Lietuvoje vis akcentuojamas krepšinis, futbolas, o ar esate girdėję apie taekvondo sporto šaką? 19-metis Aurimas Klemas pasirinko būtent taekvondo ir, treniruojamas Romualdo Montvido, jau sugebėjo laimėti medalį aukščiausiojo rango varžybose. Jis pasaulio reitinge iš 1000 klasifikuotų sportininkų yra 18 pozicijoje, o olimpiniame reitinge iš 2000 – 51 pozicijoje.
Apie taekvondo, sportinę karjerą, ritualus prieš varžybas ir šeimą papasakojo pats A. Klemas.
– Kodėl pasirinkote tokią sporto šaką?
– Dėl tėvų. Mes su broliu vaikystėje buvome labai judrūs, išdykę, tokią sporto šaką jie mums ir išrinko. Išbandėme visas sporto šakas, bet norėjosi kažko išskirtinio. Taekvondo toks ir buvo. Lietuvoje daugelis žmonių net nežino, kas tai, – Šiauliuose yra tik apie 20 taekvondo atstovų.
Aš pradėjau sportuoti nuo 8 m., o brolis – nuo 10 m. Būdavo taip, kad vaikystėje draugai lankė krepšinį, futbolą, pasakodavo, kaip jiems sekasi, o mes pasakodavome, kad kovojame, o tai jiems buvo neįdomu. Buvo sunkių dienų, kai norėjosi eiti ne į treniruotes, o su draugais pažaisti į lauką. Dabar tai yra tiesiog įaugę į kraują. Nesigailiu pasirinkęs tokią sporto šaką. Dabar kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad einu į treniruotes, pradėjau tiesiog tuo gyventi.
– Kokie jūsų sportiniai pasiekimai?
– Sausio 31–vasario 3 d. Las Vegase (JAV) vyko „USA Open“ reitingo varžybos, kuriose iš 49 dalyvių buvau pirmas. Net amerikiečiai prie manęs priėjo ir klausinėjo, iš kokios šalies atvažiavome. Finale laimėjau prieš norvegą, pusfinalyje prieš jų geriausią amerikietį. Jie negalėjo patikėti, nes nežinojo tokios šalies, kaip Lietuva.
Europos čempionate iki 21 m. buvau penktas. Tada labai apmaudžiai pralaimėjau, buvo labai gaila. Vasarą vyko pasaulio taekvondo čempionatas Korėjoje. Ten pasisekė gan neblogai, net nesitikėjau tokio rezultato. Užėmiau 9-ąją vietą iš 82 dalyvių. Tai yra pats geriausias Lietuvos pasirodymas per visą istoriją. Ir dabar Bulgarijos sostinėje Sofijoje vyko Europos taekvondo čempionatas, kuriame iškovojau bronzą. Tai niekam dar nebuvo pavykę pasiekti.
– Kuris jums pasiekimas yra aukščiausias?
– Paskutinis laimėjimas. Pirmą kartą lipau ant pakylos su Lietuvos vėliava, stovėjau tarp tikrai stiprių vyrų. Užlipti su Lietuvos vėliava buvo neapsakomas jausmas. Aš pats netikėjau, kad galiu ten užkopti. Vadinasi, darbas pasiteisino, einu tinkama linkme.
– Kaip vyksta pasiruošimas?
– Gegužės mėnesį bus Europos čempionatas Kazanėje (Rusijoje). Pradedame ruoštis tik po Naujųjų metų. Pasiruošimas yra nuo vienų varžybų iki kitų. Stovyklos, varžybos – tai jau pasiruošimas. Analizuoji, ką vienose varžybose padarei gerai, blogai, ką galėjai geriau.
Turiu dvi treniruotes per dieną ir vieną – šeštadienį. Rytinė treniruotė susijusi su taktika, bet nekovojame tarpusavyje, tai daugiau fizinis pasirengimas. O vakare – dažniausiai būna kovos su partneriu. Ką išmokai rytą, tą vakare pritaikai kovoje. Prieš pat varžybas būna mažiau taktikos, tiesiog gerini savo judesius. Turnyruose svarbiausia ne pergalė, o pats procesas.
– Kaip parenkami priešininkai, kaip vyksta kovos?
– Iš vakaro būna metami burtai, kurie parodo, su kuo kovosi. Aš niekada nežiūriu burtų iš vakaro, tik atsikėlęs rytą. Čia yra mano ritualas, tradicija su broliu. Taip pat dieną prieš varžybas deduosi daiktus, kad per jaudulį nieko nepamirščiau.
Per dieną daugiausia gali būti 6 kovos. Realiai 6 kovos trunka po 6 min. (yra 3 kėliniai po 2 min). Pavyzdžiui, į salę ateiname 8 val. ryto, o išeiname tik 21 val. vakare.
