Žinomi miesto pedagogai Violeta Laugalienė ir Romualdas Laugalis – naujieji Šiaulių miesto garbės piliečiai. Pedagogai sako: visų žmonių siekiamybė, kad juos pastebėtų, yra natūrali. „Nuo pat pirmų dienų, kai čia atvykome dirbti (prieš 36 metus), mums dėmesio niekuomet nestigo. Miesto valdžia, kad ir kokia ji bebūtų, visuomet mus vertino, o mums niekuomet taip ir nebuvo priežasties dėl kažko skųstis. Šiauliuose yra daug žmonių, kurie dirba itin atsidavę ir jų pasiekimai irgi yra ne mažiau reikšmingi. Gal jie tik mažiau pastebimi. Juk mes – nuolat ant scenos“, – sako Laugaliai.

Garbės piliečiai tikina, kad juos palaiko, kone visi – direktoriai, klasių kuratoriai, mokytojai. Kai žinai, kad tavęs laukia, kai matai, kad tave kaskart pasitinka su šypsena, rūpinasi iki menkiausių smulkmenų, tu dirbi su pačiu didžiausiu malonumu, sako pedagogai.

Neseniai jus aplankė dar vienas džiaugsmas – anūkė.
Violeta: Tai jau trečias mūsų džiaugsmas. Mano sūnus Martynas su žmona turi du vaikučius: anūkė Gabytė – trečiokė, Benukas – pirmokas, o prieš mėnesį dukrai Karolinai ir mano žentui Karoliui gimė Elzytė.

Anūkais džiaugiatės, o ar pakakdavo laiko savo vaikams?
Violeta: Tikrai ne. Ir Martynas, ir Karolina mums apie tai sakė. Labai didelį dėmesį skirdavome savo šokėjams...Bet dukra ir sūnus vis tiek augo laimingai ir turi labai tvirtą ryšį su mumis. Mūsų abu vaikai šoko – Martynas ir Karolina gyveno „Šėltinyje“.

Romualdas: O aš vienu metu dar ir grįždavau vėliau –  dirbau „Jovaro“ ansamblyje, kurio dabar nėra. Taigi buvau dar mažiau matomas – apie pusę vienuoliktos, vienuoliktą namuose atsidurdavau, kadangi repeticijos Kultūros centre prasidėdavo maždaug aštuntą, pusę aštuonių vakaro. Ypač jei būdavo bendros repeticijos su orkestru, tai labai užtrukdavo.

Kuris iš jūsų poroje dominuoja?
Violeta: Man atrodo, kad sprendimus priimame kartu. Galbūt tik kartais viena pati juos priimu.

Romualdas: Vienąkart pasilikau repeticijos vesti, Violeta išėjo namo. Po jos grįžęs išvydau, kad namuose neliko nė vieno baldo. Pasirodo, Violeta nutarė padaryti remontą ir pardavė visus baldus. Net nebuvo kur miegoti.

Violeta: Pardaviau viską per dvi valandas, kol Romualdas repetavo. Jis atidarė duris ir nesuprato, kur grįžo. Bet viskas buvo susiję su žurnalistais – paskambino, nes norėjo mus pakalbinti, pafotografuoti namus ir panašiai. Pasakiau Romui, kad noriu remonto. Įdėjau skelbimą į miesto skelbraštį ir netrukus atvyko žmonės iš kaimo su sunkvežimiu ir viską paėmė.

Geri baldai buvo?
Romualdas: Neblogi. Violeta prisipažino, kad buvo labai gaila tų žmonių ir kai ką atidavė už dyką – užuolaidas, gėles, vazonus. Bet viskas gerai, buvo ant ko miegoti, juk vykstame į dainų šventes, kurių metu miegame ant pripučiamo čiužinio.

Ar esate rimtai susipykę?
Romualdas: Mes nesipykstame. Galbūt tenka pasiginčyti tik dėl profesinių klausimų – dėl šokių. Violetai patinka vieni šokiai, man – kiti. Mes tikrai esame taikūs.

