Mokytojas – tai žmogus, kuris gali sunkius dalykus paversti lengvais. Atsitiktinai  radau tokią genialią savo paprastumu amerikiečių kūrėjo R. V. Emersono mintį ir pagalvojau, kad ji puikiai tinka apibūdinti mūsų pašnekovą – Juliaus Janonio gimnazijos informacinių technologijų mokytoją metodininką Ričardą Gečą. Tiesą pasakius, šioje gimnazijoje mokytojas dirba vos mėnesį. 15 metų atidavęs kitai mokyklai, šįmet jis panoro įsijungti į kolektyvą, kuriame, kaip sakė, dirba dievai ir kepa moksliukus – ir pats juokėsi iš šios savo minties. Daugelis gerų dalykų gyvenime įvyksta visai netyčia. Taip ir R. Gečas tapo mokytoju.

Šiandien kalbamės apie asmeninę keturiasdešimtmečio pedagogo patirtį, mokytojo profesiją ir į mokyklą sparčiai žengiančią inovatyvią veiklą – robotiką, kuri gali atverti mokiniams taip reikalingų inžinerinių profesijų pažinimą.

– Su kokiomis mintimis šįmet pasitinkate Tarptautinę mokytojų dieną?
– Šiemet man viskas kitaip. Nauja darbo vieta, todėl  buvo įdomi rugsėjo 1-oji. Mokytojų diena – taip pat. Šie metai pilni siurprizų.

– Kaip tapote mokytoju?
– Netyčia. Baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą studijuoti radioelektronikos. Tada nebuvo svarbu kur stoti, kad tik į Vilnių. Po metų supratau, kad specialybė kosminė, pusė dalykų nesuprantamų ir neįdomių. Tada perstojau į Šiaulių universitetą studijuoti informatikos-matematikos, nes nuo mokyklos patiko informacinės technologijos, darbas su kompiuteriu.

Pradėjau galvoti, kad galėčiau būti mokytoju, kai studijuodamas atlikau praktiką toje pačioje J. Janonio mokykloje. Čia buvo mano pirmas susidūrimas su „gyvais“ mokiniais jau kitoje – mokytojų – barikados pusėje. Man patiko praktika. Buvo bendrakursių, kuriems toje pačioje mokykloje nepasisekė, nepatiko. Man buvo lengva, įdomu, papuolė geri vaikai. Pagalvojau, kad gal visai įdomu ir tuo mokytoju dirbti.

Kai baigiau studijas, iškart ėjau ieškoti mokytojo darbo, net nebandžiau darbintis firmose. Pirmoji darbovietė – Pakruojo „Atžalyno“ gimnazija. Išdirbau ten 4,5 metų. Norėjau grįžti į Šiaulius, nes čia studijavo būsima žmona, norėjosi būti kartu. Pasitaikė proga įsidarbinti „Saulėtekio“ gimnazijoje ir ja pasinaudojau. Šioje gimnazijoje išdirbau apie 15 metų. Tiesa, su poros metų pertrauka, nes buvau išvykęs uždarbiauti į Dubliną Airijoje.

– Panašu, kad patirtis Airijoje paskatino sugrįžti prie mokytojo darbo?
– Taip, tiesiog dėl šios patirtiesa turiu kur gyventi.

– O kur mokytojas užsidirba pakankamai?
– Nežinau, galbūt tik mieste, kur didesnės mokyklos, didesnis darbo krūvis, daugiau darbo, didesnis atlyginimas. Gal tai ir ne svajonių atlyginimas, tačiau galima gyventi ir nelabai daug skųstis.

– Nekyla minčių keisti profesiją?
– Nekyla. Žinoma, jei geriau mokėtų, dar mažiau tokių minčių kiltų. Man atrodo, kad nėra labai blogai, tačiau negaliu atsistoti prieš klasę ir sakyti: matote, kaip gerai gyvenu, ir jūs mokykitės, siekite tapti mokytojais ir gerai gyvensite, kaip ir aš. Daug kam tokie žodžiai sukeltų šypseną. Bet yra ir tokių, kas dirba sunkiau, o uždirba mažiau.

