Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo Šiaulių miesto berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovą, miesto garbės pilietį Remigijų Adomaitį. Ištisą jaunųjų choristų plejadą išugdžiusio chorvedžio veikla aukštai vertinama ne tik Šiauliuose, bet ir visoje šalyje. Kai renginiuose uždainuoja jaunieji „dagiliukai“, abejingų auditorijoje nelieka. Berniukai iš įvairiose šalyse vykstančių konkursų grįžta su aukščiausiais apdovanojimais, gastroliuoja ne tik po Europą, bet ir po JAV, Kiniją.

– Ką jums reiškia iš šalies Prezidentės rankų gautas apdovanojimas?
– Įvertinimą. Ir ne tik mano. Kaip ten bebūtų, nuo „Dagilėlio“ tai neatsiejama. Tai ir kolektyvo įvertinimas, ir mano darbo, ką su tuo kolektyvu esu padaręs ir dar ketinu padaryti. Valstybinis apdovanojimas visada yra ypatingas. Ir dar tokia ypatinga valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Meluočiau, jei sakyčiau, kad širdis nevirpėjo, tačiau ne taip, kaip būtų virpėjusi prieš kokius 20 metų.

– Esate Šiaulių miesto garbės pilietis. Kas jums yra garbė?
– Nesusimąstai apie tai, kol nekalbama apie vardus. Tie vardai nei prideda, nei atima. Jei dirbi, tai dirbi. Stengiesi, nes turi idėjų, viena idėja gimdo kitą. O garbė pirmiausia  yra žmogiškumas – būti žmogumi su visomis vertybėmis. Kartais susiduri su kažkuo, kas tik turi žmogaus pavidalą.

– Ar įgyvendintos idėjos jus patį augina?
– Žinoma. Apie kai kuriuos darbus, kuriuos vykdome dabar, prieš kažkiek metų net svajoti negalėjome. Pavyzdžiui, nuskristi su choru į JAV. Atrodė toks kosmosas. Dar gal koks Vilniaus kolektyvas galėjo. O jau du kartus buvome ir dar planuojame. Arba kelionė į Kiniją.

– Užauginote ištisas berniukų kartas. Ar keičiatės kartu su jais?
– Kažkiek taip. Aš su jais daug laiko praleidžiu ir jie man daro didelę įtaką, ne tik aš jiems.

– Kodėl berniukai?
– Amžinas klausimas... Matyt, taip turėjo būti. Nuo vaikystės kažkas užsikoduoja, man didelį įspūdį paliko vaikystėje matytas senas nespalvotas filmas „Berniukai“. Klaipėdoje atlikau praktiką berniukų chore „Gintarėlis“. Buvo įdomu. Berniukų balsų skambėjimas yra ypatingas, turi savo spalvą ir tembrą, kokio niekur kitur nerasi.

– Iš kur esate kilęs?
– Iš Kazlų Rūdos.

– Kaip atsidūrėte Šiauliuose?
– Netyčia. Atvažiavau į Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetus mokytis muzikos mokytojo ir chorvedžio specialybės. Džiaugiuosi, kad tokia dviguba specialybė buvo, neįspraudė į rėmus. Nemėgstu rėmų, iškart stengiuosi pabėgti. Šiaulių moksleivių namuose jau buvo berniukų choras. Jis tai mirdavo, tai vėl atgimdavo. 1990 m. buvęs vadovas Gintas Misiukevičius pasiūlė atvažiuoti į Šiaulius, sakė, kad čia yra berniukų choras. Mane šiek tiek apgavo, pavadinimas buvo, bet choro – ne. Vadovas buvo jau prieš trejus metus išvažiavęs. Jei vadovų kaita didelė, kolektyvo neišlieka. Labai džiaugiuosi, kad Moksleivių namuose tuo metu buvo laisvas etatas. Žinau, kad berniukų choras Šiauliuose buvo sukurtas ir apie 1954 m., prie šv. Ignaco bažnyčios irgi buvo tarpukariu. Bet tos žinios yra tik iš kalbų.

