Moters dienos išvakarėse  šiauliečių gerbiamą, daugeliui puikiai pažįstamą gydytoją  Eufroziną Vaidą Daunorienę atitraukėme nuo pamėgto serialo „Senis“ prašydami pasidalinti prisiminimais, kokia buvo darbo Šiauliuose pradžia. Kam, jeigu ne jai, ilgametei Šiaulių akušerijos-ginekologijos klinikos Naujagimių skyriaus vadovei, gydytojai neonatologei, geriausiai žinomi moterų reikalai varganoje sovietmečio ligoninėje?Galbūt pasijusite lyg filme, ir sunku bus patikėti, kad taip gyvenome...

–  Kokia buvo jūsų darbo pradžia?  
–  Vyras baigė KPI, paskirtas į Šiaulius. Kur daugiau pulsi? Aš buvau prasitarus nelaimingą dieną, kad pediatre niekada nebūsiu. Ta katedra man nebuvo labai įdomi. Jokiame sapne nebuvau sapnavusi naujagimių gydytoja būti. Ir koks  siaubas –  mus dvi paskyrė. Senuose gimdymo namuose (V. Kudirkos g.) buvo daug mūsų kurso ginekologų ir mes, 2 naujagimių gydytojos. Tada  tik pradėta išskirti naujagimius kaip atskirą specifinę grupę. Iki tol būdavo bendri gimdančių ir pagimdžiusių moterų skyriai. Tik po 2 metų atvažiavo trečia gydytoja.

– Pats ligoninės kūrimasis vyko jūsų akyse?
–  Senieji gimdymo namai 1961 m. gale buvo priduoti, 1962-aisiais daug naujų gydytojų paskirta.

Buvo įvesta tvarka – budėjimai kas trečią savaitę, bet kada privalo rasti tave  namuose. Naktį ar paryčiui  tave veža prie ligoniuko, kurį reikia gydyti nedelsiant, intensyviai. Kai likdavome dviese, vienai išėjus atostogų – budėjome kas antrą savaitę.  Budėjimo režime nepailsi, bet tai niekam ir nerūpėjo.

Dabar visi sukilę dėl papildomų darbelių apmokėjimo. Niekas mums nepridėjo nė cento, nė kapeikos. Niekas net neklausė sutikimo, ar turime sąlygas šitaip namuose budėti. Žinojome, kad reikia.

–  Ką iš darbo patirties skaudu prisiminti?
–  Senieji gimdymo namai išsilaikė 26 metus. Baisiausia problema – infekcija.  Net ir esant reikalui tik labai mažam procentui moterų buvo atliekama operacija. Kartais net uždusdavo, žūdavo kūdikis. Ginekologai laukdavo  iki paskutinio. Baisiai daug infekcinių komplikacijų įvykdavo operacijų metu. Gimdymo procese buvo taip sužalotų, kad liko invalidės. Daug kūdikių, paralyžiuotų gimimo metu. Viskas dėl ubagystės.

Išnešdavo čiužinius į saulę, džiovindavo lauke. Vystyklai, chalatai šimtus  kartų naudojami, sudilę, nuskalbti, net sulopyti. Švirkštai ir adatos virinami, apaugę kalkėmis. Kai reikia įdurti į veną, labai skauda. Ta ubagystė buvo baisių komplikacijų priežastis. Tiek naujagimiams, tiek moterims.

Ir gydytojų kelis vaikus taip sužalojo. Gerai pažįstu vieną moterį, pati jau seniai gydytoja, mokslus baigė, o negali gerai vaikščioti. Dėl infekcinių komplikacijų sugriuvę sąnariai.

Bandė administracija visaip tų infekcijų atsikratyti: iškeldavo į Onkologinį dispanserį, į Respublikinę ligoninę, keitė aukštus. Vaikščiojome  kaip musulmonai: kepurės, kaukės.  Kad pereitum iš aukšto į aukštą, turėjai pakeisti avalynę...

–  Kaip pasikeitė padėtis tuomet naujame pastate Architektų gatvėje?
–  Baigėsi infekcijos, kai 1988 m. persikėlėme  į naujus gimdymo namus (dabar jau uždarytus, griaunamus). Gaila, kad griauna. Galėjo senelių prieglaudą įkurti. Bet ne mums pamokyti. Gal 1990-ais  atsirado vienkartiniai aprėdai ginekologams, sauskelnės naujagimiams, galutinai pasibaigė baisios infekcijos. 1992 m.  iš valstybės gautas asignavimas  ir Šveicarijos vyriausybė skyrė kelis milijonus, padėta įsigyti priemonių naujagimių priežiūrai ir gydymui.

