Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos Seimas gruodžio 15-ąją paskelbė Lietuvos teismų diena ir įtraukė į atmintinų dienų sąrašą. Šįmet šalies teismų sistema pirmą kartą oficialiai minės savo dieną. Apie besikeičiantį teismą, pasitikėjimą ir reikšmę išvakarėse kalbėjomės su Šiaulių apygardos teismo pirmininku Vytautu Kursevičiumi. 37 metus šiai sistemai atidavęs teisininkas sako, kad dirba iš idėjos, didžiuojasi savo valstybe ir teismų sistema. Kitąmet vasario 16-ąją paminėjus Lietuvos valstybės šimtmetį, tokią pat istorinę sukaktį gruodžio 15-ąją minės ir šalies teismai.
– Kokia Lietuvos teismų dienos istorija ir tradicija?
– 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, ėmė kurtis ir jos institutai – kariuomenė, valdžios institucijos... Tų pačių metų gruodžio 15 d. teisingumo ministras profesorius Petras Leonas išleistu Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymu įsteigė nepriklausomus Lietuvos teismus. Buvo nustatyti 3 pakopų teismai: taikos teisėjai, apygardų teismai ir vyriausiasis tribunolas. Taikos teisėjas turėjo savo nuovadą (teritoriją) ir sprendė nedidelės apimties bylas – žmonių tarpusavio ginčus, nedideles vagystes ir panašiai. Pirmuoju taikos teisėju Lietuvoje paskirtas buvo Peliksas Bugailiškis. 1933 m. ši sistema pasikeitė. Atsirado dvi pirminės instancijos grandys, buvo įkurti Apeliaciniai rūmai, kurie peržiūrėdavo bylas, nagrinėtas žemesnės instancijos teismų. O tribunolas žiūrėjo, ar teisingai buvo pritaikyti įstatymai. Iš esmės ši sistema yra išlikusi ir dabar.
Valstybiniu lygmeniu Lietuvos teismų diena šįmet minima pirmą kartą, tačiau mes tą dieną prisimindavome ir anksčiau. Rengdavome įdomius susitikimus, sveikindavome darbuotojus, kad jie pajustų savo reikšmingumą, suprastų, kokie mes esame svarbi detalė visos valstybės raidoje, prisimindavome teismų nueitą kelią. Šįmet įsteigti ir pirmą kartą bus įteikti aukšti teismų sistemos darbuotojų apdovanojimai. Labai džiaugiuosi, kad teismų sistemos garbės ženklas bus įteiktas ilgametei Šiaulių apygardos teismo pirmininko patarėjai Gitanai Ambražienei.
– Kuo ši diena teismų sistemai svarbi?
– Tai yra mūsų veiklos įprasminimas dviem aspektais. Pirma, paskatina pačius teismų sistemos atstovus dar labiau susitelkti vykdant teisingumą. Kitas aspektas – siekis atkreipti visuomenės dėmesį į teismus, kad žmonės suvoktų darbo apimtis ir suprastų, jog teismai gali padėti išspręsti ginčą, padėti juos apginti nuo nusikalstamų veiksmų, sustabdyti juos, kad nepadarytų pažeidimų. Teismų sistema yra teisingumo vykdymui. Kiekvieno suprantamas teisingumas ne visada sutampa su visuomenės supratimu, teismų užduotis – padėti susiorientuoti, kad gal aš ne visai teisus ir vardan bendruomenės turiu nusileisti, prisitaikyti prie visuomenės poreikių.
– Dažnai vienam teismui nepavyksta pasiekti teisingumo.
– Teismų pakopos ir yra tam, kad pasitikėjimas jais būtų didesnis. Žinoma, pirmosios instancijos teismai padaro klaidų. Apylinkių teismai turi didžiausią krūvį. Šiaulių apygardos teritorijoje veikia 9 apylinkių teismai: Šiaulių, Raseinių, Radviliškio, Kelmės, Pakruojo, Joniškio, Akmenės, Mažeikių, Telšių. 2016 m. jie išnagrinėjo civilinių bylų apie 10 tūkstančių, baudžiamųjų – apie 1100. Didžioji dalis šių bylų patenka į Šiaulių apygardos teismą kaip į antros instancijos, kad įvertintų, ar teisingai buvo išnagrinėta.