– Jūsų svajonė buvo berniukų dainavimo mokykla...
– 1999 m. ji išsipildė. Aš įsivaizduoju, kaip galėjau atrodyti miesto valdžiai, kai po pirmų, antrų darbo metų, dar nieko nepasiekęs, ėmiau kalbėti apie berniukų dainavimo mokyklą. Jau po metų tapo akivaizdu, kad be rimtesnių įgūdžių tie vaikai nieko nepadarys. Per metus lyg ir kažką padarei – ir štai maždaug pusė vaikų pasikeičia. Kitais metais įkalbėjau, kad Moksleivių namuose atsirastų choro studija. Vaikai pradėjo mokytis solfedžio, instrumento. Bet reikėjo daugiau. Mačiau, kad be mokyklos tokio choro, kokį įsivaizdavau, nebus. Bandžiau kalbėti su Dainų rajone veikusia muzikos mokykla. Bet norint, kad choras augtų, reikia vaikų skaičiaus. Berniukų balsų žydėjimo laikotarpis yra trumpas. Atrodo, jau puikus solistas susiformavo, programa yra, ėmė ir prasidėjo balso mutacija. Tada jiems kyla problemų, tenka išmokti elgtis su jau vyrišku balsu.

Džiaugiuosi, kad tuo metu, kai šalyje buvo naikinamos muzikos mokyklos, Šiauliuose atsirado galimybė įsteigti berniukų dainavimo mokyklą. Šalies chorvedžiams tai buvo kažkoks stebuklas.

Be mūsų yra dar trys chorinio dainavimo mokyklos: dvi Vilniuje ir viena Kaune.

– Jūs savo choristus vadinate vyrais ir jie sako, kad jaučia jūsų pagarbą. Tai tam tikra pedagogika?
– Matyt, natūraliai tuos dalykus sakau, nes tikrai tuos vyrus labai gerbiu. Nors kartais ir griežtesnį žodį pasakau, ir kūrinio viduryje balsą galiu pakelti, bet esu įsitikinęs, kad jie supranta kodėl. Kūrybiniame procese negali išlikti ramus. Jei tu nedegsi, nepadarysi. Sproginėti turi pats, kad uždegtum vyrus ir jie perteiktų kūrinio emociją, turinį. Mes daug kalbamės. Kartais prašnekame visą repeticiją. Nors ir retai taip būna, nes programų turime daug, vos spėjame suktis. Kai kurias programas sudarau pats, kai kurias pasiūlo patys berniukai. Penkmečio planas jau yra nustatytas...

– Kaip jums pavyksta pasiekti, kad jūsų berniukai net šeštadienį ar per atostogas keliasi anksti ir noriai keliauja į repeticijas?
– Manau, kad svarbiausia – tikslo siekimas. Į repeticiją dėl repeticijos aš pats šeštadienį negalėčiau eiti, nes nematyčiau prasmės. Bet tų prasmių prisigalvoji. Jie žino, kas bus po pusmečio. Jei aš jau žinau, tai ir pasakau: vyrai, dabar bus tas ir tas, turime tokį kvietimą. Tai, kad mes daug koncertuojame, keliaujame – jiems yra motyvacija.

– Nesijaučia žvaigždėmis?
– Nemanau, jei kuris pasijaučia, tai mes greitai nuleidžiame arčiau žemės. Kiekvienas mes žinome savo trūkumus ir nebijome iš jų kartu pasijuokti. Šie vyrai turi išskirtinumą. Mes kuriame kitokią bendravimo atmosferą. Yra bendruomenė. Grįžtančių iš gastrolių sutikimą organizuoja tėvai su fejerverkais ir siurprizais. Jie grįžta iš kelionių kitokie. Kaip dabar madinga sakyti, įgyja socialinių kompetencijų, kokių mokyklose neišmoksta. Pavyzdžiui, išmoksta valgyti su peiliu ir šakute. Pasirodo, tai moka ne visi.

– Viena sūnų auginanti vieniša mama sakė, kad be „Dagilėlio“ jai nebūtų pavykę sūnaus užauginti rimtu vyru. Būtent šiame kolektyve jis matė vyro pavyzdį.
– Ir augo tarp vyrų. Užtenka berniukui keletą metų pabūti toje terpėje ir jis tarsi kempinė sugeria tą atmosferą. Nors jis nuėjo kitu keliu, bet susitinki gatvėje – tas pats „dagilėlis“.

