Pamenate, prieš kokias penkias dešimtis metų išleistą knygelę vaikams ir posmą, jog „Ąžuolyne, žiemos laike, visi grybai gelbėt šaukė, kad laisvai jie gali augti, niekas neina jų nurauti“? Taip, grybai ir sniego pusnys atrodė kažkas nesuderinamo...

Pranašiškas buvo posmelis. Dabar žiemos tapo šiltesnės ir parsinešti iš miško grybų – joks stebuklas. Kam to reikia? Be abejonės, ne todėl, kad mirtume badu. Sakykime taip: tai pomėgis, aistra ar pan. Juk ir žveją ant ledo ne badas atgina, ir kolekcionierius surenka savo kolekciją ne siekdamas prasimaitinti... Veikia visai kiti vidiniai mechanizmai.

Truputis polemikos
Sužinoję, jog grybauju visai tam netinkamu laiku, klausia: „O ką? Ar grybai dar auga?“ Po to dažniausiai imama gudragalviauti: „Turbūt grybai pašalę ir patižę“? Suprask, esi toks paikas ir nematai, kad grybai baigia suirti, kad po juos sušalusios ir patežusios kirmėlaitės rangosi...

Esu keleto internetinių grybautojų forumų dalyvis. Juose sutinku tikrai stiprių grybautojų ir ne vien iš Lietuvos: iš Rusijos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Baltarusijos, Čekijos, Kroatijos, Italijos.... O šmaikštauja dažniausiai „vasariniai“ grybautojai, kurie miškan atvažiuoja kelis kartus ir tik šiltuoju metų laiku, pažįsta dvi tris grybų rūšis ir lenktyniaudami tarpusavyje, kuris kada rado daugiausiai baravykų? „Aš anądien parsivežiau 180 rudakepurių!“ – rašo vienas. „O aš – 300!“ „Aš pernai Varėnoje radau 500 baravykų!“ O įkeliamose nuotraukose didžioji rastų baravykėlių dalis mažesni ir už pupelę – jiems augti dar ir augti. Bet kur tau! Pilnos bagažinės. Grybavimo didmeistriams tai nė motais.

Yra, kas grybavimą vadina „tyliąja medžiokle“. Tai demokratiškas hobis ta prasme, jog čia ir matematikos profesorius, ir bedarbė močiutė Agota turi vienodas galimybes. Be abejo, sėkmė vaidina irgi ne paskutinį vaidmenį. O ji, šita įnoringoji ponia, dažniausiai aplanko tuos, kurie mišką pažįsta kaip savo namus ir su metais turi išsiugdę jausmą, kurį pavadinčiau grybautojo intuicija.

Jei paklausytume kalbų, atrodo, visi apie grybavimą išmano viską. Jeigu ir ne pats grybauja, tai jo kaimynas, giminaitis ar pan. O tai, žinoma, duoda teisę kalbėti, diskutuoti, vertinti...

Bet ir profesionalų rašomose bei plačiajai visuomenei skirtose knygose ne viskas gerai. Vartau vieną ar kitą iliustruotą grybų žinyną bei randu netikslumų! Štai žaliuokės, skanūs valgomi grybai, kurias nuo seno labai mėgsta ir renka ne tik dzūkai, pristatomos kaip „nuodingi grybai“, o šiauriniai kelmučiai, esą, Lietuvoje ir iš viso neauga... Pakalbinu autobusu į mišką važiuojantį senuką – oho, kiek daug jis žino apie grybus, kaip įdomiai mąsto! Kalbinau kažkada tituluotą ir svarbias pareigas einančią mikologę bei netrukus įsitikinau, kad gal ji ir garsi teoretikė, bet „gyvo“ grybo, greičiausiai, nėra net mačiusi: ko paklausi, to negausi.

Margas grybų ir grybautojų pasaulis, kuriame tradicinio požiūrio, jog „žiemą grybų nėra“ atstovai skaičiumi toli lenkia pavienius entuziastus. Bet ar iš tikrųjų jie teisūs? Ar tikrai žiemą grybų miške nėra?

Sėkmingo grybavimo žiemą sąlygos
Pradėkime nuo to, jog norint gerai pažinti miške vykstančius procesus, būtina jame lankytis dažnai ir vieno ar dviejų kartų per metus neužtenka. Ką pasakytumėte apie knygos turinį pasirinktinai perskaitę vieną ar du jos puslapius? Taip ir miško knyga atsiveria tik nuolat ją vartant. Tada žinosite, kur, kada ir kas auga. Beliks nueiti ir pasiimti.

