Šiandien įvairios informacinės technologijos ne tik palengvina gyvenimą, bet ir yra aktyviai naudojamos darbe. Taip sako šiaulietis Danielius Maskolaitis, dirbantis Mančesteryje, populiarioje internetinėje parduotuvėje.

Tad apie šį darbą, studijas, Mančesterio miestą ir papasakojo D. Maskolaitis, kuris tik kelis kartus per metus besugrįžta į gimtuosius Šiaulius.

– Ką šiuo metu veikiate?
– Dirbu internetinėje parduotuvėje www.prettylittlething.com. Anglijoje ji yra gan populiari, neseniai atidarėme ir Prancūzijos puslapį, o turime Amerikos, Airijos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Europos.

– Kokia ta internetinė parduotuvė?
– Ji siejasi su greitai kintančia mada. Parduotuvės idėja yra ta, jog tie drabužiai, kurie yra populiarūs dabar, pagaminami pigiau. Nuo 3–4 dienų gali užtrukti tam tikro drabužio gamyba.

Net nežinau, kaip taisyklingai reikia lietuviškai išversti, ką aš darau šiame darbe. Esu UI/UX dizaineris. Tas darbas susijęs su puslapio dizainu, psichologija, testavimu. Maketuoju, darau visus internetinės parduotuvės puslapio pakeitimus, tada atlieku testus, prezentacijas. Štai neseniai perdariau mokėjimo puslapį. Labai maži pakeitimai yra labai reikšmingi, neša ir pelną. Ten dirbu jau daugiau nei metus. Tai yra smagus darbas, nemonotoniškas, gaunu įvairių užduočių.

– Ar tai yra populiaru? Gal užsakymų sulaukiate?
– Užsakymų nelabai yra. Mūsų savininkas už popkultūrą. Mūsų biure lankėsi visa Kim Kardašian šeima, pasaulinis bokso čempionas Floyd Maywather, kalėdiniame vakarėlyje buvo ir Justin Bieber didžėjus. Praėjusiais metais norėjome kalėdiniam vakarėliui pasisamdyti repo atlikėją Drake, bet jis jau buvo užimtas. Vakarėliai pas mus būna labai smarkūs, bet tikriausiai tokį gyvenimo būdą ir lemia mada.

Mūsų internetinės parduotuvės savininko tėvas turi dar didesnį internetinį prekybos puslapį. Jie neseniai perpirko mūsų kompaniją, tai dabar mes visi esame vienas didelis koncernas. Jei turi gerą produktą ir tavo konkurentas tokį turi, o kaina apylygė, žmonės pirks iš to puslapio, kuriuo lengviau naudotis, kuris geriau atrodo, yra patrauklesnis.

Su draugu sugalvojome sukonstruoti ir savo internetinės prekybos platformą. Nusprendėme, kad tokių drabužių, kokių norime, niekas nedaro, todėl nusipirkome siuvimo mašiną. O jei nori pasidaryti gerai, pasidaryk pats. Nors siūti vis dar nemokame. Padarėme vieną džemperį, kuris išėjo labai mažas – tik 5 m. vaikui, marškinėlius. Man patinka viską konstruoti, ne tik internetinius puslapius.

Neseniai vyko Helovynas. Savo kostiumą gaminau apie 2 savaites, išėjo gan neblogas. Jei galiu kažką padaryti pats, visada darau, jei nepavyksta, bandau dar kartą.

– Kodėl pasirinkote darbą, kuris susijęs su mada?
– Aš iš tikrųjų nelabai domiuosi mada. Taip išėjo, kad paskambino ir pasiūlė neblogą kontraktą, kurio negalėjau atsisakyti. Vėlavau vieną dieną į darbo pokalbį, sumaišiau dienas.

Darbo pokalbis buvo labai ramus, neseniai buvau baigęs universitetą, dirbau baruose ir norėjosi papulti į tikrą darbą. Reikalavimai buvo gana aukšti. Teko atlikti kelis testus, reikėjo prieš tai kelias dienas ruoštis.

Aš net nesitikėjau, kad dirbsiu tokį darbą, nes tai yra nevisiškai mano pobūdžio. Kai pradėjau dirbti, maniau, kad būsiu tik pradedantysis darbuotojas, kuris turės mokytoją. Per kelias dienas supratau, kad nėra mokytojo ir kad iš karto mane įmetė į gilųjį baseino galą. Reikėjo labai greitai išmokti labai daug dalykų.

Tad pirmame savo darbe buvau atsakingas už multimilijoninės kompanijos puslapį. Pirmi mėnesiai buvo labai sunkūs, darbo aplinka yra ganėtinai rami, bet bėda ta, kad ramu tol, kol ramu. Bet kada gali visai netikėtai dingti ta ramybė, tuomet būna labai daug streso.

Kai pradėjau dirbti, maniau, kad nieko nežinau, bet pasirodo labai daug ką žinojau. Aš patarinėjau tiems darbuotojams, kurie turėjo 40 metų darbo patirties.

