Šio rašinio tikslas – paliesti labai svarbią, užsimotą Lietuvos miškų reformą, parodyti jos, ir bendrai reformų, nevykusią įžangą.

Pirma seka visuotinis sistemos apkaltinimas korupcija. Atrodo, kad sistema bus reformuojama iš pagrindų. Visi darbuotojai, kaip žmonės sako, sukelti ant kojų, visus kamuoja nežinia, ieškoma įkalčių, bet rimtų, pagrįstų – nerandama.

Pertvarkant dažnai pamirštamas žmogiškasis faktorius. Su žmonėmis reikia elgtis kaip su bitėmis. Bitininkai eina kopinėti medų su dėkingumu, stengiasi šį darbą atlikti kuo švelniau, subtiliau, kad nesukeltų bitelių pykčio.

Miškų reformatoriai gauna, perima gerai tvarkomus Lietuvos miškus, iki šiol dirbančių sukauptą didžiulį turtą. Už tai galima ištarti ačiū.

Į miškų reformą, kaip ir į medį, žiūrima dvejopai. Vieni medį laiko gyvybės simboliu, kiti jame mato tik gryną pinigą. Piniginė pusė yra galinga ir įtakinga. Užjūrio kaimynų firmos su godumu žiūri į mūsų gražiai žaliuojančius miškus. Spaudos puslapiuose kasdien randame skelbimus: „Perkame mišką, mokame brangiai ir tuoj pat.“ Negalvokim, kad perka tik dėl pomėgio ar meilės miškams.

Miškų puoselėtojai su nerimu stebi, kad su miškais neatsitiktų kaip kartais gyvenime būna: „Ką tėvukas sukūrė prakaituodamas, sūnelis paleido uliavodamas.“

Miškas tarsi šventovė
Esu mėgėjas ne vien uogauti, grybauti. Traukia ir miško grožis, savotiška ramybė, susikaupimo, poilsio vieta. Poetams, menininkams tai įkvėpimo šaltinis.  Miškai savaip gražūs ir įdomūs visais metų laikais.

Dar daugiau – miškai labai sudėtingas Dievo kūrinys (biogeocenozė). Pati sudėtingiausia ir vertingiausia ekologinė sistema. Vaižgantas mišką lygino su šventove, kurioje labiausiai matoma Kūrėjo veikla ir išmintis.

Mūsų gyvenimas tiesioginiais ir netiesioginiais ryšiais yra susietas su miškais. Žemė tik augalijos ir gyvūnijos dėka palaiko pusiausvyrą tarp gyvybės ir mirties. Miškams sunykus, kaip teigia mokslininkai, žemės paviršius artėtų prie dykumos, su visomis pasekmėmis.

Tad su miškais turime elgtis protingai ir atsakingai. Jokie pinigai neatstos miškų paskirties ir reikšmės. JAV mokslininkai nustatė, kad hektaras miško žmonijai kasmet duoda (deguonies, vandens, klimato reguliavimas ir kt.) 969 dolerių vertės. O kur dar pačios medienos ir grožio vertė.

Iš to išplaukia, kad kiekvienas privalome saugoti miškus, domėtis juose vykdomais darbais ir dirbančiaisiais. Kiek vykdoma miškų reforma turės įtakos į Lietuvos ateitį.

Girininkų darbai
Dirbant su akademiniu jaunimu teko patirti, kad visi žino ir mato, kokius darbus dirba žemdirbiai, gyvulių augintojai, mokytojai, gydytojai. Tačiau miškų darbuotojų darbai ne visiems aiškūs. Gal tik sodina ir kerta medžius? Nes girininkai dažniausiai matomi pavasarį per miško sodinimą, o paskui kažkur dingsta.

Vienam girininkijos darbuotojui tenka tūkstantis ha miško ar net daugiau. Jau plyname lauke būtų sunku įžiūrėti žmogaus tapatybes, o čia gi – miškas.

