Gamtai kasmet „užkrauname“ nesuskaičiuojamas tonas atliekų – plastikinių maišelių jūrose gyvenančias žuvis ir šiukšlėse skęstančią aplinką. Siekiant tai pakeisti, Lietuva įsipareigojo pereiti prie stipresnės žiedinės ekonomikos, kurioje ištekliai būtų naudojami tausiau. Manoma, kad valdžios numatyti veiksmai turėtų paskatinti lietuvius medžiagas naudoti pakartotinai ir perdirbti daugiau atliekų. Tai turėtų duoti naudos tiek aplinkai, tiek ir ekonomikai.
Atsiras daugiau mokesčių
Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorius Dalius Krinickas vykusioje konferencijoje „15 m. distancija ir nauji iššūkiai žiedinės ekonomikos link“ pasakojo, kad iki 2020 m. atliekų sektoriaus laukia nemenki pokyčiai. Pirmiausia planuojama pakeisti visą atliekų surinkimo centrų infrastruktūrą, aprūpinti visus gyventojus atliekų surinkimo paslauga ir konteineriais. Vėliau bus siekiama įgyvendinti tris pagrindinius tikslus: perdirbti arba pakartotinai panaudoti 65 proc. komunalinių atliekų, perdirbti 75 proc. pakuočių atliekų, sumažinti į sąvartynus išmetamų atliekų kiekį iki 10 proc. visų atliekų.
Pagal iškeltus tikslus Lietuvos Vyriausybė sudarė priemonių planą, kuris parengtas atsižvelgiant į Europos Komisijos pateiktus žiedinės ekonomikos siūlymus. Numatytas priemones galima skirstyti į keturias grupes. Viena iš jų susijusi su mokesčiais. Pastebima, kad Lietuvos mokestinė sistema yra pasenusi ir neskatina investuoti į susidariusių atliekų perdirbimą, todėl siūloma padidinti sąvartyno mokestį. Deginimo mokestis ir perdirbimo kaštai – atitinkamai neturėtų būti mažesni už sąvartyno mokestį.
Kita dalis, kuri tiesiogiai pasieks gamintojus ir importuotojus – tai mokesčių diferencijavimas. Departamento direktoriaus aiškinimu, dabar turime vieną mokestį, kuris veikia labiau kaip bauda. Todėl būtų tikslingiau, jeigu Lietuva, kaip ir kitos pažangios ES valstybės, taikytų mokesčių diferencijavimą pagal tai, kokios pakuotės ar gaminiai patenka į rinką. Jeigu gaminiai nėra perdirbami – tokiu atveju mokestis turėtų būti didesnis.
Trečioji priemonių dalis yra susijusi su komunalinių atliekų sistemomis. Pastebima, kad 2 proc. gyventojų negauna atliekų surinkimo paslaugos, 18 proc. neturi galimybės rūšiuoti, 19 proc. nerūšiuoja. Kita problema, kad gamintojo ir savivaldos atsakomybė yra nepakankama, o atliekos – vienintelė paslauga, neturinti kainodaros.
Manoma, jog būtų tikslinga, įpareigoti gamintojus finansuoti mišraus srauto atliekas. Šiuo metu svarstoma, kokią dalį sumos gamintojams tektų mokėti. D. Krinicko teigimu, šioms permainoms gamintojai ir importuotojai yra pasiruošę, jie tik nori žinoti tikslius skaičius, koks pakuočių kiekis susidaro ir kokią sumą jiems teks investuoti, arba kokią dalį kaštų turėtų padengti savivaldybės.
Keisis reitingavimo kriterijai
Priemonių plane taip pat numatyta nustatyti kainodaros mechanizmą. Anot pranešėjo, komunalinių atliekų paslauga yra vienintelė Lietuvoje, kuri šiandien neturi kainodaros principo, nors tai yra viešoji paslauga, kuri tiesiogiai liečia kiekvieną gyventoją. Vadinasi, reikia regioninę kainodarą atskirti nuo savivaldybių lygmens. Komunalinių atliekų tvarkymo regioninę kainodarą planuojama pavesti kainų komisijai, o savivaldybių lygmenyje apsispręsti dėl kainų siūloma pačioms savivaldybėms.
Ne ką mažiau bėdų sukelia tai, jog iki šiol nei viename teisės akte nėra tiksliai įvardinta, kas yra regioninis atliekų tvarkymo centras ir ką toje sistemoje jis gali daryti. Todėl dažnai kyla ginčų dėl to, kokius įgaliojimus regioninis atliekų centras turi ir kokias paslaugas jis gali teikti. Tai reiškia, kad reikia sukonkretinti tokių centrų įgaliojimus ir aiškiai apibrėžti jų teises, funkcijas, pareigas.
