Įsigyti būstą šiais laikais – nepigus malonumas. Ką jau bekalbėti apie būsto remontą ar komunalinius mokesčius. Įvairūs tyrimai rodo, kad lietuviai nėra linkę tam švaistyti pinigų. Būsto remontui ryžtasi kartą per dešimtmetį ar dar rečiau. Dažniausiai tiesiog rūpinamasi būsto grožiu arba taisomi netikėti gedimai. Kitaip tariant, Lietuvos gyventojų buitis dar tik pradeda panašėti į vakarietiškąją.

Remontas – tik kas dešimtmetį
Vienos apklausos duomenimis, kas trečias Lietuvos gyventojas būstą remontuoja kas dešimtmetį, o kas ketvirtas – kas penkiolika metų. Tik kas penktas gyventojas būstą atnaujinti ryžtasi maždaug kas penkerius metus. Tai, kad gyventojai nėra linkę dažnai remontuoti savo būsto, patvirtina ir šiauliečiai. Nuo remonto juos labiausiai atbaido aukštos kainos.

„Viskas labai brangiai kainuoja. Nemažai kaštus pakelia ir „smulkmenos“, t. y. statybinės medžiagos remonto metu ir ypač remonto pabaigimo metu. Pirkdamas medvaržčius, įvairias apdailines juostas, teptukus, sandariklius ir t. t. pamatai, kad remonto pabaigoje jie sudaro ne tokią jau mažą sumą. Manau, pigiausia viską daryti pačiam, brangiausia – samdyti firmą. Aišku, abu variantai turi savų pliusų ir minusų“, – patirtimi dalijasi Marius.

Dovilė pasakoja, kad jos šeima kaip tik neseniai ryžosi atsinaujinti būstą. Dabar dėl to labai gailisi, nes viskas ne tik brangiai kainuoja, bet ir atima daug laiko: „Praktiškai viską darome savomis rankomis. Dabar jau supratau, kodėl tie statybininkai tokie brangūs. Mieliau būčiau sumokėjus, nes kai skaičiuoji sąnaudas, dažniausiai į jas neįskaičiuoji savo laiko. Jeigu vieną kitą savaitgalį pasiknibinėji prie tų remontų, tai nematau problemos, bet pasidaryti kapitalinį remontą savomis rankomis, tai jau visai kita kalba.“

Jurgita ir Darius taip pat galvoja apie buto remontą. Tik prieš pradėdami tam leisti pinigus, jie nusprendė pasikviesti kelis meistrus į namus, kad šie parengtų sąmatas. Po kelių dienų gavus sąmatas, paaiškėjo, kad siūlomos kainos yra ne vienodos, nes vieni dirba su vienais gamintojais, kiti – su kitais. Šeima nusprendė papildomos informacijos dar paieškoti internete, paskaityti atsiliepimus, gauti pažįstamų rekomendacijas.

„Pasikvieskite ką nors ir jie jums viską paskaičiuos, tada bus lengviau nuspręsti, ar verta daryti remontą, ar ne“, – pataria šiauliečiai.

Išlaidauja tik susitaupę pinigų
BTA turto draudimo produktų vadovė Dalia Strazdienė patvirtina, kad remontui dažniausiai ryžtamasi sutaupius pakankamai lėšų, nusiteikus morališkai. Retesniais atvejais kapitalinį būsto remontą tenka daryti įvykus buitinei nelaimei. Tačiau natūralus būsto nusidėvėjimo ciklas yra greitesnis. Sistemas bei jų elementus jei ne keisti, tai bent tikrinti rekomenduojama kas penkerius–šešerius metus, o remonto metu – nesusikoncentruoti tik į išorę.

D. Strazdienės teigimu, tai, kad būstui reikia remonto, pirmiausia išduoda ne nusidėvėjusi grindų danga, pabodusi sienų spalva ar morališkai pasenę baldai, bet kur kas svarbesni signalai.

