Antanas Bartulis Šiaulių miesto savivaldybės administracijai vadovauja beveik du mėnesius. Eidamas į administracijos direktoriaus pareigas jis žinojo apie politinę suirutę miesto Savivaldybės Taryboje, tačiau priėmė šį iššūkį ir kol kas, panašu, nesigaili. Kalbėdamas apie Savivaldybę, vartoja žodį „mes“, o apie Šiaulius – „mūsų miestas“. Ar iš Pasvalio atvykęs ir nedaugeliui Šiauliuose žinomas politikas jau jaučiasi miesto bendruomenės dalimi?  „Noriu taip jaustis. Ir savo mąstymu, ir veiksmais save laikau miesto bendruomenės dalimi. Pagal savo pareigas ir atsakau už šitą bendruomenę“, – sako A. Bartulis.

Sunkus frontas – bendradarbiavimas su politikais
– Kaip jaučiatės Šiauliuose?
– Jaučiuosi gerai, nors dar tik pirmi darbo mėnesiai (paskirtas į pareigas kovo 2 d.). Reikia atiduoti duoklę faktui, kad tai ketvirtas Lietuvos miestas pagal dydį, problemų mastas yra žymiai didesnis nei mano sukaupta patirtis Pasvalyje. Yra prie ko priprasti, susipažinti.

– Kas čia sudėtingiausia?
– Aišku, politinė kultūra. Kaip aš sakau savo draugams, Pasvalyje mes buvome išlepinti, nes penkias kadencijas iš eilės šį miestą valdo konservatoriai kaip viena politinė partija. Esu šios partijos narys nuo pat jos įsikūrimo. Sąveikos, būtinumo dirbti su kitomis partijomis Pasvalyje nebuvo. Iš esmės dirbti su partijomis – tai mero laukas, bet neišvengiamai administracijai irgi reikia įsiklausyti. Mūsų bendradarbiavimas su frakcijų seniūnais, kurį pradėjome po nesėkmingo kovo 30 d. Tarybos posėdžio (buvo nepatvirtintas biudžeto perskirstymas ir Taryba susipriešino dar labiau – aut.), pasirodė sėkmingas, tai darysime ir ateityje.

Šitas frontas sunkokas. Politinių partijų lyderiai turi daug partijos narių, nuopelnų ir leidžia sau užimti tvirtesnę poziciją, sunku jiems būna susitaikyti, kai jų pasiūlymas įvertinamas tik iš dalies. Tikiu, kad įmanoma rasti sprendimo būdų nuolatiniame dialoge, ir taip bus ateityje. Čia gal pravers mano darbo stilius, asmeninės savybės ir nemaža politinė patirtis, kai dirbau tiek Pasvalyje, tiek Ūkio ministerijoje, tiek Seimo komitetuose, kai tekdavo ginti Vyriausybės poziciją. Ta bendravimo kultūra davė tinkamos patirties.

Antro vicemero išrinkimas leido kiek stabilizuoti ir Tarybos, ir mero, ir administracijos darbą. Manau, kad ateinantys dveji šios kadencijos metai bus žymiai produktyvesni.

– Kokį turėjote susiformavęs pirminį Šiaulių įvaizdį ir ar jis išliko toks pat, kai padirbote jau beveik porą mėnesių Savivaldybėje?
– Be abejo, jis pasikeitė. 5 metus dirbau „Naujojoje Rūtoje“, 8 metus dirbau Pasvalio įmonėje „Dolomitas“, važinėjau į Šiaulius, nes čia buvo mūsų pramonininkų būstinė. Kuo gyvena Šiauliai, kuo gyvena Šiaulių pramonė, pažinimą turėjau ir jis man pasitarnauja. Dabartinis įnikimas į politines, administracines problemas – tai buvo pakankamai nauja. Bet aš neatėjau į tuščią lauką. Yra strateginis devynmetis miesto plėtros planas, trimetis Savivaldybės veiklos planas. Vizija, kur Šiauliai turi eiti, išdiskutuota, dokumentuota. Tų gražių lūkesčių yra daug aprašyta. Visa esmė – kaip, kokiu tempu, su kokiomis galimybėmis tai įgyvendinti. Ką pasirinkti prioritetais? Čia prasideda kūrybiškas darbas... Esamu biudžetu turi užtikrinti kasdienį miesto gyvenimą ir nepražiūrėti strateginių dalykų. Visos šios idėjos realizuojamos per metų biudžetą. Čia prasideda balansavimas. Ką ir parodė paskutinis Tarybos posėdis, kai papildomi 3,5 mln. Eur buvo padalyta įvairioms aktualioms sritims, pavyko rasti susitarimą: šitie yra prioritetai ir juos dabar finansuojame, šituos gal atidedame pusmečiui ar metams...