Priemonių plane taip pat apsvarstytos sąlygos gamybai, pakartotiniam naudojimui. Esminės problemos tokios, kad pakartotinis panaudojimas yra nedidelis, antriniam panaudojimui reikalavimų nėra, konkursai surinkimui ir perdirbimui 3 metai neskelbiami, per maža konkurencija perdirbime. Siekiant išspręst šias problemas, siūloma nustatyti atliekų nelaikymo atliekomis kriterijus. Keisti sąlygas steigtis daiktų pakartotinio panaudojimo centrams, skaidyti konkursus į surinkimo, paruošimo perdirbti ir paties perdirbimo. Tikimasi, kad šios priemonės paskatintų gamintojus dažniau investuoti į pakartotinio panaudojimo verslą, padidėtų konkurencija ir perdirbamų ar kitaip panaudotų atliekų kiekis.
D. Krinickas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuo 2020 m. keisis reitingavimo kriterijai. Jeigu iki šiol Lietuva buvo reitinguojama pagal keturias veiklas: perdirbimą, kompestavimą, deginimą, šalinimą, tai vėliau atsiras dar vienas rodiklis. Pagal šį rodiklį bus įvertinama, kiek valstybės prisideda prie Jungtinių tautų organizacijos tūkstantmečio tikslų, o tai apima: mokslą, švietimą, institucijų efektyvinimą ir aplinkos apsaugą.
Departamento direktorius patikino, kad priemonės, kurios numatytos Vyriausybės priemonių plane, turėtų prisidėti prie šių ambicingų tikslų įgyvendinimo.
Reikia rūšiuoti atsakingiau
Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos prezidentas Algirdas Reipas žodžių į vatą nevyniojo ir pripažino, kad įgyvendinti numatytus tikslus, nebus lengva. Iš esmės tam, kad būtų pasiektos numatytos visų atliekų perdirbimo ribos, reikės pagalvoti praktiškai apie visas pakuotes ir antrines žaliavas.
Negana to, žinant, kad du trečdaliai Lietuvos gyventojai gyvena daugiabučiuose, reikės galvoti, ką daryti su jų paliktomis atliekomis. Arba reikės surasti 30 mln. eurų, kad daugiabučiuose veiktų rūšiavimo vietos prižiūrėtojas, arba ieškoti kitų finansavimo šaltinių, kad atsirastų kažkas, kas sutvarkytų jų neišrūšiuotą srautą.
„Pagal dabartinę situaciją matome, kad jokių lengvų sprendimų čia nebus. Atliekų tvarkymas taps labai brangus. 2019 m. Lietuvoje viena šeima turės mokėti 85 eurus. Kaip tą paaiškinsime žmonėms ir kas čia bus sudegintas ant laužo, sunku pasakyti, bet tokia realybė“, – perspėjo A. Reipas.
Jo teigimu, kainos brangs, nes visi turės dirbti sąžiningai. Niekas negali tikėtis parduoti prastos kokybės antrinių žaliavų. Niekam jos nereikalingos, nes iš jų nepagaminsi jokių kokybiškų produktų ir niekur rinkoje nekonkuruosi. Be to, numatyta, kad antrines žaliavas reikia panaudoti savo gamyboje, o iš jų pagamintų produktų negalima išvežti į kitas rinkas. Tai reiškia, jeigu visas šis darbas būtų atliekamas nekokybiškai, rinka būtų pasmerkta naudoti nekokybiškus produktus.
Asociacijos prezidentas kalbėjo, kad kažkokių stebuklingų priemonių, kurios išspręstų visas kylančias bėdas nėra. Tiesiog kiekvienas gyventojas turėtų prisiimti atsakomybę ir dar namuose išrūšiuoti praktiškai viską, kad tarp atliekų nebūtų susilietimo.
„Mūsų kultūrinė patirtis, parsinešta iš praeities, sako, kad mes gyvename dideliame kolūkyje, mums nerūpi, kas vyksta aplink mus, todėl tas mechaninis rūšiavimas, lyg padeda ištaisyti tą didelę mūsų deformaciją. Jokių stebuklų mes neišrasime, pagrindinė žinia yra ta, kad kiekvienas turime rūšiuoti atliekas dar savo namuose“, – patarė A. Reipas.
A. Reipas patarė gyventojams efektyviau rūšiuoti atliekas.
Ramūno SNARSKIO nuotr.
D. Krinickas sakė, kad atliekų sektoriaus laukia dideli pokyčiai.
Ramūno SNARSKIO nuotr.
