausybės gražių švelnių kačiukų, tiksliau apibūdinus, nuo didelių katinų. Retas miestietis praeidavo pro šalį, nenusiskynęs poros šakelių.
Vieną skaidrų pavasarį pastebėjo juos kolega, nusiskynė keletą  akis viliojančių šakelių ir nešasi namo. Pakeliui susitiko damą  ir apsidžiaugęs padovanojo jai puokštę. Toji, kaip visos moterys, šoko uostyti tuos auksaspalvius pūkuotukus. Pašniaukė sykį, kitą... ir kad suriks: „Iš kokio tualeto ištraukei? Kakom atsiduoda...“

Pasirodo, netoliese to gražuolio krūmo aerodromo administracijos nurodymu neseniai kilnojamasis tualetas buvo pastatytas. Vėjui pučiant krūmo kryptimi, ton pusėn kaupėsi būdelės kvapai. Krūmo kačiukai / katinai ir sugėrė tuos kvapus, išvalė nuo smarvės orą netoliese gyvenusiems zokniškiams. Gerai tai ar blogai?  Tikrai neaišku.

Šiais metais specialistai pataisė reikalus: visus krūmus nurėžė, tik keletą šakų paliko, bet jas nugenėjo iš apačios, kad kvapai  lengviau iki gyventojų nulėktų...

Zokniuose yra dar ir kitas įdomus dalykas. Specialistai eismą taip sutvarkė, kad toje vietoje dūmų būtų daugiau. Štai autobusai (Nr. 1 ir Nr. 25) bei mikroautobusas P-1 sustoja žiedo aikštelėje, o autobusas Nr. 9 – gatvėje. Keleiviams, išlipus iš jo, reikia pereiti gatvę, kad persėstų į  mikroautobusą. Tačiau perėjos niekur nėra. Nei ženklo, nei „zebro“, nei... O automašinų srautas Radviliškio ir Aerouosto gatvėse didžiulis. Nesant ženklų, vairuotojai  drausmingi – nestoja pėsčiųjų praleisti, palauks šie, kur čia jiems skubėti. Ir gerai daro. Kodėl?

Atsakymas logiškas. Pasvarstykime. Jei už vairo sėdi mergina ar moteris, tai jos pristabdo savo mašinas iš gailesčio laukiantiesiems, leidžia pėstiesiems pereiti gatvę. Tokiais atvejais iš abiejų pusių bemat susidaro kolonos mašinų, kurios dūmina sveikais dūmais...

Va, kaip skirtingų sričių specialistai, pasirodo, gerina situaciją. O gal blogina? Žinoma,  šioje vietoje  lengviausia būtų pasakyti, kad senas žmogus, pats jau nieko nebeišmanantis, prie progreso negebantis prisitaikyti, bet lendantis į akis su savo nuomone, „laiko save dideliu apželdinimo reikalų žinovu“ ir  visuomet  jaunesnį nori pamokyti. Ir dar pridurti: reikia mąstyti šiuolaikiškai, naujoviškai ir nėra jokio reikalo autobusais važinėti  ir karklo šakelių skabyti...