Garsus novelistas ir istorijos tyrinėtojas Vilburas Smitas yra pasakęs: „Apie Viešpaties Jėzaus palaidojimą mums žinoma daugiau negu apie bet kurio kito asmens mirtį senovės istorijoje: ar tai būtų Babilono karalius, ar Egipto faraonas, ar graikų filosofas, ar garsus Romos karvedys…“

Du tūkstančius metų tiek krikščionybės apologetai, tiek jos oponentai tyrinėja Kristaus mirties bei prisikėlimo faktą. Iš kur toks susidomėjimas paprastu Romos imperijos provincijos dailide?

Šventajame Rašte randame daugybę pranašysčių apie Dievo pateptojo Mesijo gyvenimą: apie jo gimimo vietą, jo gyvenimą, apie tai, kad jį išduos artimas žmogus, apie jo kančią ir mirtį ant kryžiaus, prisikėlimą… Būtent prisikėlimas ir yra tas faktas, kuris netelpa į mūsų supratimo rėmus, dėl kurio buvo ginčijamasi nuo pat Kristaus mirties iki šiol. Dievo sūnus Jėzus nugalėjo mirtį ir atvėrė žmogui kelią į amžinybę. Ant šitos uolos laikosi krikščionių tikėjimas. Todėl suprantamos krikščionybės oponentų pastangos tą faktą paneigti, priversti suabejoti jo tikrumu. Tam sugalvojama kitokių prisikėlimo paaiškinimų, kuriuos savo knygose yra kruopščiai išnagrinėjęs amerikiečių mokslininkas Džošas Makdauelas, vien Kristaus prisikėlimo fenomenui ištirti skyręs per 700 valandų.

Krikščionybės kritikas italų žurnalistas ir rašytojas Vitorio Mesori buvo užsibrėžęs parašyti knygą apie krikščioniškojo tikėjimo nepagrįstumą bei „prietarus“. Tyrinėdamas senovės dokumentus ir rinkdamas medžiagą knygai suabejojo savo pozicija, o vėliau parašė knygą, tačiau visai kitokią nei buvo sumanęs. Galima tik žavėtis šio žmogaus atvirumu tiesai. Ir tokių, kaip jis, yra žinomas ne vienas.

Kristaus palaidojimas
Nuo kryžiaus nuimtas miręs Kristus buvo palaidotas uoloje iškirstame kapo rūsyje, priklausiusiame Juozapui iš Arimatėjos. Pagal to meto žydų papročius jo kūnas buvo susuptas į drobules, sudedant apie 50 kilogramų lipnių aromatinių medžiagų, tokių kaip mira. Po to ant kapo angos svertų pagalba buvo užridentas apie 2 tonas svėręs akmuo. Jis turėjo saugoti kapo ramybę ir nuo žmonių, ir nuo žvėrių. Įėjimas į kapą buvo užantspauduotas Romos antspaudu, o prie kapo palikta Romos karių sargyba.

Vėlgi galime savęs paklausti: iš kur toks išskirtinis dėmesys Kristaus kapui? IV amžiuje gyvenęs Konstantinopolio vyskupas Jonas Auksaburnis primena evangelijoje pagal Matą užrašytą fariziejų ir aukštųjų žydų kunigų prašymą Pilotui: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: „Po trijų dienų aš prisikelsiu.“ Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: „Jis prisikėlė iš numirusių.“ Vadinasi, Kristus tuo metu jau buvo miręs ir palaidotas. O kapo angos akmens antspaudavimas turėjo apsaugoti nuo galimos apgavystės. Antspaudo pažeidimas nusikaltusiajam užtrauktų visą Romos imperijos įstatymų rūstį, konkrečiai – nukryžiavimą žemyn galva.

Tuščias kapas
Štai ką skaitome Evangelijos pagal Luką 24 skyriuje: „Pirmąją savaitės dieną (sekmadienį, – aut. past.), rytui auštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ Grįžusios moterys papasakojo apaštalams, kas nutikę, bet jie netikėjo, nes moterų žodžiai aniems pasirodė tik tuščios šnekos. „Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tik drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo nutikę“ (Mt 24,12).

Taigi Kristaus kapas tuščias, o angą dengęs akmuo tarsi nuneštas šalin. Sargyba išsilaksčiusi. Romos laikų istorikas Justinas nurodo aštuoniolika nusižengimų, už kuriuos sargyba būdavo baudžiama mirtimi. Vienas iš jų – jeigu sargybiniai savavališkai palikdavo postą arba užmigdavo. Todėl nėra pagrindo manyti, kad sargybiniai tiek atsipalaidavo, jog tiesiog pramiegojo įvykį.

