Mama vykdama viešuoju transportu nebijojo garsiai kalbėti telefonu. Savo draugei kitoje ragelio pusėje prisiekinėjo kad „savo vaiko jam tikrai neatiduos“. Visa kita informacija, sklidusi iš šiaulietės, bylojo, kad savo sutuoktiniui ji jaučia tik pagiežą. Panašu, kad moters skyrybų procesas užtrukęs. Bet Šiauliuose, regis, greitos skyrybos už optimalią kainą yra įmanomos, bent jau taip reklamuoja teisines paslaugas teikiančios kai kurios kompanijos. Greitos ir pigios skyrybos reklamuojamos ir kituose miestuose, ir net socialiniame tinkle lyg visai smagus ir natūralus, netgi labai natūralus dalykas būtų šiais laikais.

Ar šeimų problemos pasikeitė? Ką poros daro, atsidūrusios prie skyrybų slenksčio? Ar galima greitai anuliuoti santuoką? Apie tai kalbamės su psichologe Vaida Šarauskiene, dirbančia Šiaulių apygardos teisme vyriausiąja specialiste. Kaip teismo psichologė V. Šarauskienė užtikrina ikiteisminiame tyrime ir teismo procese dalyvaujančių nepilnamečių ir mažamečių kvalifikuotą apklausą, suteikia jiems tinkamą psichologinę pagalbą, įvertina jų psichologines, asmenybės ir raidos problemas. Ji taip pat dirba Šiaulių bendruomeniniuose namuose ir veda tėvystės įgūdžių, šeimos terapijos mokymus poroms bei individualias konsultacijas. Tad niekas kitas geriau nei ši psichologė negalėtų papasakoti apie šeimas kamuojančias tarpusavio bendravimo problemas.

– Kokios yra šiuolaikinių šeimų problemos? Per ilgą laiką jos tikriausiai nepasikeitė.
– Šeimose problemų yra labai daug, bet ypač dabar visuomenėje daug kalbama apie smurtą šeimoje. Jeigu kalbėčiau kaip teismo psichologė, tai pažymėčiau, kad vis dar labai skaudi problema yra smurtas artimoje aplinkoje. Tiek abiejų partnerių vaikams matant, tiek, pavyzdžiui, vieno iš tėvų arba abiejų tėvų prieš vaikus.

Jeigu kalbėtumėme apie  Bendruomeniniuose namuose besilankančias poras, tai jos turi tarpusavio santykių problemų, nesusišneka, konfliktuoja, nesprendžia konfliktų, kurie jau įsisenėję. Žmonės kreipiasi į mane būdami ant skyrybų slenksčio, bet akivaizdu, jie nemoka tų konfliktų spręsti, neranda būdų kaip pasikalbėti, kaip paatvirauti vienas kitam. Šeimos dažnai atsidūrusios ant skyrybų slenksčio ateina pas mane kaip psichologę ir pagrindinė skyrybų priežastimi įvardija vieno iš sutuoktinių alkoholio vartojimą.

– Ar tai kartos problema, ar visuomenės sluoksnio problema?
– Vienos priežasties šiems sunkumams nėra. Abi poros pusės ateina iš savo šeimos. Labai dažnai nemokėjimas spręsti konfliktų, kalbėti, atvirauti – ateina iš šeimos, kurioje augo.

Kartais ir sutuoktiniai pasako, pavyzdžiui – jis yra įpratęs vienas priimti sprendimas, nesitariant. Dirbau su viena pora. Prieš kuriant šeimą moteris to nepastebėjo, bet įteisinus santuoką iškilo problema: vyras visuomet deda tašką paskutinis ir jai tai nepatiko, nes sutuoktinės šeimoje abu tėvai priimdavo pasitarę, bendradarbiaudami. Nereikia atmesti ir to, kad yra labai daug socialinės rizikos šeimų. Jeigu kalbėtume apie smurtą šeimoje, tai jis vyrauja tam tikroje socialinėje grupėje, kur kartais vartojami narkotikai, alkoholis. Per mano praktiką pasitaikė tik keletas bylų, kai smurto atvejai prieš sutuoktinį ar vaikus įvyksta be alkoholio. Smurtą visuomet lydi alkoholis.

– Dažniausiai ranką prieš moterį kelia vyras?
–  Kadangi daugiausiai dirbu su šeimomis, kuriose nukenčia vaikai, tai dažniausiai smurtautojais tampa vyrai. Yra atvejų, kai prieš vaikus ar prieš vyrus pakelia ranką moterys. Atvejai, su kuriais dirbu, dažniausiai pasikartoja, smurto ratas neužsidaro – vieną kartą tarsi atleidžiama, susitaikoma, tačiau smurtas vėl pasikartoja ir būna kitą kartą stipresnis.