Apygardos teismai tam tikrų kategorijų bylas nagrinėja ir kaip pirmosios instancijos institucija. Civilinės bylos su ligoninėmis dėl žalos atlyginimo, bankroto bylos iškart nagrinėjamos apygardos teismuose. Kaip ir baudžiamosios sunkių ir labai sunkių nusikaltimų bylos. Šiaulių apygardos teisme dirba 19 teisėjų. Vienas teisėjas per mėnesį išnagrinėja 30-34 bylas. Krūvis didesnis nei respublikos vidurkis.
– Kodėl teismai turi tiek daug darbo?
– Iki nepriklausomybės atgavimo buvo kitaip sureguliuoti žmonių visuomeniniai teisiniai santykiai, ne viskas buvo reguliuojama įstatymais. Dabar žmonės tarpusavio ginčą patiki trečiam asmeniui: nepasidalija turto, negali išsituokti, nepasidalija vaikų, nori bankrutuoti... Nauja teismų sritis – fizinio asmens bankrotas. Bylų todėl daugėja, kad daugėja sričių, kurias reguliuoja įstatymai, o tai yra brandžios visuomenės požymis.
– Teismo sprendimas tikriausiai yra vienintelis nekritikuotinas?
– Kritikuoti gal ir galima, bet vykdyti jį reikia. Jei sprendimas buvo patikrintas visų instancijų teismų, yra galutinis Aukščiausiojo teismo, tai mes sutinkame ar ne, bet privalome vykdyti. Kuo aukštesnio teisinio išprusimo visuomenė, tuo labiau gerbia teismo sprendimą. Nukentėjusioji ir kaltinamoji pusė visada konfrontuoja – vieniems atrodo per mažai, kitam – per daug.
Teisėjas taip pat mato ir kitas aplinkybes. Pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje privaloma įvertinti teisiamojo asmenybę, jo santykį su visuomene, jo elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo. Tai daro įtakos bausmei, bet ji turi būti adekvati nusikaltusiojo asmenybei, elgesiui, padarytam nusikaltimui. Nusikaltimas nusikaltimui nelygus. Kartais būna pasekmės tos pačios – mirtis. Tačiau viena – kai tai buvo padaryta piktai, žiauriai, tam ruošiantis ar esant kitoms aplinkybėms, kurios rodo, kad tas nusikaltėlis negali gyventi visuomenėje, ir už tokį nusikaltimą skiriama bausmė iki gyvos galvos. Kitas dalykas, kai žmogus gal atsitiktinai dėl kažkokių aplinkybių sutapimo padarė vienintelį nusikaltimą savo gyvenime ir dėl to žmogus mirė. Pasekmės tos pačios, bet aplinkybės kitos. Galima skirti 20 ar 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Visuomenei sunku tai suprasti, pamatyti giluminį procesą.
– Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį teismai buvo dažnai kaltinami korupcija. Dabar situacija kiek pasikeitė. Kaip tai pavyko?
– Niekas nesako, kad tos problemos nebuvo visai, bet manau, kad ji buvo gerokai perdėta. Galvoju, kad tai irgi lėmė mūsų pačių neišprusimas. Buvo įsigalėjusi nuostata nuo sovietmečio: kaip teisėjas gali priimti sprendimą, jei niekas jo nepapirks. Manau, kad teisėjai – sąžiningi.
Mano gyvenime irgi buvo atvejų, kai su dovana užėjusį žmogų tekdavo išprašyti lauk. Daug ažiotažo sukeldavo kiti proceso dalyviai. Kalbu apie nesąžiningus advokatus. Jie, norėdami gauti didesnį honorarą, pasakydavo, kad turi dalytis su kažkuo. Kiekvienas žodis turi būti patvirtintas faktais, kai jų nelieka, legendos numiršta. Atėjo nauja karta jaunų advokatų.
