Keičiantis valdžioms nesprendžiamos problemos ir negerėjančios gyvenimo sąlygos skatina nuo politikos laikytis atokiau. Valstybė atrodo kaip niekada pasidalijusi, o jos viduje vyksta tikri ideologiniai karai. Socialinio teisingumo trokštanti tauta ketvirtį amžiaus priversta skursti bei su pavydu žvelgti į tuos, kurie nepagrįstai lobsta. Todėl galutinai tikėjimą teisingumu praradę asmenys išsivaikšto pražūtingais tempais. Ką tai reiškia Lietuvai?
„Visi, sąmoningai prisimenantys laikotarpį nuo Sąjūdžio laikų ir Nepriklausomybės atkūrimo, žino, koks skausmingas metas tai buvo. Panašu, kad geresnių laikų neverta tikėtis ir ateityje. Šalyje pamažu kaupiasi pavojaus nuojautos“, – taip savo pasakojimą Šiaulių pastoracinio centro salėje vykusioje diskusijoje pradėjo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys filosofas Vytautas Radžvilas.
Laukia sunkių išbandymų metas
V. Radžvilas prisiminė laikus, kai optimistai su pasididžiavimu kalbėdavo, esą Lietuva klesti. Aišku, apsidairius aplink akimirką ir dabar taip gali pasirodyti. Tačiau iš tiesų tereikia nuvykti į bet kurį šalies oro uostą – ir toks požiūris automatiškai pasikeis. Filosofas kalbėjo, kad oro uostai yra masinės tautos evakuacijos vietos.
Tai rodo, kad Lietuva merdėja, nes kiekviena šalis pirmiausia yra ten gyvenantys žmonės. Jeigu žmonių nebelieka – šalis miršta.
Džiugu, kad pagaliau tai yra oficialiai pripažinta. Pagaliau suvokta, jog šalis miršta, nes nebegali reprodukuoti ir išlaikyti savęs. Nebėra tiek žmonių, kad būtų galima išlikti pačiame primityviausiame lygmenyje – išlaikyti savo ekonomikos. Kai taip atsitinka, pagrįstai galima manyti, kad tokia šalis yra negyvybinga. Tačiau vien tai pripažinti neužtenka. Dar reikia keisti padėtį, o tai reiškia anaiptol ne tą patį.
Filosofas svarstė, kad Lietuvos laukia arba trečiasis Sąjūdis, arba išnykimas – kitų pasirinkimų jau turbūt nebėra. Apskritai, anot jo, mes gyvename XIX a. antrosios pusės Jono Basanavičiaus Lietuvoje. Tai reiškia, kad kaip ir tada, taip ir šiandien mes nebesame tauta.
„Mes vis dar esame iš įpročio lietuviškai kalbantys, savo dainas dainuojantys ir šokius šokantys žmonės. Masę taip atrodančių žmonių turi kažkas jungti, tik tada būtų galima kalbėti apie tikrą bendruomenę arba tautą. Kol to nėra, tai tik jokios prasmės ir paskirties neturinčių, tik apie savo asmeninę gerovę tegalvojančių žmonių spiečius“, – akcentavo V. Radžvilas.
Jo nuomone, baisiausia, kad tie „žmogeliai“ yra bejėgiai, neturintys to, kas būdinga kiekvienai politinei bendruomenei: kolektyvinės politinės valios, kuri padėtų atsispirti valdžios galiai, įtakai, spaudimui, žeminimui, išnaudojimui. Visai bjaurasčiai, kurios Sąjūdžio laikotarpiu tikėtasi atsikratyti visiems laikams.
Gyvename tolerancijos diktatūros sąlygomis
Vienas pamatinių dalykų, žmonių spiečių paverčiančiu žmonių bendruomene, – tikėjimas. Mūsų atveju – katalikiškas tikėjimas, kuris sako, kad mes esame ne pavieniai individai, bet žmonių bendrija, kurios kiekvienas narys privalo jaustis nors truputį atsakingas už kitus.
Žinoma, kalbama ne apie liguistą ar parodomąjį socialinį jautrumą, užuojautą varguoliams, bet paprastą, sveiką politinę nuovoką.
Pavyzdžiui, pravažiuojant pro tuščius, užkaltais langais namus, politinė nuovoka turėtų pakuždėti, kad ši vieta amžinai tuščia neliks, kažkas ją užims. Mąstančiam žmogui turėtų kilti klausimas, o kas bus tie žmonės. Turbūt nė vienas iš mūsų nenorėtumėme, kad tai būtų žmogus, dėl kurio einant į universitetą ar parduotuvę reikėtų galvoti, ar šiandien manęs „neapkabins“ pilietis su ypatingu dirželiu. Deja, apie tai galvoja tikrai ne visi.
Filosofo teigimu, supratimą, kad kiekvienas žmogus yra iš tiesų vertingas, duoda tik mūsų tikėjimas, nes visos kitos ideologijos – ar modernusis marksizmas ar modernusis liberalizmas – žmogaus nelaiko savaiminę vertę turinčiu asmeniu. Šioms ideologijoms žmogus yra tik išteklius arba darbo jėga. Jis yra vertingas lygiai tiek, kiek įmanoma iš jo išspausti.
Antras esminis dalykas, kuris buvo prarastas dar sovietmečiu – supratimas, kad mes esame tauta.
Šio supratimo iliuziją labai nesunku sukurti ir palaikyti.