Požiūris, metodikos keitėsi. Anksčiau gimdyvę laikydavo 9–10 dienų. Šusdavo užpakaliukai naujagimių. Dabar vos gimusį vaiką priglaudžia prie motinos, kad apsisėtų mikrobais, kad su mama susigyventų.

- Kokios svarbios naujovės sunkiai skynėsi kelią?
–  Anais laikais medicinos žurnalų anglų kalba negaudavome, tobulindavomės Maskvoje. Europos naujovės sunkiai pasiekiamos. Daug bėdų sukeldavo rėzus faktoriaus neatitikimas. Pasitaikydavo net žūčių. P. Vanagas ėmėsi iniciatyvos, vyko į kursus, mokė specialistus.  Pradėtas pakaitinis kraujo perpylimas buvo išsigelbėjimas, bet neturėjome  tinkamų kateterių. Skaudu net prisiminti tuos vargus perpilant kraują.  Ir dabar pagalvoju: kaip gerai tiems, kas dirbo apželdinimo treste – nuleipo augalas, išrovei, kitą pasodinai.  O mes net naktimis galvodavome: ar rasiu naujagimį gyvą?

Reanimacijos skyrių įkurti atsirado galimybė, kai šveicarai dovanojo aparatūrą.

– Kokie prisiminimai maloniausi?
– Šiaulių kraštas – penktadalis Lietuvos. Daug vaikų mūsų rankose pabuvojo. Tekdavo ir į kitus rajonus važiuoti. Visur „mano vaikai“ išsibarstę.

Dabar jau griaunamuose gimdymo namuose gimė neišnešiota mergaitė. 3 savaites gyvybė kabojo ant plauko. Močiutė beveik gyveno gimdymo namuose. Per 1 mėnesį vaikeliukas išsikapstė.

Po 5 metų abi atėjo pas mane. Pasirodo, mergytė šoko kultūros namuose, laibutė, grakšti. Padeklamavo ilgą eilėraštį savo gydytojai. Apžiūrėjo inkubatorių, kuriame išsaugota jos trapi gyvybė. Gera, kad neužmiršta.

Prieš trejus metus atvažiavo šeima iš Pakruojo rajono. Prieš 30 metų gimdžiusi  moteris buvo registruota Vidurinėje Azijoje.  Naujagimis gimė pridusęs, atgaivinome. Dabar vaikinas Karo akademijoje. Atvyko padėkoti po 30 metų.

Kita moteris, rusė, gatvėje dėkojo už sūnų, gimusį prieš 25 metus. Pasirodo, ir anūkėlis mūsų rankose buvęs.

– Buvote siūloma kandidate tapti Šiaulių garbės piliete, tačiau tąsyk išrinktas Valdas Adamkus. Manau, kad šiauliečių pagarbą savo atsakingu nuoširdžiu darbu, santykiais su žmonėmis jūs pelnėte.
– 71-erių metų išėjau, kai pajutau, kad naujoves įsisavinti reikia pastangų. Malonu, kad kviečia į susitikimus, nors jau 9 metus nebedirbu. Jeigu 20–30 žmonių grupė nepamiršta gimtadienio, nori susitikti, tai užaugo  jautrių specialistų karta. Bet nenoriu stovėti šiauliečiams kaip paminklas.

Tik nedarykit iš manęs Višinskio. Aš tiesiog viena iš jų (gimdymo namų darbuotojų-aut.).

– Kas Jums, kaip medikei, kelia nerimą?
– Senuose gimdymo  namuose, nepaisant skurdo, buvo pagalba vienas kitam, nebuvo žodžio „man nepriklauso“. Niekada nieko neskundžiau, pasibardavom, išsiaiškindavome – naujagimių skyriuje bet kaip dirbti negali.

Šiurpina kalbos apie tai, kad nereikia skiepytis, kad saugu gimdyti namuose. Ar į 18 a. grįžtame? O kas, jei virkštelė per trumpa ir vaikas užsismaugs gimdymo metu?

– Ko palinkėtumėte buvusioms ir esamoms kolegėms, apskritai moterims?
– Be meilės savo darbui, be didelių žinių, be pašaukimo – medikui ne vieta. Mažiau galvokime apie pinigus. Mūsų profesija ne pelninga, o dėkinga.