Liuteronų teologas iš Vokietijos Polas Altaus rašo: „Niekas nepatikėtų – nei dienai, nei valandai – pasakojimais apie prisikėlimą, jei kūno nebuvimas kape nebūtų nustatytas kaip faktas ir žinomas visiems.“

Polas L. Majeris, istorikas ir rašytojas, darbų apie krikščionybę autorius, pasakė: „Jeigu tiksliai ir bešališkai pasvertume visus turimus įrodymus, tai pagal visas istorinių tyrimų taisykles galime prieiti įtikinamos išvados: kapas, į kurį paguldė Jėzų, tą rytą tikrai buvo tuščias. Iki šiol nei literatūros šaltiniuose, nei epigrafijoje, nei archeologijoje nerasta net užuominos, paneigiančios šį teiginį.“

Prisikėlęs Kristus ne kartą pasirodė savo mokinimas, o sykį ir didelei penkių šimtų žmonių miniai. Visos teorijos, aiškinančios prisikėlimą natūraliomis priežastimis, yra labai jau neįtikinamos.

Kitas kapas
Viena iš tokių teorijų teigia, esą ankstų sekmadienio rytą atskubėjusios moterys tiesiog supainiojo kapus. Tada galima paklausti: o iš paskos atskubėję Kristaus mokiniai buvo tokie pat neatidūs ir nė vienam iš jų nekilo abejonių: „O juk penktadienį Mokytoją palaidojome visai kitur!?“ Neįtikėtina, bet jeigu ir būtų šitaip atsitikę, žydų valdžia nedelsiant būtų parodžiusi tikrąjį Kristaus kapą ir visam laikui padėjusi tašką kalboms apie prisikėlimą.

Masinės haliucinacijos
Kitas racionalus paaiškinimas, jog prisikėlusio Kristaus pasirodymas tebuvo tik jį regėjusiųjų haliucinacijos. Vis dėlto ši hipotezė prieštarauja psichologiniams dėsniams, dėl kurių kyla regėjimo haliucinacijos, juolab kad ši versija atitrūkusi ir nuo istorinės situacijos, ir nuo apaštalų dvasinės būsenos.

Apalpimas
Jos šalininkai teigia, esą Kristus visai nemirė, o tik nuo kraujavimo bei išsekimo prarado sąmonę. Esą vėliau vėsiame kapo rūsyje Kristus atsigavo, o mokiniai jį palaikė prisikėlusiu iš mirusiųjų.

Štai ką apie tai sako prisikėlimo skeptikas Deividas Štrausas: „Negali būti, kad prie mirties esantis žmogus, pavogtas iš kapo ir nesilaikantis ant kojų, kuriam buvo reikalinga medicinos pagalba, perrišimai, gydymas... savo mokiniams padarytų mirtį nugalėjusio žmogaus, Gyvenimo Valdovo įspūdį...“

Neatsakytas lieka ir klausimas, kaip nusilpęs Jėzus būtų išsilaisvinęs iš drobulių, įmirkusių lipniomis it derva kvapiosiomis medžiagomis, į kurias buvo susuptas?

Belieka tik pritarti aukščiau cituotam sąžiningam skeptikui. Juolab kad Šventajame Rašte kalbama apie pasikeitusį prisikėlusiojo Jėzaus Kristaus kūną, turintį neįprastų savybių, pavyzdžiui, kartą Jėzus atsirado tarp viduje susirinkusių mokinių durims esant užrakintoms.

Kūnas buvo pagrobtas
Dar viena teorija teigia, esą Kristaus mokiniai pavogė kūną, kol sargybiniai miegojo. Pirmiausia sargybiniai negalėjo miegoti ir apie tai jau kalbėjome. Antra, po Kristaus mirties jo mokiniai (apaštalai) buvo labai išsigandę ir nusiminę – ir tai yra stiprūs argumentai prieš šią teoriją. Iš kur staiga pas juos ta drąsa, kad galėtų pavogti kūną iš kapo, disciplinuotų karių pulko panosėje?

