Apie Šiaulių universiteto gimnazijos renginius, skirtus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti, kalbamės su šios gimnazijos mokytoja Rasa Stoškuviene ir jos kolega, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentu Edvinu Budraičiu.

Trumpai pristatykite šia proga jūsų gimnazijos organizuojamus renginius.
Edvinas: Renginių ciklas vyko vasario 13–15 dienomis. Šiemet išsiplėtėme net iki penkerių renginių, kai ankstesniais metais turėdavome jų tris: liaudies dainos vizualizacija, apskritojo stalo diskusija ir respublikinis rašinio konkursas. Šiemet renginių ciklą papildė šventinis koncertas ir Liaudies dainos sąspietis.

Rasa: Respublikinis rašinio konkursas vyksta nuo rudens. Vertinimui pristatyta 213 rašinių nuo penktų iki dvyliktų klasių! Tai kosmosas!

Edvinas: Jeigu neklystu, konkurse dalyvauja 57 Lietuvos miestų bei miestelių atstovai. Daug rašinių pateikė sostinės moksleiviai. Konkursui duodama tema ir dalyvis bando samprotauti, reikšti savo mintis, nuomonę.  Laisva forma. Tai gali būti ir eilėraštis, ir esė, ir interviu...

Panašu, kad jūsų renginiai „išeina“ už gimnazijos ribų?
Edvinas: Taip. Baigiamasis renginys – Liaudies dainos vizualizacijos finalas vyko „Akropolyje“, Vasario 16-osios išvakarėse. Pristatėme dešimt vizualizacijų, kurias vertino komisija iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių... Pirmininkavo „Keistuolių teatro“ ir kino aktorė, muzikos pedagogė I. Balsytė. Sulaukėme per šimto darbų iš visos Lietuvos. O renginių ciklą užbaigėme Liaudies dainos sąspiečiu „Akropolio“ antrojo aukšto fojė. Renginys skirtas visai Šiaulių bendruomenei.

O kaip pats jaunimas reaguoja į šitokius renginius? Jei vyresnės kartos žmogui Vasario 16-oji turi ir svorį, ir vertę, ar neatsitiks taip, kad daliai penkiolikmečių-šešiolikmečių tai bus tik dar vienas „helouvynas“, kad ir su valstybine simbolika?
Edvinas: Į renginį žiūrime per jaunimo prizmę. Juk pradėjome tada, kai dar patys buvome gimnazistai. Taigi maždaug žinome, ko jaunimas tikisi ir ką reikėtų pasiūlyti. Skatiname inovatyvią pateikimo formą: ne su senais tautiniais kostiumais, ne su muziejiniu rekvizitu, bet taip, kaip jie patys tai supranta ir kad turėtų galimybių prisidėti. Juk kalbame ir apie filmavimą, ir fotografavimą, ir patį sąspietį, kuris yra šiandienos jaunimo kultūros dalis. Tai jiems patrauklu. Apskritai visą festivalio koncepciją derinome prie jaunimo interesų.

Rasa: Sakyčiau, visais laikais būdavo sąmoningų žmonių ir būdavo tokių, kuriems Dievulis pašykštėjo aplinkos arba artimųjų, kurie būtų galėję įdiegti šitas vertybes. Taigi „penkiasdešimt ant penkiasdešimt“. Kalbant apie šiandieninį jaunimą, aš turiu gražių vilčių... Jis turi nuoširdesnį to suvokimą, negu mūsų brandžioji karta, besigręžiojanti atgal. Liūdniausia, kad ji patriotizmą ir tautiškumą sutapatina su politika. O juk tai skirtingi dalykai. Skeptikų visada atsiras – nereikėtų čia būti pernelyg dideliais optimistais. Kita vertus, jeigu jaunimas rodo skepticizmą, mes, brandūs bei suaugę žmonės, imkimės atsakomybės, jog kažko nepadarėme...