Mano darbas man patinka. Kai pradėjau dirbti, buvo apie 90 darbuotojų, dabar yra apie 300. Kiekvieną savaitę atsiranda po 2 ar 3 naujus darbuotojus. Dauguma jų – jauni žmonės.

Įmonėje esu vienintelis lietuvis. Dirba rumunai, ispanai, italai, anglai, azijiečiai. Tai yra pakankamai multikultūrinė kompanija.

– Kokių reikia turėti gebėjimų jūsų darbe?
– Reikia daug entuziazmo, nebijoti eksperimentuoti, dažniausiai pasimokome iš nesėkmių nei sėkmių. Tai ir gyvenime pritaikoma. Reikėtų bent minimaliai žinoti apie HTML, kaip daryti internetinius puslapius. Išmanyti psichologijos dalykus, žinoti, kodėl reikia taip daryti, o ne kitaip. Mokėti ieškoti informacijos, turėti empatiją vartotojams ir juos suprasti.

– Kokias studijas baigėte?
– Šiauliuose baigiau mokyklą ir iš karto nežinojau, kuo noriu būti. Todėl padariau vienų metų pertrauką ir niekur nestojau. Tačiau žinojau, kad važiuosiu į užsienį, nes norėjau studijuoti tai, ko Lietuvoje tuo metu dar nebuvo – dabar tai yra gan populiari specialybė.

Mokiausi Mančesterio Metropoliteno universitete. Jame pasirinkau kūrybinių multimedijų studijų programą. Norėjau studijuoti ir psichologiją, bet supratau, kad man jos nereikia.

Studijos yra gerai, bet tik trečiaisiais studijų metais supratau, ką studijuoju. Pirmus dvejus metus darėme visokias menų instaliacijas, prireikė ir psichologijos, kaip reikia daryti, kaip veikia spalvų teorijos, kaip jos veikia žmones. Vienas iš mūsų projektų buvo panaudotas bibliotekos atidarymui. O trečiaisiais studijų metais daugiau domėjomės tuo, kas vyksta internete, kaip tai veikia vartotojus. Studijuodamas universitete išmokau lituoti, dirbti su elektronika.

Po studijų šiek tiek daugiau nei metus neradau darbo pagal specialybę dėl patirties trūkumo. Dirbau barmenu, vyno padavėju, bet tai buvo paprastesni darbai. Norėjosi dirbti tokį darbą, iš kurio būtų daugiau naudos, mažiau komercijos.

– Iš kur tiek visko žinote apie informacines technologijas?
– Mano mama – prie meno, tėtis – prie technologijų. O aš buvau tarp jų. Domėjausi dizainu, kompiuteriais, kompiuteriniais žaidimais. Mokykloje mokiausi informatikos, dailės. Ir taip išėjo, kad tai, ką darau, yra tarp informatikos, informacinės architektūros, dizaino. Savo tėčiui padedu su jo internetiniu puslapiu. Kai grįžtu į Lietuvą, visi mane „išnaudoja“.

– Kodėl pasirinkote būtent Mančesterį?  
– Jau 12 klasėje žinojau, kad noriu išvažiuoti ir kažką nuveikti be tėvų pagalbos. Teko prieš tai pagyventi Londone, bet juo labai nusivyliau. Jame man visko buvo per daug.

O Mančesteris – kaip aukso viduriukas. Tai pakankamai didelis miestas, kuriame koncertai, renginiai, atvažę populiarūs atlikėjai. Jei gyveni ne užkampyje, visur gali nueiti pėstute. Yra tik vienas minusas – beveik visada lyja. Tai yra viena iš lietingiausių Anglijos vietų. Lietuvoje vis tiek mažiau lyja nei ten.

Tačiau pastaruoju metu tie orai pasikeitė. Kai tik atvykau į Mančesterį, jame 3 mėnesius be sustojimo lijo. Jei lyja truputį mažiau, tai laikoma, kad nelyja. Dabar orai pasitaisė, turėjome net sniego. Tuo metu sustojo visas miestas, nes nežinojo ką daryti. Žmonės yra draugiškesni, šiltesni. Lietuvoje žmonės labai kreipia dėmesį į tai, ką kiti veikia. O Anglijoje – niekam nėra įdomu: į parduotuvę gali nueiti su chalatu ir šlepetėmis ir niekas į tave nepažiūrės.

Tačiau dėl to labai daug apsileidusių žmonių. Mančesteryje didelė bėda dėl benamių, narkotikų. Nesu įsivėlęs į jokius konfliktus, Mančesteryje jaučiuosi saugiau nei Lietuvoje. Neseniai persikrausčiau į sėkmingo suaugusio žmogaus butą, kuris yra beveik miesto centre. Ir jis visai netoli tos vietos, kurioje vyko Arianos Grande koncertas, kuriame įvykdytas teroro aktas.

Grįžus į Lietuvą čia viskas pilka, kasininkės nesisveikina, o Mančesteryje yra daugiau kasdienio bendravimo nei Lietuvoje.

D. Maskolaičio pasigamintas Helovyno šventei kostiumas.
D. Maskolaičio archyvo nuotr.

D. Maskolaitis su pasaulio bokso čempionu F. Maywather.
D. Maskolaičio archyvo nuotr.