Kas man yra kalba gimtoji? Kodėl  sielai reikia poezijos? Kas yra tarp meilės ir pareigos? Ar atleisi sau, kad nesuspėjai? Atsakymų į panašius klausimus ieškojo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje susirinkę gimtosios kalbos ir poezijos gerbėjai. Dalijosi mintimis apie kalbos, žodžio galią, o kunigas Justas Jusėnas atvežė šiauliečiams dovaną: poetės Jadvygos Gabriūnaitės knygą „Prisilietimas prie dilgėlės“.

Renginys dviejų dalių: pirmoji dalis vyko P. Višinskio viešojoje bibliotekoje, antroji – Šiaulių miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje. Popietės vedėjos –  pedagogės G. Trinkaitė ir B. Šimkūnienė.

„Ar ne per ilgas buvo klaidžiojimų ir ieškojimų kelias?“
Jadvyga Gabriūnaitė (1936–1990) užaugo Laukminiškių kaime Kupiškio rajone. Brandžiausi poetės, bibliotekininkės, pedagogės gyvenimo metai prabėgo Šiauliuose. Dirbo bibliotekininke, mokytojavo poeto Jovaro tėviškėje Žadžiūnuose, dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, globojo jaunuosius literatus. Eilėraščius pradėjo rašyti dar mokinė. Nuo 1971 m. juos skelbė miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ bei respublikinė spauda. 1978 m. J. Gabriūnaitė išleido pirmąją poezijos knygą „Vardynos“. Pluoštelis eilėraščių įtraukta į 1984 m. „Poezijos pavasarį“. Po mirties  kūryba skelbta almanachuose „Šiaurės Lietuva“, „Salduva“, Šiaulių poetų kūrybos rinkinyje „Kas esi?“, leidinyje „Šiaulių universiteto moterys“ ir kt. Poetė buvo sudariusi antrąjį poezijos rinkinį „Rasoti rytmečiai“, jo rankraštis saugomas „Aušros“ muziejuje. Yra iš rusų kalbos išvertusi bičiulės poetės Tamaros Nikitinos eilėraščių.

Šiauliečiai poetai E. Liumaitė, V. Veteikis, J. Kulnys J. Gabriūnaitės atminimui yra parašę eilėraščių, L. Braza sukūrė ekslibrisų, J. Kmieliauskas nutapė jos portretą. 1990 m. Šiaulių literatai J. Gabriūnaitės atminimui Aleksandrijoje pasodino ąžuoliuką, kurį iš gimtojo Laukminiškių kaimo atvežė jos vyras Titas Ostašenkovas.

„Gyvenimas tarp meilės ir pareigos: kas kitas, jei ne aš?“                       
J. Gabriūnaitės eilėraščių rinkinio „Prisilietimas prie dilgėlės“ (2017 m.) sumanytojas, leidybos iniciatorius ir rėmėjas Panevėžio Šventųjų Apaštalų Petro ir Povilo parapijos rez. teol. lic. Justas Jasėnas knygos pristatymą pradeda nuo J. Gabriūnaitės biografinio dienoraščio „Prisilietimas prie praeities“. Poetiškos prisiminimų nuotrupos apie vaikystę, artimuosius, mokslo dienas leidžia pajusti nuoširdų moters dvasios pasaulį, nuskraidina į gimtąsias poetės vietas, kur „žolės širdimi į saulės riedėjimą“ žiūri, kaip „ į upę subrenda dienos“, kur jau užkaltomis langinėmis kiokso senoji Gabriūnų pirkia...

J. Jasėnas – irgi poetas, išleidęs kelias eilėraščių knygas, aktyvus visuomenininkas, kultūros veikėjas. Jis – maironietis, bent kelių laikraščių ir internetinių portalų bendradarbis, domisi kraštotyra.

Perskaitęs kelis J. Gabriūnaitės eilėraščius, J. Jasėnas papasakojo, kaip ir kodėl atsirado knyga. Keistos reakcijos sulaukė Kupiškio krašte kun. Justas, išleidęs rinktinę. „Didžiausias pavydas, kad išleido knygelę ne muziejininkės. 30 metų kalbėjo, o nieko nepadarė. Dažnai svarbu ne iš tikrųjų dirbti, o pliusiuką užsidėti. Kai atvažiuoji į naują bažnyčią, žinai, kad turėsi su tais žmonėmis gyventi, juos mylėti. Tai pareiga. Stengiuosi apie tą kraštą skaityti, sužinoti kuo daugiau. Kupiškyje taip pat skaičiau apie įžymius krašto žmones, bet apie J.Gabriūnaitę – nieko nežinojau.

