Šiuo metu Šiauliuose 42 proc. gyventojų keliauja nuosavais automobiliais. Miestų plėtra – padrika, transporto priemonių parkas – gerokai pasenęs. Tam, kad mieste būtų patogu visiems gyventojams, siūloma parengti Darnaus judumo mieste planą (DJMP). Specialistai įsitikinę, kad tinkamai paruošti sprendimai leistų Šiaulių mieste keliauti patogiau ir efektyviau.

Miestai planuojami stichiškai
Tiek mūsų mieste, tiek visoje Lietuvoje dominuoja stichinė privataus transporto plėtra. Viešasis transportas tapo nekonkurencingas, autobusai bei troleibusai – pasenę. Be to, miestai plėtojami stichiškai, žmonės keliasi gyventi į priemiesčius, tai trukdo sukurti efektyvią viešojo transporto sistemą. Siekiant to išvengti, Šiaulių miesto savivaldybės užsakymu kuriamas darnaus judumo planas.

Vykusiame renginyje ,,Darnus judumas mieste: bevariklis transportas, transporto sistemos pritaikymas žmonėms su specialiais poreikiais“ ATAMIS projektų vadovas Marius Noreika kalbėjo, kad atėjo laikas įsisenėjusias problemas išspręsti. Pirmiausia jis paragino atidžiau paanalizuoti „judumo“ sąvoką. Pasirodo, ji apima ne tik transporto organizavimą, bet ir žmonių įpročių formavimą, jų kaitą. Judumo ribojimas nėra išeitis, tačiau jis neturi būti skatinamas didinant nuosavų automobilių kiekį. Transporto sistema turėtų būti patogi bei prieinama visiems.

„Mes norime formuoti naujus gyventojų įpročius, kad padarytumėme miestą kuo patrauklesnį gyventojui, jog šiauliečiai jaustųsi kuo laisvesni ir kuo patogiau. Iš principo dėl to šis planas ir egzistuoja“, – patikino M. Noreika.

Anot jo, į mieste susidarančius kamščius nebegalima reaguoti primityviai ir šią problemą spręsti tik išplečiant gatves. Dėl to tik atsiranda daugiau automobiliais važinėjančių asmenų ir susidaro tie patys kamščiai, tik didesnėje teritorijoje. Vietoje to, reikėtų imti pavyzdį iš Vakarų Europos šalių.

Pėstieji ir dviratininkai lieka už borto
Vieša paslaptis, kad Rytų Europos šalys turi kur kas daugiau transporto problemų nei Vakarai. Pas mus dominuoja chaotiškas automobilių eismas, auga tranzitas, žmonės perka daugiau automobilių. Turime automobilių spūstis, oro taršą, triukšmą, eismo įvykius, parkavimo problemas. Vadinasi, reikia daryti viską, kad šių problemų liktų kuo mažiau. Pavyzdžiui, verta pasvarstyti, kaip paraginti žmones dažniau naudotis viešuoju transportu, važinėti dviračiais ar keliauti pėsčiomis. Priešingu atveju, greitai turėsime labai užterštą miestą.

„Mes turime gerinti eismo saugą ir saugumą, didinti aplinkos patrauklumą bei gyvenimo kokybę, mažinti oro taršą, energijos suvartojimą, lengvųjų automobilių eismą. Šiauliai turi būti saugūs, susiekimo sistema darni ir prieinama visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar fizinių savybių“, – akcentavo M. Noreika.

Pastebima, kad iki šiol Šiauliuose ir visoje Lietuvoje iš esmės visas dėmesys skiriamas automobiliams ir viešajam transportui. Tuo tarpu pėstieji ir dviratininkai dažniausiai lieka nuskriausti. Todėl dabar siūloma šią sampratą pakeisti iš esmės. Pirmiausia patariama dėmesį skirti pėstiesiems, dviratininkams ir tik vėliau viešajam transportui ir automobiliams. Jeigu vietoje gatvės plėtimo būtų nuspręsta nutiesti saugų dviračių takų tinklą – tai be jokios abejonės padėtų sukurti gyventojui patrauklesnę aplinką.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Šiauliuose pėsčiomis keliauja 27 proc. gyventojų, privačiais automobiliais važinėja – 42 proc. viešuoju transportu – 38 proc., o dviračiu – vos 1 proc.! Pagal darnaus judumo planą siūloma dviračių transportą išauginti iki 10 proc., o automobilių – sutraukti iki 32 proc. Išplėtus dviračių takus, šiek tiek sumažėtų ir pėsčiųjų eismas, nes žmonės dažniau keliautų dviračiais.

„Jeigu mes įgyvendinsime šią viziją, tikimės, kad Šiauliai bus žymiai judresnis miestas miestiečiams gyventi“, – pabrėžė projektų vadovas.

