Šiauliečiai trečiadieniais tradiciškai renkasi į Kaštonų alėją prekiauti sendaikčiais, meno kūriniais ar rankdarbiais. Tiesa, blusų turguje nemenka dalis prekių – rūbai, yra ir avalynės. Nuotaikos įvairios – vieni prekeiviai kategoriškai bendrauti su žurnalistais atsisako, greičiausiai trukdome bizniui. Kiti gi randa minutėlę pasišnekučiuoti, nes būtent to čia ir atvyko – megzti pažinčių, maloniai praleisti dienos, o tik tada jau keletą daiktų parduoti. Vis geriau po švelniai ošiančia kaštonų laja ir tarp žmonių nei tarp keturių sienų.
Atvyksta iš Kelmės rajono
Gintautas jau maždaug šešerius metus prekiauja Kaštonų alėjos blusų turguje. Gausus jo prekystalis. Buvęs šiaulietis gyvena Kelmės rajone ir atvyksta su savo automobiliu. Vyriškis – dar ne pensininkas, trečiadieniais jam kaip tik yra išeiginės.
„Esmė ne vien tik prekyba. Pabūni su žmonėmis. Jau 35 metai, kai Šiauliuose negyvenu. Bet kai ėmiau čia prekiauti, atsirado draugų, pažįstamų. Atvažiuoju ne tik prekiauti, bet ir pailsėti. Įdomiau čia pabūti, negu Palangoje ant tilto pavaikščioti – ten daugiau išleidi, o čia ne tik kad neišleidi pinigų, bet ir gauni. Ir dar pabendrauji, – sako jis. – Pavyzdžiui, per blusturgį susidraugavau su aštuoniais žmonėmis, su kuriais galiu dabar pasidalyti ir bėdomis, ir džiaugsmais, ir jų galiu paprašyti paslaugos, jie – manęs. Aš šiais žmonėmis pasitikiu taip, kaip savo artimaisiais. Mes visuomet čia susitikę pasišnekame, padiskutuojame, pasidalijame mintimis.“
Bet ir socialiniame tinkle galima „kviestis į draugus“, net prekystalio tam nereikia.
„Kur yra dėžutė, o kur yra gyvas bendravimas, jo niekas nepakeis“, – atkerta Gintautas.
Dėl vieno tik nesmagu. Per pastaruosius metus prekyba anaiptol negerėjo, pastebi vyriškis. Anksčiau nupirkdavo per dieną 20–30 knygų, o dabar šeštas blusturgis ir tik aštuonias knygas tepardavė.
„Paprastai prekiauju nuo septynių ryto iki dvyliktos, iš namų išvykstu šeštą valandą ryto, trečią valandą namuose būnu. Bet dabar prekybos praktiškai nėra. Kita vertus, ji priklauso nuo oro: kartais lietui lyjant kur kas geriau sekasi prekyba, nei saulei šviečiant. Paprasčiausiai žmonės gerais orais naudojasi kaip proga išvykti į gamtą, prie ežero ar į sodus. O jeigu prastesnis oras, ką veikti gamtoje? Geriau į Kaštonų alėją užsukti“, – sako Gintautas.
Vieniems draugijos reikia, kitiems – ne
Kaštonų alėjoje pasirėmusi lazda prekiauja Vaiva. Ji pasidalija savo karčiomis nuotaikomis. „Gaunu 200 eurų pensiją. Brangiai kainuoja vaistai, dideli mokesčiai. Tikriausiai, jeigu gautume padorias pensijas, niekas čia ir neitų. Kitą kartą eurą ar tris uždirbi. Juk neisi vogti. Būna, kad absoliučiai nieko neperka. Bet koks čia prisidūrimas tie 3 eurai?“ – atsidūsta Vaiva.
Vaivai nepatinka, kad tokiai kukliai prekybai leidimų reikia, staliukų reikia. Miesto valdžia nieko neveikia, tik pjaunasi tarpusavyje, mano ji.
Visgi ji pripažįsta, kad praleisti trečiadienį Kaštonų alėjoje kur kas geriau nei namuose. „Kitaip dukra man jau sakytų, kad tarp keturių sienų visiškai užsidarysiu. Buvo anksčiau čia bendraminčių, buvo linksma, „faina“, bet dabar bendraminčių nebėra. Matyt, dėl to, kad prekių nesisekė parduoti“, – sako šiaulietė.
Kaštonų alėjos gale megztomis kojinaitėmis prekiauja Janina. Kukli moteriškė šiltai šypsosi ir drovisi kalbėti – jos manymu, geriau jau ieškoti jaunesnių pašnekovų, nei bendrauti su senos pasaulėžiūros žmonėmis. Visgi Janina prasitaria, kad į Kaštonų alėją ateina nenorėdama užsibūti namuose. Panašu, kad prekiautojai geriausia – atokiai stebėti, nei diskutuoti su šalia prekiaujančiais.
„Aš per daug nebendrauju... tiek namuose, tiek čia. Namuose verčiau mezgu, nei kieme ant suoliuko su kaimynėmis šnekučiuojuosi. Nemėgstu. Mėgstu būti savo namuose ir megzti. Visą gyvenimą mezgu – kone penkiasdešimt metų. Ir vyriškas kojines, moteriškas, ir tas madingas iki kelių“, – sako ji.

Vaiva spėja, kad blusų turguje bendraminčių gretos išretėjo dėl to, kad prekyba jiems nesisekė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Gintautas blusų turguje prekiauja monetomis, senomis knygomis, antikvariniais daiktais. Blizga čia ir moteriškos grožybės – dukra atidavė bižuteriją prekiauti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