Tačiau kokia aukščiausio tautinio vieningumo forma pastebima šiuo metu Lietuvoje? V. Radžvilas atsakė, kad tai – didelio masto krepšinio varžybos, kuriose dalyvauja Lietuvos rinktinė.
„Aš jokiu būdu nesu abejingas mūsų krepšininkų pergalėms ar pralaimėjimams, tačiau man ši vienybė kelia pasibjaurėjimą. Kodėl? Todėl, kad tai yra išviršinė, parodomoji vienybė. Ji būtų nuostabiausias pasaulyje dalykas, jeigu nežinotum, kad tose pačiose tribūnose už mūsų krepšininkus serga aistruolis, kuris nuskrido į kitą šalį už paskutinius pinigus ir gyvena palapinėje, kad tik palaikytų mūsiškius. Toje pačioje tribūnoje trispalve mosuoja ir pilietis, kuris iš Lietuvos išvarė tūkstančius žmonių tik todėl, kad turėdamas visas galimybes nesiteikė mokėti daugiau negu minimumą“, – išskyrė filosofas.
Jo teigimu, šiandien mes gyvename tolerancijos diktatūros sąlygomis. Juk į Lietuvą sugrįžo visi dalykai, kurie buvo pažįstami iš anksčiau: religijos smerkimas, propaganda ir t. t.
Kitas Lietuvos baubas – nacionalizmas, idėja, kai tauta turi būti politiškai organizuota ir turėti savo valstybę, kuri būtų jos skydas. Anot filosofo, ši idėja yra baisi ir pavojinga, nes jeigu ji atgimtų, mes nebebūtumėme tik žmogiškieji ištekliai. Tai nesunku iliustruoti pavyzdžiu.
Štai šiandien Lietuvoje veikia užsienio bankai. Kaip žinia, įmokos už visokias paslaugas didėja jų pačių nuožiūra. O kodėl taip yra? Todėl, kad mes nesame tauta ir neturime savo valstybės. Jeigu turėtumėme savo valstybę, Vyriausybės atstovai pasakytų: mes nieko prieš, kad jūs Lietuvoje darote verslą, bet labai maloniai prašytumėme suvokti, kad Lietuva yra ne Afrika ar trečiojo pasaulio šalis, todėl su Lietuvos piliečiais, savo klientais, elkitės taip pat, kaip elgiatės su savo klientais Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir t. t.
Visa bėda ta, kad Lietuvoje nėra jėgos, kuri išdrįstų ištarti šiuos žodžius.
Jis taip pat kėlė klausimą, kodėl amerikiečiai šalies Prezidentu išrinko Donaldą Trumpą, kodėl taip raudama dėl „Brexito“. Anot jo, visa tai reiškia tautų atbudimą. D. Trumpas, „Brexito“ kūrėjai pristatė tautinių interesų gynimo liniją. Būtent todėl jiems ir pasisekė. Aišku, kai kuriems tai nenaudinga ir nesunku nuspėti kam.
Lietuviai turėtų veikti išvien
Apie 2000 metus atlikta studija atskleidė, kiek už tą patį darbą yra mokoma skirtingose valstybėse. Už valandos darbą tekstilės fabrike Afrikos valstybėse, Bangladeše buvo galima mokėti 50 Amerikos centų, Meksikoje – apie porą dolerių, Jungtinėse Amerikos Valstijose – 12 dolerių. Todėl atsitiko taip, kad visos gamyklos iš Amerikos iškeliavo ten, kur reikia mokėti 50 centų. Dėl to baigiantis Barako Obamos prezidentavimui, Amerikoje buvo 50 mln. darbingų, bet niekur nedirbančių žmonių.
„Kažkas panašaus vyksta ir Lietuvoje. Be abejo, mes su tuo nesugebame kovoti. Taip yra, nes dauguma žmonių apie tokius dalykus nieko nežino. Jie yra prariję pačią primityviausią propagandą, kuri kažkuriais atvejais ciniškumu ir melagingumu pranoksta anų laikų propagandą. Todėl galima suprasti, kad mes gyvename milžiniško sukrėtimo išvakarėse“, – prognozavo V. Radžvilas.
Jis kalbėjo, kad visoje Europoje vykstanti tautinio judėjimo revoliucija reikštų, jog net jeigu dabartinė Europos Sąjunga išliktų, ji taptų apskritai neatpažįstama. O Lietuvai, turint tokią „malonią“ geopolitinę vietą, reikštų rūsčius išmėginimus.
Atrodytų, kad tokio išmėginimo akivaizdoje mes turėtumėme ne kartoti kai kurių 1939–1940 metų klaidų, bet telktis kaip tauta. Tačiau ką vietoj to darome mes? Priimame naują Darbo kodeksą, kuris tik dar labiau pagilins vergiją.
„Mes nepajėgiame priimti normalios mokesčių sistemos, kuri padarytų bent tiek, kad Lietuva nebūtų Europos Sąjungos šalis, kur daugiausiai mokesčių į biudžetą sumoka vargšai. Tačiau kol kas niekas to nereikalauja“, – paradoksą atskleidė filosofas.
Jis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje vadovaujamasi nuostata, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Siekiant tai pakeisti, gyventojams reikėtų skelbti peticiją dėl būtinybės keisti Lietuvos ekonominę ir socialinę politiką. Gyventojams reikia vienytis, o ne veikti atskirai mažomis grupelėmis. Priešingu atveju toliau girdėsime, kad valdžia nieko negali padaryti, nes neturi pakankami lėšų, arba net prarasime savo, kaip žmonių, pavidalą ir statusą.