Kokie šokiai jums patinka?
Romualdas: Violetai patinka lyriškesni, o man patinka trankūs, juk neatsitiktinai  mūsų kolektyvas vadinasi „Šėltiniu“: pavadinimas kilo nuo žodžio „šėlti“.

Violeta: Ir dėl savo atžalų auklėjimo niekada nesipykome, nes mūsų vaikai buvo geri. Juk žinote, kiti vaikai paaugliai būna labai sunkūs, kad tėvai kartais nė nežino ką daryti.

Romualdas: Bet, Violeta, gerai auklėti galima tuos vaikus, kurie pasiduoda auklėjimui. Yra tokių, kurie nepasiduoda, prieštarauja tėvams ir panašiai. Mūsiškiai tikrai buvo geri ir mūsų ryšys buvo tikrai stiprus. Iki šiol išliko jis toks pats – nėra dienos, kad nekalbėtume telefonu (abu mūsų vaikai gyvena Kaune).

Geriems santykiams palaikyti reikia dėmesio. Kaip jį parodote vienas kitam?
Violeta: Jau 36 metus esame vedę. Kiekvieną rytą Romas man atneša kavos į lovą. Jis keliasi visada anksčiau, turi pabendrauti su savo šuniuku – Jorkšyro terjeru. Rytą augintinį pavedžioja, tada man kavą padaro. O aš mėgstu šiek tiek vėliau pabusti. Kodėl visi vyrai taip negalėtų daryti? Juk jie kavą irgi geria, tereikia vienu puodeliu daugiau paimti iš spintelės. Tas kavos aromatas rytais yra toks malonus… Turime ir kavos aparatą, bet man užplikyta yra kažkodėl skanesnė.

Romualdas: Man malonu, kai grįžęs iš darbo randu su meile pagamintą žmonos vakarienę.

Violeta: Kai grįžtu iš kelionės, Romas visada skambina ir teiraujasi – ką pagaminti valgyti. Ir sykį jis man telefonu sako, kad pagamins paelją – ispanų nacionalinį patiekalą su jūros gėrybėmis. Aš svarsčiau, kaip jis padarys, jeigu vos šitą pavadinimą ištaria. Ir iš tikrųjų – grįžtu paryčiais ir ta paelja yra tobula! Kaskart jis dėl manęs pasistengia, pavyzdžiui, paruošia farširuotus kiaušinius, kuriuos ypač mėgstu prieš išvykdama į kelionę.

Romualdas: O aš žiemą-vasarą būnu lepinamas žmonos gamintais šaltibarščiais, labai juos mėgstu, irgi kai grįžtu iš kelionės, su šiuo patiekalu esu pasitinkamas.

Matau, kad vienas dėl kito stengiatės. O jei staiga reikėtų sušokti tango – ar labai reikėtų pasistengti?
Violeta: Aukštos klasės nepademonstruotumėme, bet ritmiškai galėtumėme pašokti. Neprašautumėme.

Romualdas: Tikrai sušoktume pagal muziką ir šokio schemą „išvaikščiotumėme“.

Be liaudies šokio, koks jums prie širdies?
Violeta: Baletas. Šitas klasikinis šokis yra nuostabus. Patinka „Aušrelės“ kolektyvas ir žaviuosi jų pasirodymais. Patinka tiek ir modernus baletas, tiek ir senoji klasika. Mūsų ugdytiniai šoka ir gatvės šokių kolektyve. Man gražu, žinoma. Turkijoje per diskoteką tos mūsų mergaitės tokius koordinuotus judesius atliko, kad man sunku buvo patikėti, kaip taip įmanoma!

Romualdas: Man prie širdies kaukazietiški, gruzinų šokiai. Tie berniukai šokdami išreiškia savo charakterį, energiją, jėgą. Matyt, toks pietiečių charakteris yra jų pačių viduje.