Girininkijos darbuotojams darbų netrūksta, nes jie tiesiogiai dalyvauja miško darbuose: miško sodinimas, priežiūra, kova su kenkėjais, žvėrių daroma žala, biologinės įvairovės išsaugojimas, kelių priežiūra, gaisrai, jaunuolynų ugdymas, retinimai, atviejiniai ir sanitariniai kirtimai, pagrindiniai kirtimai, atrankiniai ir kiti darbai.

Kirtimus atlieka rangovai, dalį – pati urėdija, bet paruošia ir prižiūri girininkai.

Pavyzdžiui, kaip girininkas paruošia miško plotą pagrindiniam kirtimui. Pažymimos aiškios kertamo ploto ribos. Kertamas medis paženklinamas. Pildomas specialus dokumentas – jame pažymima kiekvieno kertamo medžio rūšis, padaringumas, skersmuo 1,3 m aukštyje. Tokių medžių hektare apie tūkstantį. Kertamas plotas gali būti šimtas hektarų. Pagal šį dokumentą apskaičiuojamas kertamo miško medienos tūris (kiekis) ir vertė eurais. Paklaida neturi viršyti 10 proc. Tą darbą atlieka prityrę girininkai.

O kur dar aukščiau paminėti kirtimai, jų paruošimas ir darbų priežiūra!

Ir romantika
Darbas miške nėra lengvas. Svarbiausi paruošiamieji darbai, ugdymai, kirtimai atliekami vėlai rudenį, žiemą ir pavasario pirmoje pusėje – kol dar nesugrįžę paukščiai. Be to, šio laikotarpio mediena būna geriausia.

Darbo vietoje stogą virš galvos atstoja medžių šakos ir dangaus debesėliai, žiemą kilimą – sniego danga (būna ir iki kelių).

Apie sočius pietus valgykloje ar šiltą kontoros patalpą žiemą, galima tik pasvajoti. Apranga – darbinė. Apavas žiemą vasarą – guminiai batai su veltinio įklotu (apsaugo nuo gyvačių įgėlimo ir šiek tiek nuo erkių). Kitokia avalynė dirbant miške neilgai tarnautų.  

Nuo pavasarinio atšilimo iki vėlyvo rudens miškininkais domisi erkės. Jie skiepijasi, bet skiepai nuo visų užkrečiamų ligų neapsaugo. Nuo rudens darganos, žiemos šalčių skiepų nėra.

Miškininko darbą tikrina kelios tikrintojų pakopos. Girininkija urėdijai kiekvieną mėnesį teikia atliktų darbų ataskaitą. Būna, kad ta ataskaita prilygsta aukštųjų mokyklų kursiniam darbui.

Taigi tiesiogiai dirbant miške romantikos nėra daug. Girininkijos darbuotojus dažnai palaiko pomėgis gamtai, meilė miškams ir kūrybinė dvasia.  Miško atkūrimas, medynų išdėstymas, ugdymas ir formavimas – tai kūrybinis procesas, kurio rezultatai ima ryškėti tik po dešimties metų. Todėl girininkai, dirbantys prie miškų atkūrimo, neturėtų būti dažnai keičiami. Jie turi matyti savo darbo vaisius ir iš to daryti išvadas, kaupti darbo patirtį.

Visus tuos sunkumus atperka, kai matai, kaip plyną lauką ar nykią kirtavietę užpildo jaunas, dailiai suformuotas miškas – tavo kūrinys.

Dėl miškų reformos
Apie urėdijų, miškų valdymo sistemos reformas kalbama jau senokai. Reikia ar nereikia? Dabartinis Lietuvos miškų ūkis, pagal tarptautinį įvertinimą tvarkosi gerai: Europoje – 10 vieta, pasaulyje – 14.

Kasmet iškertama mažiau negu metinis medienos prieaugis. Vyksta svarbiausio turto – medienos – kaupimas. Lyginant su pokario metais medienos ištekliai padidėjo 4 kartus – nuo 125 mln. kub. m iki 500 mln. kub. m. Tai didžiulis turtas, kuris biznio siekiantiems neduoda ramiai miegoti.

Miškų urėdijos 2016 m. sumokėjo 64 mln. eurų mokesčių.