– Be psichologinio yra daugiau smurto rūšių.
– Smurto rūšių yra labai daug. Dažniausias – fizinis. Kalbant apie sutuoktinius dažniausias psichologinis smurtas,  pavyzdžiui, yra menkinimas: kaip be manęs tu neišgyvensi, kur tu dėsies su vaikais viena, kai tavo pajamos mažesnės, aš iš tavęs atimsiu vaikus, aš tau gyvenimą sugadinsiu ir panašiai.

Taikomas ir ekonominis smurtas netgi gyvenant šeimoje. Vienas vyras konsultacijoje klausė – kodėl aš savo žmonai turiu duoti pinigų. Aš pats dirbu ir jai turiu duoti pinigų. Tuomet aš aiškinu, kad yra sutuoktinių ne tik teisės, bet ir pareigos – vienas kitą remti, išlaikyti ir panašiai. Tik šis labiau užslėptas, nes moterys nedrįsta prisipažinti.

Dar vienas – seksualinis.  Tiesa, toks smurtas juoką netgi teisėsaugininkams sukelia. Jų manymu, šeimoje seksualinio smurto negali būti, jeigu žmonės yra susituokę – tai kokia dar gali būti seksualinė prievarta? Žinoma, dažniausiai prievarta kyla iš vyrų pusės, moteriai to nenorint.

Moterys pas mane ateina jau nusivylusios santuoka ir prisipažįsta – vyras išprievartavo. Jos nebenori nieko, nebenori suartėti, nebenori vaikų.

Bet kad ši problema paaiškėtų, t. y. kad moterys atsivertų, reikia saugaus kontakto. Tai dažniausiai išaiškėja Bendruomeniniuose namuose, kai mes kalbamės individualiose konsultacijose, aišku, ir teisme. Dirbdama teisme mediatore (kai žmonės jau skiriasi ir ateina civilinė byla į teismą) bandau rasti sprendimą skiriantis poroms. Tai labai dažnai, šnekant tiek su viena, tiek su kita puse, išaiškėja, kad būna įvairių rūšių smurto. Dažniausiai fizinis, psichologinis ir ekonominis. Ypač tais atvejais, kai moteris augina vaiką ir, pavyzdžiui, neturi pajamų arba yra praradusi darbą dėl vaikelio, kai seka nėštumas po nėštumo.

Šiuo metu dirbu su ne vienu atveju dėl ekonominio smurto, kai moterys jaučiasi labai sugniuždytos – vyrai dažnai mano, kad jei augini vaikus, tai nėra darbas, buitiškai šnekant – šluostyti dulkes, pakeisti sauskelnes ar gaminti maistą, darbas yra tada, kai uždirbami pinigai. Tad moterys būna sugniuždytos – jos augina vaikus, pabėgti neturi kur, pajamų neturi ir jaučia didelį diskomfortą šeimoje. Dažniausiai jos kreipiasi į mane vienos ir nurodo visai kitą problemą, dėl kurios atėjo.

– Ką tokiais atvejais sakote, kaip padedate joms apsiginti?
– Pirmiausia teigiamų pokyčių nepasieksi, kai problemas sprendi vienas. Santykiai nepagerės, jei juos nori pagerinti tik viena pusė. Tikrai kartais matau, kad šeimą dar galima išgelbėti, visada pasiūlau, kad ateitų kartu, dviese.

Būna tokių šeimų, kai vyras ir žmona pakankamai sąmoningi ir ateina kartu konsultuotis: kalbame kartu, kalbame atskirai, bandau paaiškinti, kaip jaučiasi žmona, kuriai pasakoma, kad jos darbas nieko vertas, ir kai jai sakoma, kad  namų ruošos darbai nieko nereiškia.

Kai parodai vienai pusei, kaip jaučiasi kita pusė, kuri išgirsta tuos žodžius, tai tampa geriausia prevencija. Pavyzdžiui, aš paklausiu vienos iš poros pusės, kaip jaučiasi, kita pusė lieka nustebusi – kodėl anksčiau nesakė, kad, pavyzdžiui, žemina tie žodžiai. Atsakymas – maniau, kad pats susiprasi. Ir tada klientus ima juokas, ir netgi labai dažnai, kad net reikėjo eiti iki kažkokio psichologo, kad mes pasišnekėtumėme.

Visgi yra šeimų, pasiekusių tokį lygį, kad tikrai belieka skyrybos ir jokia intervencija šeimai nebėra galima, ryšiai taip atšalę ir nutrūkę. Tada gali suteikti palaikomąją pagalbą, konsultaciją, kur ji gali kreiptis dėl skyrybų, teisinės pagalbos, kartais nukreipiame pas socialinius darbuotojus, kad jie padėtų gauti būstą, kai sutuoktinis nebesutinka santykių taisyti.