Renginiuose susipina daug visokių dalykų ir tai, kad kitam čia bus tik dar vienas „helouvynas“, yra nemažai tiesos. Mes jau esame „atsivalgę“ visko: krautuvės perpildytos, artistų masės – nesibėdavokime, o tik mokėkime atsirinkti. Už langų XXI amžius ir nieko čia nepadarysime. O tie, kas daro, turi pasistengti padaryti taip, kad per visą šitą „košę“ būtų pastebėti. Mūsų renginiai per šešerius metus išsivystė iš idėjos, mus žino, mumis tiki, ir jau todėl pati idėja yra teisinga. Paklausite, ar tai lengva? Ne, net labai sunku tai, ką mes darome. O juk šalia rengiami festivaliai ir konkursai, kur atvykusieji dar ir susimoka už dalyvavimą... Esame panašūs į don Kichotą, bet vėjas į mūsų malūnus visados papučia.

Atrodytų, kaip bevartytumei, liaudies daina ir liks liaudies daina – ne repas, ne rokenrolas...
Edvinas: Oi, ne. Jei paklausytumėte dabartinių vizualizacijų, pamatytumėte, jog liaudies daina įgauna pačių įvairiausių spalvų. Šis konkursas leidžia kiekvienam rinktis tokią liaudies dainą bei formą, kokios jis nori. Jei patinka autentiška liaudies muzika, prašau, kurkite vizualizaciją su autentiškomis liaudies dainomis. Jeigu patinka repas, hiphopas – prašau kurti tokią. Liaudies daina pasireiškia visuose žanruose. Taigi yra kiek tik nori atlikimo būdų, sąskambių, spalvų – mokiniai renkasi iš viso šito.

Jau šeštą kartą vyko konkursas „Respublikinio moksleivių muzikos ir audiovizualinio meno festivalio-konkurso Daina.LT – liaudies dainos vizualizacija“. Koks tai konkursas ir ko siekiama?
Rasa: Festivalio-konkurso tikslas yra skatinti moksleivių domėjimąsi liaudies dainomis, jų raiškos formomis, ugdyti kūrybiškumą bei estetinį skonį, kuriant audiovizualinius darbus – vaizdo klipus. Tarptautiniame kontekste toks ilgas konkurso pavadinimas, trumpai drūtai tariant, reiškia „liaudies dainos videoklipai“.

Ne visuomet jaunimui liaudies dainos yra įdomios (bausti už tai negalima), todėl tinklalapio Daina.LT iniciatyva imta ieškoti naujų išraiškos formų, kaip liaudies dainas „priartinti“ prie jaunimo. RandamOs visai kitas melodijos, turinio ir formos kontekstas, kad moksleiviai išnaudotų savo IT, filmavimo, montažo arba kitus gebėjimus. Paprastai audiovizualizaciją kuria du žmonės, kurie gali turėti kūrybinę komandą, įvairių sričių mokytojus konsultantus. Tai daugialypis darbas,  reikalaujantis daug gebėjimų ir kompetencijų, kurį atlieka grupė žmonių. Tai sunkus darbas, už kurį, pasak vieno komisijos nario, reikėtų statyti paminklus.

Apskritojo stalo diskusija. Kas tai?
Rasa: Tai šeštus metus vykstančio Rašinio konkurso apvainikavimas. Vyko to konkurso dalyvių apdovanojimas ir Apskritojo stalo diskusija tema „Ar gera būti lietuviu?“ Be abejonės, yra visokių nuomonių, vertinimų ir pan. Šiemet diskusija rengiama jau ketvirtą kartą, sulaukėme daug dalyvių. Kai atvyksti į seminarą, klausaisi lektoriaus, semiesi informacijos, kurią vėliau pritaikai arba nepritaikai. Konferencijose sėdi ir klausaisi įvairių gerų dalykų... Tačiau daug šventų dalykų gimsta žmonėms besikalbant. Ar imtume šeimą, ar draugus, ar mylimuosius – didžiausios bėdos kyla tada, kai nesikalbama. Kalbėtis yra sunkiau, nei paruošti pranešimą arba „atšnekėti“ seminarą. Kalbantysis turi remtis savo patirtimi, būti atsakingas už paleistą žodį. Manau, kad kiekvienas iš tokių diskusijų išsineša kažką sau, kuo galbūt abejojo, netikėjo, nežinojo... Mokomasi išgirsti kitą, priimti arba nepriimti jo patirtį. Diskutuoja ir mokytojai, ir gimnazistai.