Už šiuos pasiekimus dirbę ir tebedirbantys miškų ūkio darbuotojai nusipelno dėkingumo. Bet, kaip įprasta, tobulėjimui ribų nėra. Reikia ir reformos. Tik ne dėl reformų, bet duodančios naudos ir miškams, ir žmonėms. Reformos reikalingos apgalvotos ir pasvertos. Tai gali atlikti asmenys, dirbę toje sistemoje, gerai susipažinę su šiuolaikine miško sistemos būkle, turintys aiškią Lietuvos miškų ateities viziją, gebantys bendrauti su žmonėmis.

Kad vadovautų, reformas vykdyti gali bet kas – tai sovietinių laikų palikimas.

Žmogiškasis faktorius
Naujosios valdžios požiūris į urėdijas buvo kaip į tvirtoves, stovinčias skersai pažangos kelio, kurias reikia sugriauti. Pulti staiga (blitz krieg), be išankstinių pasitarimų, konsultacijų, derinimų su pačiais miškų darbuotojais. Apie 16000 žmonių darbinė veikla susieta su miškais.

Miške dirbančius pasiekė žinia, kad jau paruošti atleidimo lapeliai. Būsiąs tik vienas valdymo centras. Vietoje urėdijų, nuo seno suprantamų, atsiranda abstraktus „padalinys“. Kaip žmonės sako: „Kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“.

Susidarė vaizdas, kad per eilę metų susiklosčiusi dabartinė miškų sistema bus griaunama iš pamatų kaip dar 19 a. nurodė internacionalas. Kas privertė girininkijų darbuotojus pliaupiant lietui, vykti protestuoti į Vilnių. Miškų darbuotojai sako: „Jei remonto reikia tik bažnyčios bokštui, tai kam griauti visą bažnyčią.“

Šių dienų reformos turinčios prasidėti nuo darbuotojų atleidimo ar įspėjimo lapelių įteikimo (esmė ta pati). Atleisti iš darbo numatoma tik nedidelė dalis, o lapeliai įteikiami visiems.

Neaiški rytdiena, kaip tas Damoklo kardas, pakimba virš visų galvų. Gali kabėti mėnesius ar dar ilgiau. Silpnesniems ima trikti nervai: energingi, aukštos kvalifikacijos darbuotojai per tą laiką spėja susirasti darbą kitur, ar net išvykti į užsienį – palengvina darbuotojų skaičiaus mažinimą. Atleidimo lapeliai pratina žmones prisitaikyti prie šio dinamiško laikotarpio ir susitaikyti su mintimi, kad šioje žemėje nieko nėra pastovaus, išskyrus mirtį.

Kaltinimas korupcija
Reformos būtinumą ir jos naudą reikia pagrįsti. Sunkų kaltinimą pateikė Seimo narys B. Matelis, kalbėdamas apie reformos būtinumą ir urėdijas, kurios, pasak Seimo nario, „... jau dirba lyg privačios, postai perkami, o korupcija klesti už kiekvieno medžio“. Kaltinimą perėmė dalis žurnalistų, kiti veikėjai.

Sunkūs kaltinimai, atleidimo lapelių paruošimas visai sistemai, įžeidė sąžiningai dirbančius. Ne šventieji dirba ir miškų ūkio sistemoje. Pasitaiko įvairių pažeidimų, bet ne tokiu mastu, kaip deklaruojama. Reformatoriams belieka pertvarkos būtinumu įtikinti spaudą, visuomenę, gauti jų pritarimą.

Tai padaryti nėra sunku. Dar neišblėso sovietmečio patirtis, kai miškų ir kitus reikalus tvarkė partijos sekretoriai ir kolūkių pirmininkai. Iš dalies prie korumpuoto įvaizdžio prisideda ir patys miškininkai, kaip jie save pristato visuomenei.

Kartą einu prisirinkęs grybų pro girininkiją. Girdžiu, kad kažkas sunkiai keldamas kojas atbėga. Ogi girininkas, įprasta darbine „uniforma“: guminiai ilgaauliai batai, vietoje kostiumo – apšiuręs sportinis treningas, be kaklaraiščio.