Trūksta dviračių takų
VGTU prof. dr. Marija Burinskienė prisiminė tuos laikus, kai Šiauliai buvo traktuojami kaip Lietuvos dviračių sostinė. Gaila, tačiau šiandien mes šį statusą praradome. Remiantis apklausos rezultatais, akivaizdu, kad kai kurie žmonės vis dar važinėja dviračiu tik todėl, kad neturi kitos transporto priemonės ir tai nieko nekainuoja. Dėl panašių priežasčių žmonės keliauja ir pėsčiomis.

Gyventojai mano, kad dviračiu važinėtų dažniau, jeigu būtų suformuotas vientisas viaduko tinklas, užtikrintas saugus dviračių eismas, būtų galimybė saugiai palikti dviratį, atsirastų dviračių nuomos dalijimosi punktai. Dažniau vaikščiotų pėsčiomis, jeigu būtų įrengtas takų apšvietimas, įrengta saugi pėsčiųjų eismą užtikrinanti infrastruktūra, suformuotas vientisas pėsčiųjų takų tinklas ir būtų kuo geresnė kriminogeninė padėtis.

Specialistai planuoja, kad dviratininkų atsirastų daugiau, jeigu būtų susirūpinta ne tik pėsčiųjų, bet ir dviračių takais. Gyventojai norėtų, kad jie būtų įrengti įvairiose vietose. Šiaurės pietuose svarbiausios trasos būtų: Bubiai, Aukštelkė, Tilžė, Kryžių kalnas. Rytų vakaruose: Vijoliai, Vilniaus gatvė, Kairiai. Manoma, kad šiuos gyventojų norus įmanoma paversti realybe.

Galvojama ir apie dviračių takų tankio didinimą. Šiuo metu, pagal susiskirstymą rajonuose jų tankis siekia 710m/km². Pagal numatyta planą, tankis turėtų padidėti keturis kartus. Taip pat siūloma įdiegti dalijimosi dviračiais sistemą. Bent dešimtyje vietų prie įvairiausių traukos objektų įrengti dviračių punktus, kur žmonės galėtų pasiimti vieną dviratį iš vienos vietos ir jį grąžinti – jau kitoje.

Nėra infrastruktūrinio vientisumo
Smart Continent LT atstovas Povilas Švogžlys kalbėjo, kad ne ką mažiau svarbu visą infrastruktūrą pritaikyti specialiųjų poreikių asmenims. Mieste keliauti turėtų būti patogu ne tik judėjimo negalią turintiems asmenims, bet ir neregiams, vyresnio amžiaus žmonėms, vaikams, turistams, moterims, avinčioms aukštakulnius ir t. t.

„Mūsų pagrindinis tikslas – pritaikyti susisiekimo sistemą specialių poreikių turintiems asmenims, kad jie turėtų galimybę realizuoti visus esminius judumo poreikius. Vadinasi, specialiųjų poreikių asmenims reikia pritaikyti viešąjį transportą, pasirūpinti infrastruktūriniu vientisumu, personalo, dirbančio su specialiųjų poreikių turinčiais asmenimis, mokymais“, – pagrindinius uždavinius atskleidė P. Švogžlys.

Iš tiesų, pasivaikščiojus Šiaulių miesto gatvėmis, matyti, kad čia nėra infrastruktūrinio vientisumo. Jeigu centrinėje miesto dalyje infrastruktūra dar būna sukurta, tai nutolus nuo miesto centro – ji nutrūksta ir jos tarsi nebelieka. Tuomet negalią turintys asmenys iš bėdos turi suktis kaip patys išmano: planuoti savo maršrutą, eikvoti savo laiko ir jėgų sąnaudas arba prašyti aplinkinių pagalbos.

Mieste pasigendama ir liečiamųjų paviršių, kuriais galėtų naudotis regėjimo negalią turintys asmenys. Senesniuose autobusuose ne visada būna įrengti sustojimo mygtukai, kartais nepasigirsta garsinis signalas, pranešantis stotelės pavadinimą.

Specialiųjų poreikių asmenys neretai iš aplinkinių sulaukia ir diskriminacijos. Einant per gatvę jiems niekas nepadeda. Važiuojant viešuoju transportu nesulaukiama vairuotojų pagalbos ir pan.

Taip pat susiduriama su paradoksu, kai mieste kelio nuovažos daromos ne judėjimo negalią turintiems asmenims, bet dviratininkams arba mamoms, vežiojančioms vėžimėlius. Iš esmės dabar situacija yra tokia, kad judėjimo negalią turintys asmenys, pasinaudoti nuokalnėmis ir nuovažomis vien tik savo jėgomis, neįstengia.

Tai reiškia, kad reikia labiau galvoti kaip užtikrinti, jog infrastruktūra būtų vientisa. Neįgaliuosius dar reikia apmokyti kaip naudotis viešuoju transportu, sustojimo sistemomis ir pan. O viešojo transporto vairuotojus pamokyti tolerancijos bei kitų efektyvios komunikacijos subtilybių.

M. Noreika kalbėjo, kad reikia gerinti eismo saugą ir saugumą.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

M. Burinskienė sakė, kad mieste turėtų atsirasti daugiau dviračių takų.
Ramūno SNARSKIO nuotr.