„Paprastai remontas pirmiausia būna susijęs su estetiniais klausimais, bet atsinaujinant svarbu neužmiršti svarbiausių „paslėptų“ būsto sistemų – vamzdynų, elektros instaliacijos, šildymo ar dujų sistemų. Per dešimt metų jose neišvengiamai atsiranda probleminių taškų, kuriuos išduoda paprasti signalai: pasigirdęs burbuliavimas ir kiti neįprasti garsai vamzdynuose, vis dažniau „išmušantys“ elektros saugikliai, perdegančios lemputės. Tai ne smulkmenos, kurias būtų galima ignoruoti“, – teigia D. Strazdienė.

Ypatingą dėmesį rekomenduojama skirti elektros instaliacijai, kurios apkrova senesnės statybos būstuose dažnai yra didesnė už leistiną ir nėra pritaikyta šiuolaikiniams poreikiams. Be to, per dešimtmetį smarkiai susidėvi svarbūs inžinerinių sistemų elementai.

„Ypač jautrios nusidėvėjimui yra guminės detalės, kurios per laiką sukietėja ir ima skilinėti, sandarumą praranda įvairios sklendės bei žarnelės. Kad apie jų susidėvėjimą nesužinotumėte jau įvykus nelaimei, kartkartėmis patikrinkite, ar jungtys nerasoja. Jei pastebite ne vietoje prasisunkusius vandens lašelius – laikas keisti detales. Tokie paprasti ir nesudėtingi patikrinimai padės išvengti užpylimo vandeniu, o kartu ir finansinių nuostolių“, – vardija D. Strazdienė.

Specialistė taip pat atkreipia dėmesį, kad nerekomenduojama apsunkinti ar aklinai uždaryti priėjimų prie bute esančių vamzdynų, nes įvykus avarijai ir ieškant pažeistos vietos, gali tekti net išgriauti dalį sienos: „Jei vis tik pasiryžote remontui, verta patikrinti ir, jei reikia, atnaujinti inžinerinius tinklus. Viską atlikus vienu metu ne tik atnaujinsite sienas, lubas, grindis ar baldus, bet ir maksimaliai apsisaugosite nuo vidinių sistemų gedimų, dėl kurių gali tekti antrą kartą investuoti į tas pačias sienas, lubas ar grindis.“

Elektros įrenginiams pinigų nešvaisto
Tendenciją, jog Lietuvos gyventojų buitis dar tik pradeda panašėti į vakarietiškąją – patvirtina ir pirmąkart šalyje atliktas reprezentatyvus tyrimas apie elektronikos įrenginių įsigijimą, naudojimą bei atsisakymą. Atlikus gyventojų apklausą paaiškėjo, kad elektroninių prietaisų namų ūkiuose daugėja, tačiau atliekomis tampa tik maža dalis turimų įrenginių.

Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) direktorius Linas Ivanauskas teigia, kad Lietuva pragyvenimo lygiu vejasi Vakarų Europos šalis, lygiai tokia pati situacija ir buityje – mes dar tik kuriamės sau patogią buitį. Reprezentatyvaus tyrimo duomenimis, kone 50 proc. naujų elektroninių įrenginių Lietuvoje gyventojai perka kaip „pirmus“ ar „antrus reikalingus“, taigi, vietoj jų neturi ko išmesti.

„Paprastai kalbant, jeigu aukštesnio pragyvenimo lygio šalyse gyventojai perka ekonomiškesnius šaldytuvus ar indaploves, patogesnių technologijų dulkių siurblius ar virtuvinius kombainus ir senus prietaisus išmeta, Lietuvoje gyventojai savo namų ūkiui indaplovę, virtuvinį kombainą ar smulkintuvą, kondicionierių ir pan. perka apskritai pirmą kartą. Taip pat nemažai įrenginių perkami kaip „antras reikalingas“ ir šios tendencijos priežastis yra ne tik noras gyventi patogiau, bet ir taupiau. Pavyzdžiui, kaip antrą reikalingą šaldiklį dažniau perka mažas pajamas gaunančios šeimos, kurios užsiaugintus ar pigiau įsigytus maisto produktus paprasčiausiai užsišaldo, tokiu būdu mažindamos išlaidas maistui“, – pasakoja EPA atstovas.