– Šiuo metu reklamuojama greitų skyrybų paslauga mieste. Kaip manote, galima išsiskirti greitai ir lengvai?
–  Taip, iš tiesų mačiau reklamą. Į ją žvelgiu su tokiu sarkazmu dėl tų „greitų ir pigių“ skyrybų. Skyrybos yra visuomet labai brangios – tiek finansiškai, tiek emociškai. Šis procesas – tai netektis. Psichologinės teorijos sako, kad skyrybos yra prilyginamos žmogaus netekčiai. Ir jos niekada nebus lengvos, ypač psichologine prasme.

Pažadas greitai ir pigiai anuliuoti santuoką labai gražus, bet mano praktikoje kol kas nepasitaikė lengvų, greitų ir gražių skyrybų. Tai tiesiog reklama, piaras.

Sakoma, greitesnės skyrybos būna tada, jeigu pora neturi vaikų. Teisiškai procesas trunka greičiau, nes nereikia nustatyti vaiko išlaikymo, jo gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos. Bet lieka emocinės pasekmės.

Abiem pusėms reikia išmokti gyventi iš naujo. Reikia susitvarkyti turtinius reikalus, ką jie užgyveno kartu, pasiskirstyti, pasidalyti, šitoje vietoje labai dažnai būna kliūtis. Pasitaiko tokių žmonių, kurie išsiskiria teisiškai greičiau, bet visgi psichologinių pasekmių lieka. Psichologijos požiūriu susitaikyti su netektimi žmogui prireikia šešių mėnesių, kol jis atsistoja ant kojų ir išgyvena pirminį skyrybų skausmą. Poros prisipažįsta – jos siaubingai jaučiasi, atrodo, kad tai truks amžinybę.

Pusmečio maždaug reikia, kad žmogus nusiramintų, susirastų būstą, prisitaikytų prie naujo gyvenimo režimo, išmoktų šventes švęsti, išmokti savaitgaliais būti vienas ar su vaikais. Laikui bėgant skausmas iš tikrųjų mažėja.

– Kas jūsų praktikoje stebina, atrodo keista?
– Kadangi daugiausia dirbu su vaikais, labiausiai stebina, kaip kartais tėvai į savo nesutarimus įtraukia vaikus, bet kokia kaina bandydami laikytis principų ir ambicijų. Jie kaip šaltuosius ginklus naudoja savo vaikus.

Ką tai reiškia? Jie veda vaikus po ekspertizes, pas psichiatrus, psichologus, kartais ateina tokia šeima, jau apsilankiusi pas visus Šiaulių psichologus. O kur dar manipuliacija, šmeižtas vaikams vienas kito atveju, grasinimai. Suprantu, kad kaskart pykčio, nuoskaudų neišvengsi. Kartais neištikimybė, neįgyvendintos svajonės, neišsipildę lūkesčiai.

Dažniausiai jei jie turi vaikų, tai ginklais tampa vaikai arba finansiniai įsipareigojimai.

– Jūs norite, kad pora išliktų. Bet kalbama, kad žmogus yra nesutvertas monogamijai. Tai kaipgi yra?
– Iš tikrųjų moterų ir vyrų psichologija skiriasi. Kiekvienas vyras yra medžiotojas, bet jis žino, ką jis gauna iš santuokos ir ką jis pažada kurdamas santuoką. Tikrai terapijose pasitaiko šeimų labai gražiai gyvenančių ir sugebančių laikytis monogamijos. Sutuoktiniai paprasčiausiai vienas kitam jaučia pagarbą.

Neištikimybė neatsiranda veltui. Dažniausiai kitą pusę galima kaltinti dėl to, kad atsirado neištikimybė. Bet ji yra pirmas signalas, kad šeimoje yra kažkas negerai ir kad reikia susirūpinti. Tai nebūtinai reiškia, kad sutriko staiga seksualiniai santykiai.

Labai dažnai neištikimybės priežastis būna nesusikalbėjimas ir ryšio praradimas. Tai signalas, kad reikia kažką keisti. Ir jeigu laiku susigriebi, net ir po neištikimybės galima sulipdyti šeimą. Bet vėlgi tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus – ar jis nori, kiek nori į šeimą investuoti ir išsaugoti po neištikimybės.

„Stebina, kaip kartais tėvai į savo nesutarimus įtraukia vaikus, bet kokia kaina bandydami laikytis principų ir ambicijų. Jie kaip šaltuosius ginklus naudoja savo vaikus“, – sakė V. Šarauskienė.