O štai Džonas Andersonas, Londono universiteto Teisės fakulteto dekanas, Rytų ir Afrikos instituto prie Londono universiteto direktorius, taip pakomentavo minėtą hipotezę: „Tai prieštarautų viskam, ką mes apie juos (apaštalus, – aut. past.) žinome: jų etiniams principams, visam jų gyvenimui. Be to, ši hipotezė net nepaaiškina neįtikėtino virsmo, kai iš viltį praradusių bėglių jie tapo (Kristaus) liudytojais, kurių tvirtumo nesugebėjo įveikti jokios kančios.“

Iš tiesų vėliau Kristaus pasekėjus (krikščionis) pradėjo persekioti Romos valdžia. Jie būdavo kankinami, atiduodami sudraskyti laukiniams žvėrims ir pan. O išsigelbėti buvo galima nesunkiai: viešai pareiškus, jog nesi krikščionis arba paaukojus kokį mažmožį prie imperatoriaus (kuris buvo laikomas lygus dievams) statulos, tarkime, puokštę lauko gėlių. Tačiau krikščionys mieliau rinkdavosi mirtį nei atsižadėdavo savo tikėjimo į prisikėlusį Kristų ir tuo labai stebino pagonis. Ir iš tiesų sveiku protu nesuvokiama, jog kas ryžtųsi kankinio daliai dėl žinomai melagingo prasimanymo.

Kūną pavogė romėnų arba žydų valdžia
Šį teorija taip pat nėra įtikinamesnė už kitas. Džošas Makdauelas rašo: „Jei valdžia pati paėmė kūną arba bent jau žinojo, kur jis yra, kodėl gi mokiniams pradėjus skelbti apie Jėzaus prisikėlimą, ji nieko nepaaiškino? Kodėl nepaėmė kūno, nepadėjo ant vežimo ir nevežė per Jeruzalę? Tokie veiksmai iš karto padarytų galą visai krikščionybei.“
Jam antrina daktaras Džonas Montgomeris: „Ir jau visai neįmanoma patikėti, kad pirmieji krikščionys galėjo sufabrikuoti šitokią apgaulę bei skelbti ją tarp žmonių, kurie galėjo ją paneigti, tiesiog parodydami Jėzaus kūną“.

Garsių žmonių pasisakymai ir kt.
Profesorius Tomas Arnoldas, garsaus Romos istorijos tritomio autorius, Naujosios istorijos katedros Oksforde bendradarbis, pasakė: „Daug metų aš tyrinėjau kitų epochų istoriją, tyrinėjau bei vertinau apie šias epochas rašiusių autorių teiginius. Aš nežinau jokio kito fakto žmonijos istorijoje, kuris bešališko tyrinėtojo akyse pasirodytų įtikinamesnis ar išsamesnis, negu tas didis ženklas, kurį mums davė Dievas, jog parodytų, kad Kristus mirė ir prisikėlė iš numirusiųjų.“

Anglikonų teologas, mokslininkas Brukas Fos Vestskotas rašė: „Nė vienas įvykis istorijoje nėra taip išsamiai bei įvairiapusiškai dokumentuotas, kaip Kristaus prisikėlimas. Ir tik neobjektyvus išankstinis įsitikinimas gali priversti tyrinėtoją laikyti turimus įrodymus nepilnaverčiais.“

Harvardo teisės profesorius daktaras Saimonas Grinlifas parašė knygą, skirtą teisiniam apaštalų parodymų apie Kristaus prisikėlimą vertinimui. Jis atmeta galimybę, jog apaštalai būtų taip tvirtai gynę savo skelbiamas tiesas, jeigu iš tikrųjų Jėzus neprisikėlė. Ir jeigu šitas faktas nebūtų žinomas taip pat gerai, kaip ir bet kuris kitas faktas. Pabaigoje S. Grinlifas rašo, kad Kristaus prisikėlimas – vienas iš neginčijamų istorijos įvykių, jeigu remsimės juridinėmis parodymų vertinimų taisyklėmis, galiojančiomis teismuose.

Amerikietis teisininkas Frankas Morisonas nutarė paneigti teiginį apie prisikėlusį Kristų. Jis neneigė paties Jėzaus gyvenimo fakto, tačiau prisikėlimą laikė mitu, kuriuo kažkas „pagražino tikrąją Jėzaus istoriją“. F. Morisonas ketino parašyti paskutinių Jėzaus gyvenimo dienų istoriją, tačiau nieko neminėdamas apie prisikėlimą.

Po to, kai vadovaudamasis profesionalaus teisininko patirtimi susipažino su visais faktais, F. Morisonas pakeitė savo nuomonę, o vėliau parašė garsųjį veikalą „Kas gi nuritino akmenį?“ kuriame ryžtingai gina Kristaus prisikėlimo faktą.