Atlikus tyrimą paaiškėjo ir tai, ar gyventojai yra linkę lengvai atsisveikinti su nenaudojamais elektronikos įrenginiais. Gyventojų apklausą atlikusios visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ direktoriaus Igno Zoko teigimu, absoliučiai didžioji dauguma gyventojų nenori keisti elektroninių įrenginių be reikalo, trumpai tariant – naudoja juos tol, kol visiškai sugenda, o remontas tampa ekonomiškai netikslingas. Išimtis galioja tik kompiuteriams, mobiliesiems telefonams, t. y. elektronikai, kurios keitimui poreikį diktuoja sparčiai besivystančios technologijos.

„Kalbant apie elektroninių įrenginių atsisakymą, smulkius namų apyvokos daiktus gyventojai linkę išmesti pernelyg nedelsdami. Tuo tarpu stambesni, brangiau kainavę patenka į savotiškas karantino zonas – saugomi metus, dvejus, trejus, nes „gal dar prireiks“. Čia ir iš psichologinės pusės galima dar įvertinti, kad net ir daikto atsisakydamas žmogus išgyvena savotišką „gedėjimo fazę“, – teigia I. Zokas.

Anot jo, Lietuvoje vis dar populiaru nebereikalingus daiktus vežti artimiesiems į kaimą, sodą.

Nebereikalingų elektroninių įrenginių sunkiau atsisakyti vyresnės kartos atstovams, kurie sovietmečiu patyrė, ką reiškia deficitas.

Pagrindinės išlaidos – komunaliniai mokesčiai
Daugiausiai savo pajamų gyventojai skiria komunaliniams mokesčiams. Mėnesinių pajamų ir išlaidų santykis Lietuvoje daugeliui kelia nepasitenkinimą, tačiau panašu, kad būsto išlaikymo kaštai mūsų šalyje nėra patys didžiausi.

Europos Sąjungos pajamų ir gyvenimo sąlygų statistika (EU-SILC) byloja, kad net 40,9 proc. graikų, 15,9 proc. rumunų ir 15,6 proc. vokiečių būsto išlaikymui 2015 m. išleido daugiau nei 40 proc. gaunamų pajamų. Lietuvoje šioje pavojingoje situacijoje yra atsidūrę beveik 10 proc. gyventojų, o tai bemaž atitinka bendrąjį ES vidurkį. Tiesa, pastarasis būsto išlaidų ir pajamų palyginimo metodas kritikuojamas dėl duomenų nebendramatiškumo.

Didelę įtaką galutiniams rodikliams daro nekilnojamojo turto įsigijimo ir nuomos kaštai, taip pat –NT mokesčiai. Atskirai vertinant išlaidas už komunalines paslaugas, Lietuva priklauso tai ES šalių kategorijai, kuriose namų ūkio išlaikymo išlaidos 2014–2016 m. augo sparčiausiai.

Minėtuoju laikotarpiu daugiausiai už gamtines dujas ES mokėjo Švedijos gyventojai. Pigiausiai mokėjo Rumunijos gyventojai. Elektra brangiausia Danijoje, Vokietijoje ir Belgijoje. Mažiausią kainą už elektrą mokėjo bulgarai ir vengrai. Šiandien Lietuvos gyventojai už dujas moka po 0,034 EUR/kub. m, o už elektrą priklausomai nuo pasirinkto plano – 0,094–0,114 EUR už kWh.

Sistemos „Viena sąskaita“ atstovų teigimu, lietuviai vis dažniau naudojasi moduliu, leidžiančiu stebėti sąskaitų balansą bei palyginti mėnesio išlaidas su sistemoje kaupiama kitų to paties regiono namų ūkių statistika: „Užsienio šalių patirtis rodo, kad elektros, dujų ir vandens suvartojimo stebėjimas ir palyginimas yra pirmas žingsnis link geresnio finansų planavimo ir sutaupymo.“

Bendrovės surinktais duomenimis, 2016 metais daugiausiai už komunalines paslaugas Lietuvoje mokėjo Vilniaus regiono gyventojai. Vidutinė vilniečių įmoka už dujas buvo 16,8 EUR, už elektrą – 21,86 EUR, už vandenį – 9,38 EUR. Paradoksalu, jog vilniečių įmokos už pagrindines komunalines paslaugas buvo didžiausios, nors tiek vandens, tiek dujų, tiek elektros vidutinis sostinės namų ūkis per mėnesį suvartojo mažiau nei  kituose didžiuosiuose šalies miestuose.