Virbališkiuose buvo ruošiamasi paminėti jos jubiliejų. Gavau kvietimą. Mus dažnai kviečia kaip pareigūnus – dėl statuso: bulves pasodino – pakviečia, stogą nudažo – ir vė  kviečia“, – kandokai juokauja J. Jasėnas. Gavęs kvietimą kun. Justas manęs, kad teks „eilinį kartą dantis sukandus iškentėti, stilingai atsėdėti, klausytis, kaip nusišneka“. Tačiau kai buklete pastebėjo mokytojos Branguolės pavardę, nusprendė, kad vyks į renginį, nes malonu bus susitikti, pabendrauti. Renginyje organizatoriai net kvietė pasisakyti apie J. Gabriūnaitės kūrybą. „O ką gali pasakyti, jei nieko nežinai? Geriau patylėti. Grįžęs nusprendžiau perskaityti eilėraščių knygelę tuoj pat, nes jeigu nepadarai tuoj – laiko niekada nebeatrasi. Poezija labai patiko, tada važiavau į biblioteką, perskaičiau viską, kas buvo sukaupta dėželėse su J. Gabriūnaitės pavarde, – pasakoja J. Jasėnas. – Poetė mirusi pakankamai seniai, knygelė – kone bibliografinė retenybė. J. Gabriūnaitė ne Maironis ir ne Justinas Marcinkevičius, kuriuos, tikime, dar po 5-erių ar po20 metų išleis pakartotinai. O jos kūryba išsisklaidžiusi. Paprastai tokiais atvejais biblioteka turi kokius 5 eilėraščius, kas penkerius metus perskaito, ir vėl – tyla. Šiauliečiai pasiūlė surinkti viską į krūvą. Su didele meile ir pagarba Kupiškio kraštui nutariau pastatyti paminklą tai, kuri labiau užmiršta, nutolusi. Be garbės troškimo, nes visko man užtenka, nusprendžiau: kas kitas, jei ne aš?“ – paaiškina, kodėl ėmėsi tokio atsakingo darbo, kun. Justas.

„Kaip grąžinti gyvenimui skolą / Jei kasdien jis daugiau dovanoja?..“
Knygos pavadinimas „Prisilietimas prie dilgėlės“ paimtas iš eilėraščio. Anot kun. Justo, jis atspindi egzistencines J. Gabriūnaitės kūrybos prasmes. Daug eilėraščių susiję su žeme, su gimtuoju kaimu. Jautrus poetės pasilenkimas prie žemės, prie žmogaus, prie žodžio, stiprus dainos motyvas.

Į knygą sudėti eilėraščiai iš pirmosios knygos, rankraščių ir spaudos. Dauguma rasta Kupiškio ir Šiaulių bibliotekose. Ypač daug padėjo Šiaulių viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriaus darbuotojos.

Rinktinėje 3 skyriai. Pirmajame sudėti knygelės „Vardynos“ eilėraščiai, todėl pavadinimas toks pat. Kitų  skyrių pavadinimai atėjo iš eilėraščių: „Raudonos begonijos“, „Obuolių nuraškymas“. Pavyko surinkti apie 150 eilėraščių, knygoje sudėta – 102. Atsisakyta pluoštelio, kuris, anot J. Jusėno, ne prastesnis, bet anos santvarkos padiktuotas. Kun. Justas neslėpė apgailestavimo, kad per daug baimių turime, kai kam sunku pripažinti, kad „ir tada žmonės gyveno, gimdė vaikus, juos auklėjo ir lavino, statė namus… Reikėtų laisviau į tuos laikus žiūrėti.“  

Knygos sudarytojas neatmeta galimybės, kad dar yra likę rankraščių, ne visų pažinojusių poetę prisiminimai užrašyti. Kun. Justas dėkingas Virbališkio inteligentei, savojo krašto tradicijų tęsėjai ir puoselėtojai Danutai Kazimierai Sokienai, kuri mokėsi kartu su Jadvyga, ir likimui, kad suvedė su mokytoja Branguole: „Jei ne šios moterys, leidinio nebūtų buvę“. J. Jasėno nuomone, šioje knygoje J. Gabriūnaitės kūrybos visuma, tarsi poetės svajonės išsipildymas.

„Kai linksma, rašau eilėraščius, o kai liūdna – irgi juos rašau“
J. Gabriūnaitės knyga su „PK“ ženklu anuomet buvo pirmoji Šiaulių krašte (po Jovaro). Per metus pasirodydavo 3–4 pirmosios knygos. Kad pirmąją knygą  išleistum, tada reikėjo nueiti vargo kelius; daugybė filtrų, recenzentų. Nemažai padėjęs E. Matuzevičius, o knygos krikštatėviu tapęs A. Drilinga. Jadvygos namuose vykdavę šiauliečių poetų  vakarai su poezijos skaitymais, vyno taure, jaunųjų kūrėjų pristatymais. J. Gabriūnaitė daug prisidėjo prie jaunųjų miesto literatų brandinimo.

Prisiminimais apie bendravimą su jautria, bet atkaklia kolege drauge pasidalijo Elena Mendelienė, tuometinės 2-osios bibliotekos vedėja. Bibliografijos skyriaus darbuotojoms pavyko prakalbinti jaunystės draugų porą, kurie  atvirai pasidalijo prisiminimais apie bendravimą su poete, prisipažino apie ją įskaudinusią nevykusią išdaigą.

Kiekvienas popietės dalyvis asmeniniu patyrimu galėjo prisiliesti  prie  J. Gabriūnaitės poezijos, perskaityti pasirinktą eilėraštį.

Kun. J. Jasėnas sugrąžino kupiškėnams ir šiauliečiams J. Gabriūnaitę, leido prisiliesti prie jos poezijos, išgirsti savo sielos kuždesius ir paskatino pamąstyti, kas ir kodėl mums rūpi kasdienybės begalybėje ir trapume: „Maža zyle / pabūsiu dar / prie tavo lango(...) / O gal galėsiu dar / Į  tą pavasarį nunešt atodūsį / Ir girgždančių langinių skundą, / Kaip kadais… / Ir su posmu, / Ir su dainos sparnais“ (J. Gabriūnaitė).