Dabartinės mokyklos ir visa švietimo sistema ruošia mūsų vaikus ateičiai. Moko juos ne tik matematikos, dailės ir kitų dalykų, bet ir pateikia orientyrus, kaip veikti gyvenime. Vis dėlto pasigirsta nuomonių, esą pedagogai vaikų neskatina tapti lyderiais ir neišmoko jų jaustis laimingais. Pedagogai atkerta, kad sunku padėti skleistis mokinių vidiniam pasauliui, kai patys mokytojai yra negerbiami.

Siūlo naujų alternatyvų
Viena iš Mokymosi namų „Patirčių slėnis“ įkūrėjų Akvilė Budreckytė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad Lietuvoje būtina keisti švietimo sistemą. Dabartinės mokyklos šiuolaikiniam žmogui nebūtinai suteikia tai, ko jam labiausiai reikia.
„Dažniausiai mokyklą baigiantys asmenys net neįsivaizduoja, ką toliau veiks su savo gyvenimu. Jie jaučiasi įspausti į tam tikrus rėmus. Mano, kad privalo pasirinkti pelningą specialybę, jog įtiktų tėvams ir aplinkiniams. Jauni žmonės yra pasimetę, nes nežino, kas tokie yra“, – esminę problemą įvardijo A. Budreckytė.

Pašnekovė įsitikinusi, kad jaunuoliai labiau pasitikėtų savimi, jeigu jų savivertė būtų stiprinama nuo mažų dienų. Tuo tarpu dabar, vietoje to, ugdymo įstaigose vaikai, jaunuoliai yra gniuždomi, varomi į kampą.

Dabartiniai švietimo sistemos principai bando mūsų vaikus suvienodinti, formuoti juos į vieną grubią formą, paruošti egzaminams, neatsižvelgiant į vaikų individualumą, unikalias perspektyvas, talentus, kūrybiškumą, akademinius interesus ir sprendimų priėmimo galimybes. Ugdymas įgyvendinamas konvejerio principu, kur sėkmei pasiekti reikalingas paklusnumas.

Vadinasi, būtina sukurti alternatyvą, kuri padėtų ugdytiniams susitelkti į savo vidų. Todėl mokymo įstaigos turėtų padėti mokiniams geriau pažinti save. Išmokyti juos problemų sprendimo technikų. Paaiškinti, kaip bendrauti be smurto, kaip derėtis, kaip pasitikėti savimi, puoselėti kūrybiškumą ir turėti drąsos, kaip nepalūžtų, ir ugdytis savidiscipliną, padedančią įgyvendinti idėjas. Išmokyti vaikų lyderystės įgūdžių, kad jie galėtų būtų lyderiais ne tik savo gyvenimuose, bet ir darbe, šeimoje, bendruomenėje ar net visame pasaulyje.

„Užtenka kaltinti kitus, reikia imtis iniciatyvos ir sukurti tokį mokymo modelį, kuris duotų prasmę. Mes visi norime jaustis laimingi, mokėti spręsti kylančius konfliktus, išmokti, kaip teisingai elgtis atsidūrus sunkiose gyvenimo situacijos. Reikia stengtis vaikams suteikti tokių gyvenimiškų įgūdžių“, – pataria pašnekovė.

Ragina keisti mąstymą
Ji pasakoja, kad yra daug tyrimų, kurie įrodo, kad kuo anksčiau vaikams yra suteikiama pasitikėjimo savimi, savivertės ir savistabos įrankių – lyderystės ir empatijos įgūdžių, kritinio mąstymo, įgimto smalsumo puoselėjimo, žaismingumo ir kūrybiškumo – tuo mažiau reikalingos intervencijos iš artimųjų ar valstybės dėl kylančių emocinių, psichologinių ar fizinių iššūkių.

JAV ir Danijoje vykusiuose dviejuose nepriklausomuose tyrimuose įrodyta, kad 1 euras, skirtas ankstyvųjų metų integracijai, sutaupo po 7 eurus būtinoms intervencijoms (terapijų, psichologinių konsultacijų ir pan.) ateityje.

Beje, kitose trijose tarptautinėse studijose įrodyta, kad asmenims, kurie mokosi gamtoje ir puoselėja ryšį su gamta, galimybės susirgti depresija ar kitomis psichologinėmis ligomis yra žymiai mažesnės ir jie turi aukštesnius kognityvinius gabumus, daugiau pasitikėjimo savimi ir gilesnę savistabą.

Vis dėlto įgyvendinti šiuos uždavinius nėra taip paprasta. Pašnekovė sako, kad išsikelti tikslai būtų lengviau pasiekiami, jeigu mokytojai dirbtų ne dėl pinigų, bet iš pašaukimo ir patys degtų noru užsiimti su vaikais. Tuomet būtų sukuriamas visai kitoks santykis, kuris vėliau atneštų efektyvesnių rezultatų.

