Keičiantis visuomenei, jos bendravimo stiliui, keičiasi ir pati kalba. Bėgant laikui, dalis žodžių tampa nebeaktualūs, pamažu jie dingsta iš mūsų kasdienės kalbos, o juos pakeičia kiti, nauji žodžiai. Tačiau, anot Šiaulių universiteto kalbininkės prof. Genovaitės Kačiuškienės, kalba nesikeičia taip greitai, kaip gali atrodyti: keičiasi bendravimo stilius, atsiranda tam tikrai epochai būdingų žodžių ar terminų, bet kalbos stuburas ir kūnas išlieka.
„Juk be specialaus pasirengimo skaitome prieš 470 metų parašytą Martyno Mažvydo „Katekizmą“ ir beveik viską suprantame. Kalbos inovacijų atsiranda ne dėl pačios kalbos įnorių ar netobulumo, o dėl įvairių vadinamųjų ekstralingvistinių priežasčių: naujų reiškinių atsiradimo, kitų kalbų mokėjimo, migravimo, svetimų kalbų apsupties ir daugelio kitų dalykų“, – vardijo kalbos kaitą lemiančius veiksnius kalbininkė, kuriai visai neseniai buvo patikėtos Lietuvių kalbos draugijos pirmininkės pareigos.
Kalba nemėgsta revoliucijų
Neretai žmonės labai sunkiai priima naujoves, tad ir lietuviški žodžių atitikmenys prigyja ne iškart. Pasak Šiaulių universiteto profesorės, kalbos raida turi būti nuosekli, natūrali, ji nemėgsta revoliucijų ir staigmenų. Būtent todėl kalba daug ką atmeta ir nepriima, o bet kurie keitimai, tikslinimai ar siūlymai turi būti labai gerai pamatuoti.
„Bet kuri kalba nėra vien gramatikose aprašyta kalbos sistema, ji yra ir tarpusavio komunikavimo priemonė, žmonių bendravimo priemonė, esybė, savastis. Ir žmonės turi pasitikėti kalba, turi ją turėti, ja gyventi ir būti tikri dėl jos, o ne kaskart ją jaukintis iš naujo, nežinodami, kas kalboje pasikeis atsikėlus ryt rytą“, – teigė G. Kačiuškienė.
Šiuolaikinės technologijos ir greitėjantis gyvenimo tempas gerokai pakoregavo jaunų žmonių kalbos vartojimą, kai trumposiose žinutėse nuolat rašoma trumpiniais, be lietuviškų rašmenų ir dažnai įpinant angliškų žodžių.
Tai, G. Kačiuškienės nuomone, neformuoja kalbos, o formuoja patį žmogų, kalbos vartotoją, asmenybę. Šiuolaikiniam jaunimui tenka įdėti dvigubai, trigubai ar net dar daugiau pastangų tam, kad išmoktų kelis bendravimo raštu kodus ir juos vartotų pagal paskirtį.
„Čia panašiai kaip ir su žargonu. Žargonu kalbantis ar rašantis žmogus gali pritapti tik prie panašių į jį. Žodžio kultūros nepaisantis asmuo nėra, nebuvo ir nebus vadinamas kultūringu. Kaip ir keikūnas“, – įsitikinusi kalbininkė.
Lituanistinė veikla turi sustiprėti
Daug metų lietuvių kalbą užsieniečiams dėstanti kalbininkė pastebi, kad vis daugiau kitakalbių mokosi lietuvių kalbos, domisi tradicijomis ir kultūra. Nors dažniausiai tai būna lietuvaičių vyrai, kurie kalbos mokosi iš pagarbos gimtajai žmonų kalbai, jos šeimai ar giminėms, nemažai dėmesio skiriama ir mišrių šeimų vaikams. Atostogų metu stengiamasi juos vesti į specialiai vaikams organizuojamus lietuvių kalbos kursus, o užsienyje – į šeštadienines lituanistines mokyklėles.