Teismai užsidarė fiziškai, nebeliko galimybės pakliūti į teisėjo kabinetą. Anksčiau pas teisėją galėjo bylos dalyvis užeiti kad ir dėl labai formalaus klausimo. Pamačiusi jį išeinantį kita bylos šalis pamanydavo: aha, viskas aišku. Dabar tokios situacijos eliminuotas. Teismai apsivalė, taip pat atėjo nauja karta teisėjų, labiau vertinančių savo darbą, prestižą. Teismai atviresni – daug skelbiame informacijos apie save, duodame susipažinti su bet kuria byla. Teismų sprendimai aiškesni, labiau motyvuoti, platesni.
– Šiaulių apygardos teismas yra įkurtas dar 1775 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo įstatymu. Kokias savitas tradicijas kuriate?
– Bene įdomiausia mūsų tradicija – mūsų pastate įkurtas Teismų muziejus. Turime planų jį išplėsti. Parodysime ne tik, kokios bausmės buvo taikomos, bet ir koks buvo tas laikotarpis. Arkinėse nišose bus medžiaga apie grafų Zubovų istoriją. Esame įsikūrę istoriniame name Dvaro gatvėje, čia buvo Zubovų dvaro arklidės. Beje, čia gimė istorinis almanachas „Varpai“.
Iš Šiaulių istorijos persikelsime į teismų: nuo viduramžių iki šių laikų. Įrenginėjame tarpukario Lietuvos teisėjo kabinetą. Kilo mintis įrengti ir sovietmečio teisėjo kabinetą. Eksponatų daug sukaupęs šio projekto iniciatorius teisėjas Alfredas Vilbikas, paskolina „Aušros“ muziejus, su Teismų administracija keičiamės. Rūsyje bus labiau vizuali ekspozicija, o antrame aukšte – dokumentinio pobūdžio: nuo pirmųjų Lietuvos statutų iki šios dienos. Pirmą kartą ekspoziciją atvėrėme per Muziejų naktis ir nustebome sulaukę per tūkstančio lankytojų.
– Kokie teismams buvo besibaigiantys 2017 metai?
– Nepasakyčiau, kad jie kažkuo išsiskyrė. Norėčiau, kad pasitikėjimas teismais būtų didesnis, kai pasiklausau, jog teismais pasitiki tik 30 proc. gyventojų. Žmonės, kurie teigia nepasitikintys teismais, susipykę su kaimynu sako: aš paduosiu tave į teismą. Teisiškai išsilavinusi visuomenėje sakoma: aš pralaimėjau bylą, nes nepavyko įrodyti savo argumentų, bet nesako – kad aš nepasitikiu teismu, nes pralaimėjau bylą.
Kartais gal ir mes patys prie to nepasitikėjimo prisidedame. Nors ir labai mažai, bet yra teisėjų, kurie elgiasi arogantiškai, nepaaiškina žmogui procese, kaip turi elgtis. Mums labai padeda apygardos teisme dirbantys savanoriai. Mes labai jais džiaugiamės – yra ir senjorų, ir jaunimo. Jie sustabdo žmones nuo neigiamo požiūrio, suorientuoja, kaip elgtis posėdžių salėje, suteikia informacijos.
Pasitinkant Naujuosius norėčiau, kad į teismus, kaip į teigiamą reiškinį, dėmesį atkreiptų ne tik visuomenė, bet ir valdžia. Apygardų teismų teisėjams skiriamas 100 proc. darbo užmokesčio finansavimas, nes Konstitucinis teismas išaiškino, kad kitaip negali būti. Tačiau teismo darbuotojams skiriama tik 75 proc. darbo užmokesčio. Kadangi esame viename katile, tai mes juk nepasiimsime visko tik sau, tokiu atveju teismo darbuotojai negautų atlyginimų visą metų ketvirtį. Liūdna, bet gruodį visi liekame be algų. Mums sako – taupykit. O kaip? Gal kitur ir gali sutaupyti, nepriimti į darbą sekretorės, kuri kavą nešioja. Teisme to nepadarysi. Mes negalime susimažinti darbuotojų, nes kiekviena funkcija turi būti atliekama.

Šiaulių apygardos teismo pirmininkas V. Kursevičius didžiuojasi savo valstybe ir teismų sistema, kurios dalimi jau yra 37 metus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



