Apie socialinius darbuotojus paprastai išgirstame tik ištikus skaudžioms nelaimėms. Iki tol – retai susimąstome apie tuos, kurie kasdien dirba su žmonėmis, kuriuos visuomenė linkusi užmiršti, nors taip neturėtų būti.
Reikalingi pokyčiai
Socialiniams darbuotojams tenka dirbti su tėvų globos netekusiais vaikais, priklausomybių turinčiais asmenimis, vienišais senjorais, žmonėmis, turinčiais negalę, iš įkalinimo įstaigų išėjusiaisiais ir t. t.
Akivaizdu, kad toks darbas toli gražu nėra lengvas ir jam ryžtasi ne kiekvienas.
Šiaulių universiteto Sveikatos ir socialinės gerovės studijų katedros lektorė, Šiaurės Lietuvos socialinės srities darbuotojų asociacijos pirmininkė Kristina Rūdytė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad galbūt šį darbą žmonės rinktųsi dažniau, jeigu būtų stiprinamas socialinio darbuotojo įvaizdis.
Itin svarbu užtikrinti socialinių darbuotojų saugumą, taip pat galvoti, kaip gerinti galimybes plėtoti profesinei veiklai aktualias kompetencijas. Socialiniams darbuotojams tenka veikti kompleksinėse ir neapibrėžtose aplinkybėse, nuolatinės kaitos sąlygomis, tad natūralu, kad aukštosiose mokyklose įgytos žinios bei gebėjimai turi būti plėtojami ir profesinės veiklos praktikoje.
Socialinio darbo profesijos įvaizdžio stiprinimui svarbus ir gaunamas atlyginimas. Su socialiniu darbu siejami visuomenės lūkesčiai dideli, o tenkanti atsakomybė, patiriama rizika finansiniu atžvilgiu vertinama menkai. Galbūt didesnis atlyginimas motyvuotų žmones rinktis šią taip reikalingą profesiją.
Ne ką mažiau svarbus žiniasklaidos vaidmuo. Asociacijos pirmininkės teigimu, pasigendama gerosios socialinio darbo praktikos viešinimo atvejų, vengiant hiperbolizavimo („kaltas“ vs „didvyris“).
„Akademinė bendruomenė ir praktikai, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų atstovai, mes visi turėtume rūpintis socialinių darbuotojų įvaizdžio gerinimu, nes šie profesionalai prisideda prie mūsų visų gerovės. Neužtenka panorėti, kad socialiniai darbuotojai spręstų, „kontroliuotų“ socialines problemas, prie to reikia prisidėti ir visai bendruomenei“, – sako K. Rūdytė.
Kiekvienam iš mūsų derėtų tapti bendruomeniškesniais, socialiai jautresniais, aktyvesniais žmonėmis. Pavyzdžiui, informuoti atitinkamas institucijas apie pažeidžiamas vaikų teises, smurto ir kitus atvejus. Tuomet įvairios problemos būtų sprendžiamos kur kas efektyviau, ir patys jaustumėmės geriau, žinodami, kad prisidedame prie bendruomenės socialinės gerovės.
Norėdami keisti požiūrį turime pradėti nuo savęs
Vis dėlto džiugu, kad dar atsiranda žmonių, norinčių padėti labiau nuskriaustiems asmenims. Pašnekovės teigimu, jaunuoliai į aukštąsias mokyklas dažniausiai jau ateina viską pakankamai gerai apgalvoję ir pasiryžę dirbti šį darbą. Dažniausiai tai būna žmonės, kuriems būdingos tokios savybės, kaip geranoriškumas, užuojauta, noras padėti kitiems.
Būsimieji socialiniai darbuotojai dar studijų metu nori įgyti kuo daugiau praktikos, todėl jiems sudaromos sąlygos įsitraukti į savanoriškas veiklas, jie atlieka praktines užduotis socialines paslaugas teikiančiose institucijose, nevyriausybinėse organizacijose. Tuomet jie daug greičiau įgyja reikiamų gebėjimų, susipažįsta su šios specialybės atstovams būdingomis veiklomis ir anksčiau prisideda prie įvairių problemų sprendimo.
Kita vertus, to neužtenka, labai svarbu, kad ir pati visuomenė – kiekvienas iš mūsų – keistų požiūrį į žmones, kuriems reikalingas mūsų supratimas, pagalba.
„Žinome, kad tai padaryti yra sudėtinga, nes kalbame apie darbą su socialiai jautriomis, pažeidžiamomis socialinėmis grupėmis. Dažnai į šias grupes žiūrima stereotipiškai, ne visi pasigilina, dėl kokių priežasčių yra patenkama į sudėtingas situacijas. O priežasčių gali būti įvairių: prasta ekonominė situacija, ribotos galimybės įsitvirtinti darbo rinkoje, ne visuomet sėkmingos geresnio gyvenimo paieškos ir pan. Nežinia, kada patys galime patekti į tokias situacijas. Todėl jiems būtina padėti“, – mano K. Rūdytė.