– Esate taip stipriai pasinėręs į profesinę veiklą. Ar lieka laiko šeimai?
– Manau, kad šeimos neskriaudžiu. Nėra taip, kad visai neturėčiau laiko šeimai. Manau, kad norint viskam galima atrasti laiko. Gal dabar šiek tiek norų daugiau, laiko mažiau. Vaikai jau išskridę, kai parvyksta, pabendrauju.

– Papasakokite apie savo šeimą.
– Vedžiau klaipėdietę. Mes – kursiokai. Aušra gavo paskyrimą į tuometinę Šiaulių 12-ąją vidurinę mokyklą, dabar „Juventos“ progimnaziją, ir ten dirba iki šiol. Ieškojau žmogaus, kas išmanytų reliatyvią solfedžio sistemą. Daug kas kalbėjo, kad ši sistema yra chorinė, ją daug lengviau vaikai išmoksta. Sužinojau, kad ji toje sistemoje mokėsi. Praktiškai galiu sakyti, kad „reliatyvas“ mus ir supažindino, kartu esame jau 26 metus.

Vyresnioji dukra Eglė, nors ir baigė muzikos mokyklą, augo apsupta muzikos, tačiau pasirinko teisę. Tadas nors muzikos nepaliko, pasirinko informacines technologijas. Tadas ilgai dainavo „Dagilėlyje“, o dukra šoko nuostabiame kolektyve – „Šėltinyje“.  

– Koks jūsų laisvalaikis?
– Partitūras studijuoju... Jei yra galimybė, mėgstu keliauti į kalnus. Kalnai – man nepaprasta jėga, kurios dalį pasiimi pats. Jei yra laiko, mėgstu pagrybauti, pažvejoti...

– Palangos pliaže jūsų nerastume vasarą?
– Bijau, kad ne. Nors jūrą mėgstu – ir kuo šiltesnę. Tokios tos vasaros, vis ką nors susigalvojame su „Dagilėliu“.

– Paskutiniu metu dažnai koncertuojate valdžios inicijuotuose koncertuose – mero priėmimuose, jubiliejuje (labdaros renginyje). Pasigirsta nuomonių, kad „Dagilėlis“ tampa nemokamais valdžios dvaro muzikantais...
– Jei pažiūrėtume į mūsų choro istoriją daugiau nei prieš 3–4 metus, tai kartais mes net susimokėdavome, kad mums tik leistų pakoncertuoti. Gyvenimas be koncertų kolektyvui prasmės neduoda. Dabar mes jau randame rėmėjų, turime ryšių. Kam tik nesame koncertavę. Draugijų, bendruomenių, kituose renginiuose. Žiūrime, kad pakoncertuoti galėtų ne tik didysis choras, bet ir mažiukai, todėl važiuojame ir į darželius.

Mes esame išlaikomi iš miesto biudžeto, ir jei miesto valdžia mūsų paprašo pakoncertuoti, mes praktiškai neturėtume atsisakyti. Buvo laikas, kai Savivaldybei sakydavau: nepamirškite, mes esame. Labai džiaugiuosi, kad esame reikalingi.

– Kokius ateities iššūkius sau keliate?
– Kiek pasakau planų, tiek jie ir lieka planais, bijau ir sakyti. Koncertų grafikas intensyvus. Pavyzdžiui, kovą nėra nė vieno laisvo savaitgalio. Vaikus truputį pakeiti, o pats dalyvauji nuolat. Keiki save, bet apima azartas. Ruošiamės dainų šventei ir koncertiniam turui Vokietijoje.

– Buvo kalbų, kad „Dagilėlis“ taps Lietuvos valstybės šimtmečio ambasadoriais JAV. Ar dar planuojate kelionę į Ameriką?
– Nieko dar nesakau apie kelionę į JAV, kol nežinau nieko konkretaus, nei kada, nei kur vyks koncertai. Tikiuosi, kad jie įvyks antroje metų pusėje. Aš dėl vaikų noriu. Jiems įspūdis būtų visam gyvenimui.

Berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas R. Adomaitis apsupa savo „vyrus“ ne tik muzika, bet ir pagarbiu bendravimu, ypatinga atmosfera, įspūdžiais ir naujais įgūdžiais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.