Atsitiko viskas per greitai. Vakare šiaulietė Nijolė sulaukė ne vyro, o kaimyno, jo bendradarbio. Jis sunkiai rinko žodžius: ,,Algis… nebėr… nutrenkė autobusas... važiuojam į ligoninę.“ Nors kaimyno ašaros neįtikino, nusprendė į ligoninę nuvažiuoti. ,,Gal koja lūžo, gal šonkaulius aplamdė“, –   šmėkščiojo visokios nuojautos. Registratorė nukreipė į reanimaciją, ten viltis sugriovė sakinys: ,,Artimieji atvyko atpažinti.“

Laukimo ir nerimo para. Antrąją – moteris išgirdo neurochirurgo  žodžius: ,,Mes bejėgiai, smegenys mirusios. Širdis dar dirba. Yra galimybė išimti inkstus transplantacijai. Pagalvokit.“ Tai pasakyta reanimacijos skyriaus koridoriuje, šalia stovi nepilnamečiai vaikai ir ligota vyro sesuo. Sesuo alpsta. Paauglys sūnus nepajėgia suvokti pasiūlymo: ,,Širdis juk dirba, tėtis kvėpuoja… Gal atsigaus...“

Žmona sutikimo nedavė bijodama artimųjų pasmerkimo. Ir dabar, net praėjus dviem dešimtmečiams, negali sau atleisti dėl anos akimirkos silpnumo. Vyras – kraujo donoras. Nevalia buvo atimti viltį dviem donoro inksto laukiantiems žmonėms.

Deja,  informacija pateikta ne laiku, netinkamai.

Pati Nijolė seniai pasirašiusi sutikimą pomirtinei organų transplantacijai, apie tai papasakojo visai šeimai, ragina apsispręsti ir  artimuosius.

Jūsų sutikimas suteikia ligoniui vilties
Kasmet Nacionalinio transplantacijos biuro specialistai lankosi įvairiuose Lietuvos miestuose, skleidžia dalykišką  informaciją medikams ir visuomenei apie organų donorystę. Šiemet spalio mėnuo taip pat skirtas tokioms išvykoms. Viena iš tų išvykų buvo ir Šiauliuose. Tikslas svarbus – formuoti pozityvų požiūrį į donorystę, skatinti visuomenę pareikšti sutikimą, kad po mirties jų organai galėtų būti transplantuojami.

Svarbiausia, ką kiekvienas turėtų žinoti: organų donorystė įmanoma tik dviem atvejais – jei žmogus gyvas būdamas buvo pasirašęs sutikimą donorystei arba jei tokio sutikimo nėra, po žmogaus  mirties sutikimą donorystei gali pasirašyti jo artimieji. Todėl raginama pasikalbėti su artimaisiais šia tema, pareikšti savo nuomonę – sutiktų po mirties dovanoti savo organus donorystei ar ne. Atkreipiamas dėmesys, kad organų donoru žmogus gali būti ne tik po mirties (arba konstatavus smegenų mirtį, arba – sustojus širdžiai ir negrįžtamai nutrūkus kraujotakai), bet ir būdamas gyvas – kai savo artimajam gali padovanoti inkstą ar dalį kepenų.

Nepasitikėti medikais nėra pagrindo
Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja reanimatologė Stasė Sergedaitė 24 metus dirba Reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriuje. Susitikime ji pasakojo, kad šiuo metu pradėti kalbą su artimaisiais jau nėra taip sunku – kartais žmonės patys paklausia dėl galimybės dovanoti organus, ypač jeigu žino mirusiojo apsisprendimą.

Šiemet tik 2 organų donorai identifikuoti. Tik 1 atvejis efektyvus, tai yra, sėkmingai atliktas persodinimas.  Pernai buvo 6 donorai, iš jų – 5 efektyvūs. Donorų mažėja. Priežasčių gali būti įvairių: efektyvesnis gydymas, neurochirurgų kvalifikacija aukštesnė, gydymo priemonės modernesnės, mažiau nelaimingų atsitikimų, senstanti visuomenė ir t. t.  Visame pasaulyje mažėja.