– Kodėl tiek metų išdirbęs vienoje mokykloje šįmet migravote  į J. Janonio gimnaziją?
– Sakoma, kad žmogui reikia keisti kažką kas septynerius metus. Man visai taip nesigavo. J. Janonio gimnazija paskelbė konkursą, buvo įdomu pabandyti, kiek aš vertas kaip mokytojas. Ar man pavyktų? Man atrodė, kad čia tokie „dievai“ dirba, moksliukus, „šimtukininkus“  kepa. Buvo įdomu pabandyti. Po mėnesio darbo čia jaučiuosi gerai, savo vietoje. Galvojau, kad bus kitaip, bet iš esmės didelio skirtumo tarp ankstesnio darbo ir dabartinio nepajutau: gal kitas pasitarimų laikas, dokumentų kiek kitokių pildyti reikia, bet iš esmės viskas taip pat.

– Kaip sekasi rasti santykį su mokiniais?
– Visada gerai su jais sutardavau. Nesu turėjęs situacijos, kad manęs nemėgtų klasė ar mokinys. Nesutarimų, konfliktinių problemų pasitaiko, tačiau visada stengiuosi tą pačią akimirką situaciją suvaldyti, išsiaiškinti, nepalikti jos spręsti ryt poryt, vaikščioti, nesikalbėti, pyktis. Man reikia čia ir dabar viską išspręsti. Dažnai mandresnis mokinys  nenusileis mokytojui prieš visą klasę. Kartais paprastas nuoširdus pokalbis dviese viską sudėlioja į savo vietas.

– Prisiminkite metą, kai pats buvote moksleivis. Kaip jums atrodo, ar pasikeitė mokytojo vaidmuo, bendravimas su mokiniais?
– Manau, kad mokytojo vaidmuo nepasikeitė, tačiau santykiai su mokiniais dabar šaltesni. Vos tik kas – visi visur rašo, rėkia, skundžiasi. Visi žino, ką tu gali sakyti, kaip turi elgtis. Tai verčia būti atsargiam.

Atsimenu savo mokyklos laikus, kad jei gaudavau nuo mokytojo per ausį, tai nedrįsdavau mamai pasiskųsti. Jei tave į kampą pastatė ar trigubai namų darbų uždavė, vadinasi, tu kažko prisidirbai. Dabar pabandyk taip padaryti, tai kitą dieną žurnalistai sulėktų, sakytų: nuskriaudė mokinį. Niekam nebūtų įdomi istorija, tik pats faktas.

Būna, kad tikrai moksleivis sunervina. Turi susitvardyti, mandagiai priminti mokiniui, kur jis yra. Vaikai kartais išeina į kraštutinumus, tačiau tada išdėstau, kad tu gali elgtis taip ir taip, tada aš turėsiu daryti tai ir tai. Ar toliau konfliktuojame ir ieškome formalių sprendimų, ar pasikalbame ir susitariame, kaip elgsimės?

– Ar nėra tekę būti įžeistam, pažemintam mokinio?
– Nebūna situacijų, kad mane pažemintų. Jei kam nors išsprūsta netinkamas žodis, tai dažniausiai dėl tos akimirkos emocijos. Kaip mes susinervinę kartais galime kažką tokio pasakyti, taip ir mokinys gali. Nereikia prie tos akimirkos rištis. Nėra taip, kad tai kartotųsi. Kartais pakanka humoru situaciją palengvinti. Būna akimirkų, kai turi parodyti, kad aš esu tavo mokytojas, draugas, pagalbininkas, tačiau kai ateiname iki sunkios situacijos, aš esu pedagogas ir žinau savo darbą.

– Klasikinis klausimas – kodėl mokyklose taip mažai mokytojų vyrų?
– Nežinau, gal dėl atlyginimų. Nors ne, gal vyrams trūksta kantrybės.

– Girdėjau sakant, kad jiems sunku nusileisti iki vaikų lygio...
– Ką tai reiškia? Tegul nueina pas gimnazijos antrokus programuotojus ir pabando jų lygį pasiekti, jau nekalbu apie ketvirtokus. Suprantu, darželyje ar pradinėse klasėse gal kitaip, kai vaikai ir dėde tave gali pavadinti. Turiu kelias pamokas Dainų progimnazijoje, ten mažesni vaikai, tai ten yra daugiau to vaikiškumo, reikia papildomo kūrybiškumo, o su vyresniais svarbu yra žinios.