Kaip parenkamos temos diskusijoms?
Rasa: Pagrindinė Rašinio konkurso koordinatorė, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Vida Marcišauskaitė su polėkiu ieško įdomesnės minties. Ir suranda. Visos ankstesnės temos vienaip ar kitaip siejosi su liaudies daina. Paskui pradėjome ieškoti ir kitokių sąsajų.

Kitas jūsų renginys pavadintas naujadaru „Sąspietis“...
Rasa: Tai mūsų Vidutės sugalvotas terminas. Susispiesti. Liaudies dainos sąspietis. Sąlyginai tai galima būtų pavadinti ir „flešmobu“. Kaip tai atrodo? Mes pasirinkome dainą, visiems dalyviams nusiuntėme jos takelį, kurį įdainavo gimnazijos choras. Plius nesudėtingi judesiai. Kiekvienas gali pasiruošti. Gali prisijungti ir bet kuris norintysis. O didesnėms grupėms numatėme išankstinę registraciją.

Flešmobas dažnai turi netikėtumo elementą, jūsų sąspietis žinomas iš anksto...
Rasa: Esama įvairių flešmobo variantų. Štai vienas pradeda ir palaipsniui suburia visą atlikėjų teatrą, tačiau, žiūrint profesionalo akimis, matosi, kad tai labai gerai suvaidinta. Mūsų atveju kiek kitaip: atsistojęs sąspiečio branduolys pradeda dainuoti: „Tu, Lietuva, tu mana“, o su kitais mes nerepetuojame, tačiau jie taip pat gali įsijungti, net prošal einantys. Nebūtinai toks žmogus turi įsijungti su visais judesiais – tiesiog gali stovėti ir dainuoti.

Kaip minėjau, renginiai pareikalauja daugybės jėgų ir jeigu visą naštą tektų nešti Šiaulių universiteto gimnazijai, būtų žiauriai sunku. Tačiau jau šeštus metus mes turime gerų ir nuoširdžių draugų, kurie be jokio atlygio sutinka padėti. Paminėčiau Daina.LT vizualizacijų konkurso komisijos pirmininkę aktorę Iloną Balsytę, kuri atvyksta kasmet ir už ačiū „atsėdi“ po keturias valandas vertinimo komisijoje. Paminėčiau ir ŠU profesorę Džiuljetą Maskoliūnienę, mūsų rėmėjus, tarp kurių pasitaiko net politikų...

Gimnazija kasmet daug investuoja į minėtus renginius, tačiau šito būtų negana, jei ne didelis būrys rėmėjų. Yra kas juokais mus bara, esą vežame per didelį vežimą – ne pagal savo jėgas. Tačiau, matydami gražius šio darbo rezultatus, sustoti nebegalime...

ŠU gimnazijos mokytoja R. Stoškuvienė ir jos kolega E. Budraitis nusiteikę optimistiškai: išsivystę iš idėjos, jų organizuojami renginiai kasmet susilaukia vis didesnio dalyvių skaičiaus bei pripažinimo.
Autoriaus nuotr.

„Esame panašūs į don Kichotą, bet vėjas į mūsų malūnus visados papučia“, – teigia ŠU gimnazijos mokytoja R. Stoškuvienė.
Autoriaus nuotr.