Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis šių metų kovo 29 d. sukūrė Lietuvai istorinį įvykį – Vokietijos diplomatiniame archyve rado 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą lietuvių kalba, ieškotą beveik šimtmetį. Kilęs iš žinomos prieškario Kauno inteligentų šeimos chemijos mokslų daktaras, habilituotas daktaras vadybos ir administravimo srityje, politologas, kolekcininkas L. Mažylis sakė, kad prie istorinio dokumento jį atvedė... naivi idėja. Apie tai kalbamės Šiauliuose, J. Janonio gimnazijos muziejuje, po profesoriaus susitikimo su gimnazistais.

– Nuolatiniai ieškojimai – chemija, politologija, istorija... Ar ieškotojo dvasia jus nuvedė ir į Vokietiją, kur pavyko surasti ilgai ieškotą svarbiausią mūsų valstybės dokumentą?
– Ieškotojo dvasia, smalsumas kombinacijoje su kolekcininko azartu virto į ieškojimą ir laimingu būdu – į suradimą. Jau seniau senelių archyve radau to laikmečio dokumentų, pradėjau domėtis.

Iš senelių archyvo vis iškildavo nematytų dalykų – Nepriklausomybės akto signataro Kauno savivaldybės vandentiekio skyriaus vedėjo Stepono Kairio pasirašytas kvitas, Stepono Vileišio, Kauno burmistro, parašas ant blankų. Visuma aplinkos, kuri mane supo, aktyvino susidomėjimą istorija.

Artėjant valstybės šimtmečiui viskas natūraliai susiklostė į tai, kad va, mūsų valstybės pagrindinis dokumentas kažkodėl vis dar nerastas. Kilo naivoka idėja, kad reikia važiuoti ieškoti. Pasirodė, kad kartais tos naivios idėjos būna visai vaisingos.

– Prisimenate tą pojūtį, kai supratote, kad radote labiausiai ieškomą istorinį Lietuvos dokumentą?
– Trumpas atsakymas – estetinė kategorija: puiku, gražu, nuostabu. Šaltesnis analitiko vertinimas – kodėl čia yra rankraštinis dvikalbis akto egzempliorius, niekas apie tai nėra užsiminęs, kad jis toks Berlyne turėtų būti. Paprastai buvo ieškoma mašinraštinio su didele kalbos klaida „Tyraba“ vietoje „Taryba“. Lyg ir tas turėjo atsirasti. Dabar jau matosi, kad gal ir buvo galima nujausti, jog jis bus būtent toks. Pirmos mintys: na va, atsirado. Kažkas nauja ir netikėta.

– Domėjotės istorija ir staiga pats tapote istorijos dalimi.
– Pirmą parą žurnalistai mane kalbino telefonu be sustojimo, telefonas beveik neišsijungė. Logiška, jiems turi rūpėti. Bet kad kils toks visuotinis džiaugsmas – buvo nelaukta.

Lūžis įvyko, kai dar Vokietijoje Šimtmečio komisijos vadovė nedrąsiu balsu pasiūlė, kad pargabens mane lėktuvu. Aš buvau suplanavęs kelionę į Vokietiją ir atgal į Kauną autobusu. Ne, sako, mes pargabensime tave lėktuvu ir į Vilnių. Aš dar ginčijausi, kad mano visai kitokie planai. Ji sako: bet supraskit, kad valstybės vadovybė gal irgi turi planų ir norės jus oro uoste pasveikinti. Tada lūžis supratime įvyko.

Patyriau stebuklingą jausmą, kai pilnoje „Žalgirio“ arenoje vyksta krepšinio varžybos ir tūkstančiai žmonių tau ploja. Gerai, kai ploja Jankūnui, Javtokui, Jasikevičiui, o čia ploja suradėjui. Jausmas yra unikalus. Tik krepšinio žvaigždė gali tai patirti.

– Kaip tai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Kažkaip yra atsitikę, kad būnant profesoriumi VDU ir šiaip gyvenime iškyla didelių iššūkių. Sumaniau, kad iškilusius iššūkius galima įveikti ypač sunkiu būdu – išsikelti sau dar didesnį iššūkį. Tada anas pasirodo paprastesnis ir gal net išsisprendžia savaime.