Bet mes iš savo liaudies šokio nedarome kulto. Vaikai yra vis tiek neprofesionalai, mokome neperspausdami jų, kad noras šokti išliktų. Jeigu spausi, noras dingsta. Ypač  atsargiai reikia mokyti šokti pirmaisiais metais su mažiukais vaikais.

Visgi toks gruzinų kultas man nepriimtinas. Jeigu mūsų kolektyvas išvyksta į ekskursiją ar prie jūros, tai gruzinai tuo metu  intensyviai repetuoja. Mes grįžtame iš paplūdimio, jie baigia repetuoti, eina į dušą, rengiasi ir netrukus visi išvykstame į koncertą. Vis tiek turi būti ir laikas poilsiui, ypač festivaliuose užsienyje. Juk šokis nebus mūsų vaikams visas gyvenimas, šokis yra laisvalaikio praleidimo forma. Gal dėl to, kad mes nedarome iš šokio kulto, mūsų vaikai nori šokti. Neseniai vykome į vieną konkursą – repeticijų papildomų nedarėme, savaitgaliais nerepetavome, kas yra paruošta, tas jau paruošta. Juk ne veltui yra posakis, kad nuvarytus arklius nušauna. Tikrai, kas per daug, tas yra nesveika.

Violeta: Mes su vaikais deriname laiką, juk jie turi kitų veiklų – sportuoja, muzikuoja ir pan.

Romualdas: Ir kas labai svarbu, neskirstome vaikų į labiau mylimus ar stipresnius ir kitus. Visi vaikai mums vienodi. Pavyzdžiui, kolegos, konkurentai man sako, kad aš perdarau šokius. Kai statai šokį, matai vaiko akyse – ar  mažiukas, ar vyresnis – jis nori, kad jį pastatytum į šokį. Jeigu nori, kad daugiau porų šoktų, automatiškai perdarai šokį, kad galėtų šokti visi. Vaikai žino – jeigu vienų šokių nešoka, jie šoks kitus šokius. Pas mus nešokančių nėra. Gyvename pagal Leopoldo pasaulėžiūrą – gyvenkime draugiškai ir nesipykime. Bet mūsų vaikai yra be galo geri!

Ką turite galvoje?
Violeta: Įsivaizduokite, paauglys, jam yra 15-16 metų ir, pavyzdžiui, keliaujama tris paras autobusu  iki Ispanijos. Jie naktimis miega taip nepatogiai. Bet nė vienas nėra pasakęs – aš pavargau, kodėl turiu taip vargti. Kelionėje gali pasitaikyti įvairių nepatogumų. Bet mūsų ugdytiniai moka priimti situaciją tokią, kokia yra, jie puikiai supranta, kad kitaip nebebus.

Kitos priežastys, kodėl jie tokie geri. Berniukai sveikindamiesi vadovui ranką paspaudžia, o merginos mane apsikabina pasisveikindamos. Neretai vieni vaikai vyksta su vienu vadovu, kiti su kitu. Tai vaikai išlydinčius tėvus prieš lipdami į autobusą apsikabina ir vadovą, su kuriuo nevyks – taip jie šiltai atsisveikina išvykdami...

Romualdas: Taip, jie supranta, kad kelionėje važiuojame pailsėti, tad jeigu darysime kažką ne taip, tai  sugadinsime nuotaiką ir savo draugams, sugadinsime vadovams, tėvams. Tad mūsų vaikiukai – nors prie žaizdos dėti. Ir tokie pat yra jų tėvai.

Ateina metas, kai vaikams reikia išeiti ir palikti kolektyvą.
Romualdas: Šita akimirka skaudžiausia. Dirbi su vaikais 12 metų ir jie tampa tokie savi, kad po baigiamojo koncerto verkiame pasikūkčiodami. Ir jie lieja ašaras… Gaila. Po paskutinio skambučio, žiūrėk, nesusigraudina, o po baigiamojo koncerto be ašarų neatsisveikiname.

R. ir V. Laugaliai sako, kad gal dėl to, jog jie nedaro iš šokio kulto, „Šėltinyje“ vaikai nori šokti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.