Būna tokių kovų, kad nebesinori eiti į kitą. Jei yra psichologiškai silpnesnis sportininkas, jis gali ir palūžti. Vieną kartą esu padaręs klaidą, kai praleidau kovą. Po to gailėjausi ir pasakiau sau, kad daugiau to nedarysiu. Pergalę lemia ryžtas, užsidegimas, noras laimėti. Mano moto – nenuleisti rankų ir kovoti iki galo.
– Su kokiais sunkumais susiduriate?
– Su svorio metimu, nes prieš varžybas tenka numesti po 5 kg. Dėl to būna, kad nėra nuotaikos eiti į treniruotes, atsiranda pagundos išeiti su draugais į kavinę, bet tenka atsisakyti.
– Ar buvo minčių nutraukti karjerą?
– Būdavo, ypač pro pralaimėjimų. Kai ištinka skaudūs pralaimėjimai, atrodo, kad tuo momentu nieko nesugebi. Tada gal geriau nebesportuoti, rasti kažką geriau. Atėjęs į salę pagalvoji, kad kvailai galvojai, supranti, jog tuo momentu kažko pritrūko. Stengiesi ištaisyti klaidas, sustiprėti psichologiškai, fiziškai.
– Ar yra konkurencija tarp jūsų ir brolio?
– Nėra, nes mūsų svoriai yra skirtingi. Aš kovoju svorio kategorijoje iki 74 kg, jis – iki 58 kg. Žinoma, kai kartu treniruojamės, būna ir tų pykčių, bet yra broliškas ryšys. Net vaikystėje, kol kažkuriam nepradėdavo bėgti kraujas, ar kažkuris nepravirkdavo, tol nebaigdavome muštis.
Tačiau dabar stiprus ryšys tarp mūsų. Kai vienam liūdna, kitam – taip pat. Kai vienas džiaugiasi, laimingas ir kitas. Kai abu su broliu sportuojame, pamatome vienas kito klaidas. Viską vienas apie kitą žinome. Vienas kitam esame ne tik brolis, bet ir treneris. Mūsų labai didelė šeima. Esame 8 vaikai, aš esu jauniausias šeimoje, bet tik dviese su broliu profesionaliai sportuojame.
– Kaip galėtumėte save apibūdinti kaip sportininką?
– Nenuleidžiu rankų, nors kartais ir atrodo, kad galiu pralaimėti. Kabinuosi rankomis, kojomis, kol tik galiu. Pavyzdžiui, Europos čempionate, kai kovojau prieš Kipro atstovą, pirmą kėlinį pralaiminėjau 10:0, o antrajame kėlinyje rezultatas buvo 11:11. Išplėšiau pratęsimą, kurį laimėjau. Nežinau, iš kur aš tai paveldėjau, bet tai man padeda laimėti. Autoritetų turiu daug, mano kovojimo stilius yra įdomus. Domiuosi kovomis internete, stengiuosi tai pritaikyti sau.
– Kada reikia pradėti sportuoti taekvondo?
– Nuo mažų dienų, kad šis sportas įaugtų į kraują, nebūtų bijoma smūgio į veidą, reikia viską išsiugdyti. Šiuo sportu užsiimti gali ne visi, bet jei nebandysi, kaip sužinosi. Reikia būti lanksčiam, mokėti padaryti špagatą, virvutę. Lankstumas yra vienas iš pliusų. Šis sportas ir pavojingas. Per visą karjerą, esu ir aš nokautavęs žmogų, ir mane yra du kartus nokautavę.
– Kuo taekvondo skiriasi nuo kitų, panašių sporto šakų?
– Tai olimpinė sporto šaka, teisėjo faktorius yra labai mažas, nes viską lemia elektronika. Tai dinaminės kovos, smūgiai. Atrodo, kovoja ne patys geriausi savo šalies sportininkai, bet gražu žiūrėti. Kiekvienas kovotojas turi savo stilių. Tai sportas, kuriame daugiausia smūgiuojama kojomis, nors vienas smūgis yra rankomis, kai gali sutrenkti į saulės rezginį. Yra lygybė, gali sportuoti tiek vyrai, tiek moterys. Taekvondo elitas yra Korėja, Rusija ir Iranas.
– Kokia jūsų svajonė?
– Patekti į olimpiadą, į Tokiją, Paryžių. Žinoma, toliau sportuoti, siekti aukščiausių rezultatų ir ateityje labiau orientuotis į šį sportą.

A. Klemas su bronzos medaliu ir broliu Andriumi.
A. Klemo archyvo nuotr.