Toks mano paties sumanytas iššūkis sutapo su nacionalinės Lietuvos televizijos planais kurti dokumentinių apybraižų ciklą „Šiandien prieš 100 metų“. Negalėjau įsivaizduoti, kad tai pareikalaus iš manęs įgūdžių būti laidos vedėju, vaikščioti signatarų pėdsakais Kaune, Vilniuje, Stokholme, Šveicarijoje ir kitur.

Kiti iššūkiai paprastesni. Dažnai važiuoju per Lietuvą, susitinku su žmonėmis, moksleiviais. Šiauliuose šiandien lankausi pirmą kartą.

– Buvote kalbėjęs, kad dar grįšite į Vokietijos archyvus.
– Ką tik iš ten grįžome, buvome su LRT laidos komanda. Per tą laiką buvau dar tris kartus Vokietijoje, bet tai jau yra „firmos paslaptis“, nes atsirado konkurentų, kurie irgi panūdo išstudijuoti minimą laikotarpį ir stebi, kaip vyksta mūsų paieškos. Viskas atsidurs leidiniuose. Vokietijos archyvuose dar ieškau 1917-1918 m. kontekstinių ar dar gal kokių netikėtų dokumentų.

– Kalbamės gilias tradicijas turinčioje Šiaulių miesto J. Janonio vardo gimnazijoje, kurioje mokėsi keturi Nepriklausomybės akto signatarai. Artėjant valstybinėms progoms, dažnai atsiranda politikų ar šiaip piliečių siūlymų keisti šios mokyklos pavadinimą. Kokia jūsų nuomonė – ar tai būtina?
– Mano atsakymas daliai skaitytojų gali ir nepatikti. Pirmiausia gal kai kurių vardų Lietuvai reikėjo laiku atsisakyti. Tam buvo laikas prieš 20 su trupučiu metų. Tačiau kiti vardai išsilaikė.

J. Janonis vertinamas dvejopai. Na, revoliucinis poetas. Kita vertus, daugybė žmonių minimu laikotarpiu tiesiog kovojo prieš carizmą. Kai skaitau literatūrologų vertinimus, kaip ten bebūtų, tai buvo pirmasis miesto poetas Lietuvos literatūroje. Tas atsakymas ne vienaprasmis. O Nepriklausomybės akto signatarai – tie 20 žmonių – neabejotinai mūsų šviesuliai, šaukliai, pavyzdžiai.

– Ar galime tikėtis Lietuvoje išvyksti eksponuojamą Nepriklausomybės akto originalą?
– Ne tik tikėtis, tvirtų pažadų esama. Su Vokietijos valdžia puikūs santykiai. Diplomatinės kalbos apie tai artina Lietuvą ir Vokietiją. Dėmesys iš vokiečių valdžios pusės iš karto buvo labai geranoriškas. Tik aišku, praėjo jau pusė metų, to akto mes čia dar nesulaukėme. Vokietijos archyvai aiškiai pasakė, kad tai yra jų nacionalinis turtas, siųstas vokiečiams, ten jis ir atsirado. Lietuvai originalas bus atgabentas su galimybe mums visiems jį pamatyti. Kiek aš žinau, tai įvyks jau sausio mėnesį. Nedaug liko laukti.

– Jis bus eksponuojamas Vilniuje?
– Geras klausimas.

– Šiauliai turi slaptų vilčių, kad galbūt Nepriklausomybės akto ekspozicija galėtų stabtelėti ir mūsų mieste.
– Jūsų klausimą aš suprantu kaip skatinimą tam tikram lobizmui. Tačiau tai yra šventas lobizmas apie mūsų tautos istoriją ir galimybę prie jos prisiliesti ir pamatyti iš arti. Negaliu prisiekti, kad būčiau lobistas, bet 5 metai – ilgas laiko tarpas, gal atsirastų galimybė Nepriklausomybės aktui pakeliauti ir po Lietuvą. Bet tai ne nuo manęs priklauso.

Garbingas svečias profesorius L. Mažylis paliko įrašą J. Janonio gimnazijos muziejaus svečių knygoje. Tai irgi istorija.
Artūro STAPONKAUS nuotr.