Gydytoja prisiminė pavyzdį, kai 18 metų merginos mama iš Joniškio pati pasiūlė dovanoti dukros organus, nes mergina apie tai buvo kalbėjusi. Po mėnesio ji medikams pasakojo sapną: dukra džiaugėsi motinos sprendimu. „Dievas – tikėjimas, sapnas – regėjimas, – sakė medikė, – bet moteris padarė gerą darbą. Pinigais to neįvertinsi. Kokia begali būti didesnė padėka?“

Gydytoja užtikrina, kad nustatant paciento smegenų mirtį klaidų nebūna.  Angiografijos, tyrimas dabar aiškiai parodo, kad smegenyse kraujotakos nėra, o gydytojų konsiliumas vadovaujasi griežta  instrukcija.

Gydytoja reanimatologė Dovilė Lukminaitė, dirbanti ir organų donorystės koordinatore, paaiškino apie 7 klinikinių  refleksų  tyrimą, taikomą konstatuojant mirtį. Dalykiškai apibūdino donorystės rūšis: gyvoji donorystė (kraujas, kaulų čiulpai, oda, inkstai); iš mirusiųjų donorų (inkstai, širdis, kepenys, ragenos). Plačiau taikoma smegenų mirties donorystė, kai smegenys miršta dėl  niokojančio smegenų pažeidimo, traumos ar ligos, užsitęsusio gaivinimo.

Gydytojos paneigė dažniausias baimes, kad esą pasirašęs sutikimą žmogus nebus tinkamai gydomas, supažindino su sudėtinga ir griežtai reglamentuota organų transplantavimo tvarka, pateikė pavyzdžių, kaip koordinuojamas procesas.

Kiekvienas gali dovanoti kitam gyvenimą
Organų donorystės tema aktuali turi būti kiekvienam žmogui – ne tik transplantacijos laukiančiam ligoniui. Lietuvos visuomenė pamažu įsisąmonina tai, ką jau yra suvokusios organų donorystėje labiausiai pažengusios Europos šalies – Ispanijos – gyventojai: didelė garbė ir reta galimybė tapti organų ir audinių donoru ir po savo mirties išgelbėti net septynis žmones.

Inksto transplantacijos dabar laukia 150 žmonių, kasos ir inksto komplekso transplantacijos – 7, kepenų transplantacijos – 64. Devyniems žmonėms būtina plaučių transplantacija, 43 – širdies, 4 – širdies ir plaučių komplekso transplantacija. 87 pacientams būtina transplantuoti rageną.

Šiaulių apskrities gyventojams šiemet atliktos 5 transplantacijos, visos – mirusių donorų inkstų. 2 mirusių donorų inkstų transplantacijos atliktos Radviliškio rajono gyventojams, po 1 mirusių donorų inkstų transplantaciją – Joniškio, Pakruojo, Šiaulių rajonų gyventojams.

Šiaulietis Eduardas  po kepenų transplantacijos gyvena devynerius metus, šią dovaną labai brangina, vertina ir yra už ją labai dėkingas donoro artimiesiems. Po 18 metų dializės procedūrų gautas inkstas šiaulietei Neringai  taip pat neįkainojama dovana.

Organų donorystei yra pritarę 2382 Šiaulių apskrities gyventojai. Iš jų daugiausia (1258) gyvena Šiauliuose. Organų donorystei pritaria ir 304 Šiaulių rajono gyventojai, 249 Radviliškio rajono gyventojai, 175 Joniškio rajono gyventojai, 164 Pakruojo rajono gyventojai. Kelmės rajone donoro kortelę turi 119, o Akmenės rajone – 113 žmonių.

,,Mirštu, kaip noriu gyventi“ –  taip pavadinta akcija vyko Kaune ir Vilniuje.. Stovėdami neapibrėžtą laiką autobusų ir geležinkelio stotyse žmonės siekė pajusti, ką reiškia laukti.

Šiuo metu organų transplantacijos laukia daugiau negu pusketvirto šimto žmonių, iš jų – 16 vaikų.

 
Straipsnių peržiūros
94587113
Į viršų