– Kodėl vienoje pamokoje toje pačioje klasėje būna didžiulis triukšmas, o per kitą – toks susikaupimas, kad gali išgirsti musę skrendant?
– Arba dalykas įdomus, arba mokytojas. Arba ir tas, ir tas. Na, dalykus visus reikia mokytis, didelio įdomumo čia gal ir nėra. Ko gero, daug lemia mokytojo žinios, charizma, sugebėjimas bendrauti. Matematika visur yra matematika, temos tos pačios, bet vieni matematikai būna žinomesni, vaikams patinka eiti į jų pamokas, kiti – ne. Jei tu daug žinai, nereiškia, kad moki kitam paaiškinti. Aš galvoju, kad kiekvienas žmogus gali būti mokytoju, kaip ir bet kuo kitu, jei tik nori. Visko galima išmokti. Bet jei noro nėra, jeigu ateini tik darbo dienos pabaigos sulaukti, tai matosi.

Nors mokykloje daug veiksmo, tačiau yra ir rutinos. Sakykime, jei aš pirmadienį turiu 1A, o antradienį 1B, tai ten aš turiu aiškinti tą patį. O jei dar penktadienį turiu 1E, tai privalau galvoti, kaip įdomiau tą pačią temą pateikti, nes kitaip nusibos pačiam. Kitąmet ir vėl bus tas pats, todėl ir prigalvoji visko. Todėl aš pats ir fotografijos pamokau, ir robotika atėjo į mano veiklas.

– Kaip šis dar mažai žinomas, tačiau sparčiai populiarėjantis užsiėmimas jus „susargdino“?
– Buvau seminare apie LEGO robotus, pasidomėjau kaina ir supratau, kad mokyklai bus per brangu. Pradėjau domėtis, ieškoti literatūros, pats bandyti, „Saulėtekio“ gimnazijoje įkalbėjau nupirkti kelias reikiamas priemones. Sukūrėme robotikos būrelį ir pradėjome kurti robotukus. Atsidaro judėjimo, daugiau žinių.

Mes penkiese esame įkūrę Šiaulių robotikos klubą. Kartu vykstame į varžybas, organizuojame renginius. Tai yra intelektualus užsiėmimas. Man tinka, nes siejasi su informatika, tačiau buvo dalykų, kurių turėjau išmokti: konstravimo, plastmasinių detalių atsispausdinimo 3D spausdintuvu ir kt.

Aš esu praktikas. Mokaisi, mokaisi tų formulių, o ką su jomis daryti? Jas kažkam reikia panaudoti. Taip ir su programavimu. Čia programuoji robotą, kuris, jei pavyksta, važiuoja, mirksi lemputėmis ir pan. Gaunasi pačiupinėjami dalykai. Robotikos mokytojo specialybės nėra, viskas laikosi ant entuziazmo, nėra literatūros, procesas tik eina į mokyklas. Dainų progimnazijoje robotika yra kaip pasirenkamas dalykas ir aš ten esu robotikos mokytojas, informacinių technologijų pamokų neturiu.

J. Janonio gimnazijoje įkūrėme robotikos būrelį. Dar tik susipažįstu su mokiniais, pradėjome nuo nulio. Dar laukiame prekių pristatymo ir pradėsime konstruoti.

– Robotikos varžybose jūsų sukonstruoti robotai užima prizines vietas. Juk tam reikia daug laiko?
– Tai mano laisvalaikis. Mažiau žvejoju pastaraisiais metais. Aš galvoju, kad mokiniams svarbu, kai mokytojas sugalvoja kokių nestandartinių dalykų. Mokinius, manau, domintų bet kas, pavyzdžiui, fizikos mokytojas, važiuojantis į darbą motociklu. Ir ta fizika būtų įdomesnė. Džiaugiuosi, kad atsiranda vaikų, kurie vis daugiau susidomi robotika. Pradžioje jie nemoka nei grąžto, nei plaktuko laikyti. Po metų nebereikia rodyti, kaip įsidėti grąžtą į gręžtuvą. Vienas mokinys sako: aš susitvarkiau šaldytuvą, sulitavau laidą ir jis vėl veikia. Vadinasi, žinios naudingos.

– Ko Tarptautinę mokytojų dieną palinkėtumėte savo kolegoms?
– Aš palinkėčiau mokytojams rasti įdomaus laiko po pamokų. Ne tik taisyti darbus, ruoštis kontroliniams, bet ir nueiti į sporto klubą, nuvykti į žvejybą, bulvare su draugėmis ar draugais išgerti puodelį kavos, paplepėti, neužsiciklinti, kad visada esi tik mokytojas. Reikia rasti vietą, kurioje būtų galima atitrūkti nuo darbo.

Informacinių technologijų mokytojas metodininkui R. Gečui minčių keisti savo profesiją nekyla.
Artūro STAPONKAUS nuotr.