„Kas veja?“ – klausiu.

„Atvažiuoja žurnalistai, reikia persirengti. Negaliu menkinti bendro miškininko įvaizdžio...“

Spaudoje, televizijos laidose matome juos pasitempusius, kostiumuotus, su kaklaraiščiu, apavas nublizgintas. Susidaro vaizdas, kad darbas miške tarsi kurortas – vaikšto uniformuoti po mišką, saulutė šviečia, paukščiai čiulba, gėlės žydi.

Nuskina žiedą, pauosto ir eina tolyn. Iš aprangos matosi, kad korumpuoti.

Uniformuoti dažniausiai būna su kontoros darbais susieti miškininkai, tęsdami senas miškų tradicijas.

Korupcijos paieškos miške
Paleista į apyvartą didžiulė miškininkų veiklos korupcinė „antis“. Reikia pagrįsti nusikaltimais. Laukia visuomenė, pasiruošusi pagarsinti žiniasklaida. Deja, prokuratūroje ko nors rimto ir garsaus nėra,  teismuose taip pat. Iš nepatogios padėties padėjo išbristi patys miškininkai.

Urėdijose yra įvesta savikontrolė, dažniausiai nukreipta į žemesnius padalinius. Pavyzdžiui, laukiama, kada girininkijose pasibaigs sodinimo, kiti miško paruošimo darbai. Tuomet iš urėdijos siunčiami kontrolieriai. Jie paskirti tikrinti, ieškoti trūkumų. Surasti būtina, nes kitaip būsi nereikalingas.

Dažnai tikrintojai dar ne visai apsiplunksnavę, popieriniai, o jų tikrinamieji su aukštuoju išsilavinimu ir su 20–25 m. darbo stažu. Todėl daug tų pažeidimų būna abejotini, ginčytini. Girininkai turi savų argumentų, rašo pasiaiškinimus. Tikrintojų laiptas aukštesnis, todėl tikrinimo rezultatai, kokie jie bebūtų, nugula į bendrą pažeidimų skaičių. Kadangi tie pažeidimai nedaro apčiuopiamos žalos ūkinei veiklai, nedomino nei prokuratūros, nei teismų. Pradžiugino tik reformatorius. Už kažkurį laiką priskaičiavo jų apie tūkstantį. Ir taip iš tos didelės korupcinės „anties“, liko tik „žvirblis“.

Ir kitoje vietoje
Miškų sistemos reformatoriams kilo mintis korupciją surasti kitoje vietoje. Pavyzdžiui, kaip panaudojami urėdijoms priklausantys tarnybiniai butai.

Tikriausiai gyvena daug pašalinių, kaip mokama nuoma, ar laikosi rinkos kainos. Šis tikrinimas, anot liaudies, irgi baigėsi šnipštu. Iš 267 gyvenamųjų patalpų tik vienoje gyveno pašaliniai asmenys. Kokia gali būti rinkos kaina, kai šeimos gyvena miške, toli nuo mokyklos, parduotuvės, gydymo įstaigos. Vaikus į mokyklą tenka vežti savo transportu. Dėl šių priežasčių dalis butų tušti.

Aplinkos viceministras jau prarado viltį surasti, kur paslėpta ta miškų korupcija. Anot viceministro: „Galima daryti tik prielaidas, tačiau patikrinti tam tikrus etapus labai sudėtinga. Net specialiųjų tyrimų tarnybos nesugeba nustatyti tam tikrų dalykų, o mes juo labiau.“ Tolesnių tyrimų žadama atsisakyti. Ir taip, kaip sako, „iš didelio debesies mažas lietus“.

Tik po kurio laiko pats premjeras patikino, kad po šių reformų visi urėdijų darbuotojai, išskyrus vadovus, išsaugos darbo vietas. Bus stiprinamas svarbiausias gamybinis vienetas – girininkijos.

Reikia tikėtis, kad bus atšauktas ir visuotinis atleidimo lapelių įteikimas, sukėlęs laikiną audrą.