Anot specialistės, pedagogai vaikus pirmiausia turėtų išmokyti laisvai žaisti: „Vaikas turi patirti laimingą vaikystę. Jeigu vaikystė yra laiminga, tada pastatomas labai svarbus, didžiulis pamatas, dėl kurio vaikai vėliau tampa laimingesni ir išmoksta tvarkytis su savo problemomis.“

Laipiojimas po medžius, lakstymas per balas – tai taip pat yra tam tikras lavinimas. Taip pat svarbu medituoti, užsiimti joga, kad vaikai išmoktų pajausti savo kūną ir gebėtų atpažinti savo emocijas.

Kitaip tariant, vaiką reikia pradėti teisingai auklėti jau nuo mažų dienų, nes tuomet užaugę jie būna daug sąmoningesni. Tuo tarpu psichiškai sužalotiems paaugliams ir jaunuoliams padėti nebebūna taip paprasta. Norint jiems pagelbėti, jau neretai tenka kreiptis į specialistus, ieškoti psichologų pagalbos.

„Paaugliai yra jautriausia asmenų grupė, jiems teisybė labai svarbi ir jie prisiima daug kaltės už tam tikrus dalykus. Todėl šeimos nariai tarpusavyje turėtų aktyviau bendrauti, ieškoti būdų, kaip mažinti tas įtampas. Kuo anksčiau šeimos nariai pradės aktyviau tarpusavyje komunikuoti, tuo mažiau vaikas problemų turės ateityje“, – tikina A. Budreckytė.

Dirba pagal keliamus reikalavimus
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius dienraščiui komentuoja, kad daugelis pedagogų iš tiesų yra atsidavę savo darbui ir nori padėti ugdytiniams. Tik visa bėda, kad mokytojams tenka žaisti pagal sistemos sukurtas taisykles.

„Mokytojai puikiai supranta, kad jų misija – ugdyti talentus, tačiau žaidimo sąlygos yra tokios, kad mokinių rezultatai, mokytojų darbo kokybė yra vertinama egzaminų, testų rezultatais. Jeigu mokinių rezultatai puikūs, vadinasi, mokytojai gerai dirba ir mokykla yra gera. Jeigu rezultatai prasti, tuomet sakoma, kad mokytojai mokinių neparuošė, iki galo visko nepadarė ir t. t.“, – paaiškina A. Jurgelevičius.

Anot jo, todėl mokytojai, nenorėdami užtraukti gėdos Lietuvai, mokyklai ir sau, elgiasi pagal tai, ko iš jų yra reikalaujama. Pamokų turinys būtų kitoks, jeigu būtų kitokios programos ir pedagogams keliami kitokie reikalavimai.

Kitaip tariant, Lietuvoje mokytojas tėra švietimo sistemos sraigtelis, privalantis veikti pagal iš viršaus nuleidžiamas programas ir neturintis teisės jų keisti. Dėl to asmenys, atsakingi už vaikų ugdymą, jaučiasi tarsi įsprausti į labai siaurus rėmus.

Negana to, pedagogai susiduria ir su kitomis problemomis. Pirmininko teigimu, didžiausia problema yra ta, kad visuomenė nepasitiki mokytojais. Formuojama nuomonė, esą jeigu mokytojo neprižiūrės tikrintojų armijos, tai jis nieko ir nedarys. Todėl mokytojai, girdėdami kalbas apie tai, kad šios profesijos atstovai yra gerbiami ir reikalingi, bet realybėje matydami, kad viskas yra atvirkščiai, jaučiasi nepatogiai ir patys save nurašo. Tad kol su mokytojais nebus pradėta elgtis kitaip, tol net didesni atlyginimai situacijos nepakeis.

„Manau, kiekvienas geras pedagogas mato vaiką tokį, koks jis yra. Tačiau su kiekvienu dirbti individualiai, kai klasėse yra dvidešimt vaikų, nėra labai paprasta. Pedagogai tikrai stengiasi, tiesiog žmonės iš viršaus turėtų juos labiau palaikyti“, – sako A. Jurgelevičius.

Jis svarsto, kad visi gyventumėme geriau, jeigu aukščiau už mokytojus esantys asmenys, tvirčiau jaustųsi užimamuose postuose ir savo nepasitikėjimo, netikrumo jausmo neperduotų mokytojams: „Čia galima puikiai pritaikyti posakį, kad žuvis pradeda gesti nuo galvos. Tik dabar visa atsakomybė suversta uodegai, o tai niekur neveda: valdžia irsta, mokytojai pyksta, o situacija nesikeičia.“