Antra, žiemą baravykų, lepšių, raudonviršių ar kitokių šiltamėgių grybų neberasime. Už tai  samanose galima aptikti voveraičių (Cantarella cybarius), kurios nors ir nėra žieminiai grybai, bet gana atsparios žemoms temperatūroms. Šiltą žiemą auga gluosninės kreivabudės (Pleurotus ostreatus) ir, žinoma, tikri žiemos grybai – juodkotės ugniabudės (Flammulina velutipes), kurių pavadinimas lotynų kalboje reiškia mažą liepsnelę – nepaprastai gražūs grybai, šnekamojoje kalboje dar vadinami žieminiais kelmučiais. Vadinasi, antra sėkmingo grybavimo žiemą sąlyga – geras grybų pažinimas. Jeigu žinote vien tik baravykus ir raudonikius, geriau likite namuose...

Trečia ne mažiau svarbi sąlyga – grybautojo ekipiruotė. Pradėkime nuo tinkamos orui aprangos – šiltų, neperšlampamų drabužių. Nepalikite namuose kepurės ar skarelės, nes, pasak specialistų, per nepridengtą galvą prarandame apie 40 proc. šilumos! Įsidėkite apsiaustą nuo lietaus. Jeigu lauke pliusinė temperatūra, važiuojant į mišką pravers guminiai batai. Užsimaukite storesnes kojines arba keletą jų. Jeigu manote, kad vis tiek kojoms bus šalta, kojas su kojinėmis apvyniokite laikraščiu. Šitas būdas gerai žinomas tarnavusiems armijoje – kojos nešąlą net esant lauke minus dvidešimčiai laipsnių!

Važiuojant grybauti žiemą nereikalingas kibirų arsenalas – pasiimkite vieną 3–5 litrų talpą ir, kaip sakoma, duok Dieve jums ją pripildyti.

Žiemą dienos pilkos, tad nesant saulės galima greitai paklysti ir gerai pažįstamame miške. Pasiimkite veikiantį kompasą. Nepasakosiu, kaip juo naudotis – tai išmokome ketvirtoje klasėje per gamtos pažinimo pamokas. Kompasas gali jus išgelbėti nuo ilgų ir sekinančių klaidžiojimų miške…

Dar vienas dalykas: važiuojate į laukinę gamtą, kur galimai būsite vienas ir toli nuo civilizacijos – turėkite gerą aštrų peilį. Pasiimkite dėžutę degtukų, sumuštinių, gertuvę su vandeniu arba termosą su arbata, šokolado. Ir gerai pakrautą mobilųjį telefoną.

Jeigu vykstate į naują ar mažai pažįstamą mišką, iš vakaro patyrinėkite jį interneto žemėlapyje. Tai vėliau gali labai praversti.

Dar apie grybus
Šalnos į miško gilumą ateina kiek vėliau nei į atviras vietas. Tad samanose ir tankumynuose  grybų rasime.

Neskubėkime dėtis į krepšelį – rinkime tik sveikus grybus, o akivaizdžiai sutežusius palikime miško gyventojams.

Jei paspaudė stiprus šaltukas, nuo grybavimo geriau susilaikyti iki ilgesnio atodrėkio. Tokie grybai kaip flamulinos (juodkotės ugniabudės) per speigus tarsi užmiega, o jei kokias dvi savaites nusistovi kelių laipsnių šiluma, ir vėl ima augti. Štai praėjusių metų gruodžio 28-ą grybaudamas netoli Dubysos radau puikiai išsilaikiusių kisliųjų kelmiukių, o šių metų sausio trečiąją netoli miesto esančiame miške aptikau flamulinų (juodkočių ugniabudžių). Juos švietė tarsi liepsnelės ant nukritusių lapuočių šakų ir kamienų. Beje, šis grybas renkasi tik lapuočius, todėl eglynuose jų ieškoti nėra prasmės. Beje per paskutinįjį grybavimą aptikau nemažai smulkių flamulinų – vadinasi, kad ir ką bekalbėtų skeptikai, jos dygsta ir auga net žiemą.

Pasigirsta balsų, esą sušalę grybai yra kenksmingi. Leiskite paklausti, o kuo skiriasi sušalusieji miške nuo užšaldytų šaldytuve? Žiemą augantys grybai žemoms temperatūroms gana atsparūs. O esant atodrėkiui nesunku atskirti, kuris grybas yra geras, o kurį verta palikti miške. Grybaujant galioja ta pati taisyklė: jeigu bijai, nerink, o jei renki – nebijok. Žinoma, visur ir viską reikia daryti „su galva“ – lengvabūdiškumui čia ne vieta.

Tiek trumpai apie „tyliąją medžioklę“ žiemos metu. Gerų grybų!

Flamulinos arba juodkotės ugniabudės – labai gražūs valgomi grybai, augantys su pertraukomis iki balandžio mėnesio.
Autoriaus nuotr.