Paklausta, kokių šalių užsienio lietuviai yra didžiausi lietuvių kalbos puoselėtojai, G. Kačiuškienė įsitikinusi, kad visi, negyvenantys Lietuvoje tautiečiai, jaučia nostalgiją gimtajai kalbai ir savo kraštui.
„Yra šalių, kuriose lietuvių bendruomenės gyvuoja kone šimtmetį, turi stiprias tradicijas, yra ir visai neseniai susikūrusių. Daugelis iš jų pagal išgales puoselėja ir lietuvių kalbą, ir lietuviškas tradicijas“, – sakė profesorė.
Ryšių su naująja išeivija ieško ir išlaikyti gimtąją kalbą jiems padeda Lietuvių kalbos draugija. Draugijos vairas į moters rankas atiduotas pirmą kartą nuo pat jos įkūrimo dienos 1935 metais, tad prof. G. Kačiuškienė džiaugiasi kolegų pasitikėjimu, kuris ją įkvepia naujiems darbams. Štai vienas jų – pagausinti Lietuvių kalbos draugijos gretas, įsteigiant jos filialus ir skyrius ne tik kiekviename rajone ar mieste Lietuvoje, tačiau ir užsienyje esančiose lietuvių bendruomenėse.
„Kadangi gyvename Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtais Lietuvių kalbos kultūros metais, artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, todėl lituanistinė veikla turi pagyvėti, sustiprėti ir jos turi būti visur – mokyklose ir universitetuose, muziejuose ir bibliotekose, valstybinėse ir privačiose įmonėse, – visur, kur plaka mūsų gimtajai kalbai neabejingos širdys“, – savo planus atskleidė kalbininkė.
Atvežė visuotinio diktanto idėją
Šios draugijos vaidmuo puoselėjant ir formuojant lietuvių kalbą yra svarbus nuo pat įkūrimo dienos. Ji jungia ir vienija lietuvius ir kitų tautybių įvairių profesijų žmones, mylinčius ir gerbiančius lietuvių kalbą. Jos nariai aktyviai kovoja su kalbos negerovėmis, stebi kalbos vartoseną, skatina domėtis kalbos paveldu – tarmėmis, ugdo visuomenės kalbos kultūrą, dirba lingvistinio švietimo darbą, organizuoja įvairius renginius, konkursus, olimpiadas, viktorinas, skaito paskaitas.
Draugijos veiklai pamatus paklojo ir jai vadovavo visuomenei gerai žinomi ir nusipelnę lituanistai: draugijos įkūrėjas VDU profesorius Pranas Skardžius, jo kolega Petras Jonikas, profesorius habilituotas daktaras Albertas Rosinas, docentas daktaras Aldonas Pupkis, akademikas, profesorius habilituotas daktaras Bonifacas Stundžia ir kiti. Tad šios pareigos prof. G. Kačiuškienei yra didžiulis įvertinimas ir atsakomybė.
Tiesa, kalbininkė – ne naujokė Lietuvių kalbos draugijoje. Nuo 1990 metų jos nare esanti moteris 1992–1996 m. buvo šios draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė, o ir nemaža darbų yra nuveikusi draugijos labui ne tik kaip lietuvių kalbos dėstytoja, bet ir kaip skyriaus pirmininkė ar narė.
„Pavyzdžiui, prieš 27 metus iš Prancūzijos parvežiau visuotinio diktanto idėją. Kartu su kolegomis šiauliškiais 25 metus iš eilės prieš Motinos dieną rengėme lietuvių kalbos diktanto konkursus Šiauliuose, kuriuose iš viso dalyvavo per 2500 įvairių kartų atstovų iš Šiaulių krašto. Smagu, kad mūsų pasėtas grūdas sudygo – 2006 m. Nacionalinio diktanto konkursą pradėjo rengti savaitraštis „Atgimimas“, jis tęsiamas ir dabar“, – pasakojo prof. G. Kačiuškienė.



