Kultūros ministerijos užsakymu vykdytame tyrime buvo apklausti 1207 gyventojai iš visos Lietuvos. Rezultatai parodė, kad per paskutiniuosius metus net 96 proc. apklaustųjų perskaitė bent vieną knygą ar kitą spaudos leidinį. „Rezultatai džiugina, tiesa?“ – socialiniame tinkle tuo pasidžiaugė kultūros ministrė.
Daugiau skaitančiųjų – šviesesnė visuomenė, šviesesnė visuomenė, stipresnė valstybė.
Vis dėlto literatūros specialistai sako, kad viena knyga per metus yra gana mažai. Trumpoje apklausoje šiauliečiai taip pat sutiko, kad viena knyga per metus – mažoka.
Pripažįsta, kad neskaityti – gėda
Šiaulietė Lina sako, kad per pastaruosius metus perskaitė dvidešimt knygų. „Noriu skaityti daug todėl, kad būčiau protinga, intelektuali. Kad turėčiau ką pacituoti diskusijose su draugais ar kolegomis – juk dėl protingo žmogaus minčių, kuris dar ir pripažintas rašytojas ar mąstytojas, pokalbis tampa kur kas įdomesnis. Ir aš pati sau įdomesnė tampu, ir argumentų man nestinga“, – sako šiaulietė, kurios manymu, knygos padeda ne tik nuo blogų minčių ir slogios nuotaikos, bet ir nuo situacijos „neturiu ką veikti“ lietingomis vasaros dienomis.
„Vasarą neskaitau knygų, nes kai geras oras, kai gamtoje ir kaime veiklos ir darbų netrūksta, skaityti knygas sunku prisiversti. Knygas skaitau dėl to, kad galiu pabūti kitame pasaulyje, atsidurti rašytojo kailyje. Knyga duoda valią vaizduotei, kai bandai ieškoti istorijos vystymosi ar pabaigos variantų. Dabar mes labai mėgstame vaizdą – jis mums kur kas paprasčiau suprantamas ir įdomesnis, knygas dažniausiai iškeičiame į filmus ar serialus. Taip daug ką prarandame, nes knygoje istorija visuomet bus papasakota nepalyginamai įdomiau nei filme, detaliau.
Prisimenu, kai mums moksleiviams lietuvių kalbos mokytoja sakydavo – niekuomet neprisipažinkite, kad neskaitote knygų, nes tai yra gėda. Visiškai su ja sutinku, nors dar keletą metų po mokyklos baigimo knygos į rankas neėmiau. Bet man patinka tikros istorijos ir patyrimai – apie žmones, kurie išgyveno sunkias situacijas, gyvenimo kataklizmus, patyrė nuotykių ir pan. Gyvenimas yra pats geriausias pasakotojas“, – sako Vilius.
O Indrė prisipažįsta, kad skaito žurnalus – mėgsta lengvai skaityti. „Bet tai nėra gerai. Gimus vaikeliui pajutau, kad visas jėgas atiduodu buičiai, laisvą laiką – pigiems serialams, tūžmingoms TV laidoms, skaitau naujienų portaluose „pletkų“ naujienas… Bet ruošiuosi kardinaliai keistis, nes kažkodėl nuo to jaučiuosi tik blogiau, nemalonu jaustis „neskaitančia“. Neseniai prisijungiau socialiniame tinkle prie grupės „Rekomenduoju šią knygą“, susidariau didžiulį sąrašą knygų. Prisižiūrėjau, kad visgi mane domina psichologija, motyvuojančios knygos. Tad tikriausiai pasuksiu ne į grožinę literatūrą šiomis dienomis“, – prisipažįsta šiaulietė.
Viena knyga per metus – mažai
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė dr. Donata Mitaitė pastebi, kad viena knygą per mėnesį, kalbant apie visus apklausos respondentus, būtų jau geras rezultatas.
„Viena knyga per metus yra labai labai mažai. Man norėtųsi, kad žmonės skaitytų daugiau. Yra labai daug žmonių, kurie visiškai neskaito. Filologai, be abejo, per mėnesį įveikia daugiau – gerokai daugiau nei keturias, bet tai yra ir tiek dėl specialybės, tiek dėl asmeninių interesų, tiek laisvalaikio praleidimui“, – sako ji.
Natūralu, kad platesnioji visuomenė neturi intereso skaityti daugiau – galbūt žmonės randa gyvenimo prasmę kitur – sporte, menuose, technikoje, kulinarijoje ir kur tik nori.
Vis dėlto D. Mitaitė pažymi, kad abiturientai daro labai daug klaidų valstybinių brandos egzaminų rašiniuose greičiausiai dėl to, kad neskaito literatūros arba skaito paviršutiniškai.
„Tuomet supranti, kad jaunimas išeina iš mokyklos labai daug ko nežinodamas nei apie lietuvių kultūrą, nei apie Lietuvos istoriją. Galima liberaliai sakyti: nori skaito, nori neskaito. Kita vertus, džiugu, kad Lietuvoje skatinama skaityti – renkami populiariausių knygų penketukai, skiriamos premijos, vyksta konkursai, skaitymo akcijos“, – sako ji.