– Kai kurie politikai aiškina, kad žlugus valdančiajai koalicijai ir kelioms po to suformuotoms Tarybos daugumoms šiandien nėra politinės veiklos programos, kurioje būtų surašyti konkretūs darbai, ką ši valdžia iki kadencijos galo nuveiks. Vadinasi, administracijos direktorius nežino, ką turi per dvejus metus padaryti?
– Direktorius labai tiksliai žino, ką turi daryti. Jo pareigos labai tiksliai aprašytos Vietos savivaldos įstatyme. Administracijai irgi aišku, ką turi daryti. Visi planai yra. Koalicijos programa pabrėžia rinkiminių pažadų įgyvendinimą, kad po 4 metų politikai neraudonuotų prieš rinkėjus. Taip, tokia programa buvo ir ne kartą. Žlugus visoms daugumoms dabar jos nėra. Po antro vicemero išrinkimo formuojasi nauja dauguma ir toks dokumentas turėtų atsirasti.

Padeda patirtys...
– Dirbote ūkio viceministru. Ar ši patirtis duoda naudos Savivaldybėje?
– Ministerijoje, kaip ir savivaldybėje, dirbau su 4 departamentais. Viešųjų paslaugų teikimo sistema panaši. Taip pat ir darbo Pasvalio rajono valdytoju. Niekas nesako, kad dėl patirties esi apsaugotas nuo klaidos. Bet jau geriau priimti sprendimą, kurio reikia šiandien, kad būtų visiems aišku ką daryti, negu jo nepriimti vien dėl to, kad nežinome, kuris sprendimas svarbiausias. Ši patirtis pasitarnavo ir manau, kad Šiauliai nepraloš dėl to.

– Paskutinius 8 metus vadovavote didelei įmonei „Dolomitas“. Versle sprendimų priėmimas žymiai lankstesnis, greitesnis. Ar sulėtinote tempą Savivaldybėje?
– Administracijos specialistams gal ir geriau, kad sprendimus priimu greitai, vadovaudamasis senąja verslo patirtimi, kur nėra žodžio „palauk“. Be abejo, rekordų nesiekiu, reikia įsiskaityti ir į teisinį reguliavimą, istorines ištakas, matyti alternatyvas. Tam laiko reikia, bet ne ištisų savaičių.  Verslo patirtis visai gerai pasitarnauja šioje vietoje. Tik tiek, kad verslas, pirkdamas protą, moka visai kitus pinigus. Savivaldybėje taip pat yra didelis specialistų kompetencijos poreikis, tačiau įstatymu reglamentuota apmokėjimo sistema neleidžia sukomplektuoti aukštos kvalifikacijos specialistų.

– Atėjote vadovauti reformuotai Savivaldybės administracijai. Nauja jos struktūra ir šiandien turi daug neišspręstų klausimų. Kaip vertintumėte dabartinę administracijos kompetenciją?
– Visumoje kolektyvas tikrai kompetentingas. Yra jaunų specialistų, kurie gal stokoja gyvenimiškos patirties. Bendrai tai yra komanda, su kuria galima dirbti. Gal ir jie patys laukė stabilumo, pastovumo, aiškumo. Prie kiekvieno vadovo reikia priprasti, prie mano vadybos metodų – taip pat. Manau, kad per tuos likusius dvejus metus mes kartu nuveiksime dar daug gerų darbų.

– Pastaruoju metu savo pareigas paliko daug įmonių, įstaigų vadovų. Vieni išėjo „savo noru“, kitus įtikino, kad tokį norą turi. Savivaldybė šiandien turi keletą bylų dėl grąžinimo į pareigas. Ar pritariate tokiai tradicijai?
– Aš neinicijuoju tokių procesų, kurie darytų įtaką vadovui išeiti iš įmonės. Aš to nedarau, suvokdamas, kad darbą padaro tik kompetentingi žmonės. Nesu šalininkas vadovų keitimo. Dabar Vyriausybės sprendimas inicijuoja nepriklausomų įmonių valdybų sudarymą. Suprantu, tai teisės aktas ir reikės jį vykdyti, bet labai abejoju, ar koks vilnietis nepriklausomas valdybos narys, atvažiuojantis tik todėl, kad jam už tai bus mokama, bus naudingesnis valdyboje nei darbuotojas, kuris jaučia įmonės sėkmės ar nesėkmės priežastis. Būčiau šalininkas turėti tą komandą, kuri žino įmonės reikalus ir kiek privalu pritraukti nepriklausomų valdybos narių. Tikrai jokių raganų medžioklių nedarysiu. Pats įmonėje dirbęs generaliniu direktoriumi ir turėjęs penkis direktorius įvairioms sritims, suprantu, ką reiškia sukomplektuoti stiprią komandą. Tai leidžia tikėtis gerų rezultatų.

– Esate agronomas, ekonomistas, teisės magistras. Teko iš politikų girdėti, kad teisininko patirtis jus verčia labai pedantiškai gilintis į situacijas, dėl to labai daug dirbti ir užtrukti priimant sprendimus. Ar tikrai?
– Vilniaus universiteto teisės magistro laipsnis patvirtina teisinę kompetenciją. Teisės aktus skaitau kiek kitaip nei tokios patirties neturintys žmonės. Tai labai pasitarnauja. Savo kolektyvui pasakiau, kad iš mano kabineto dokumentai išeina per vieną parą. Taip, tenka pavakaroti dėl šito pažado, bet jau geriau užgaišti pusdienį, bet nepriimti neatsakingų sprendimų.

Didieji rūpesčiai
– Kokiems miesto strateginiams klausimams pastaruoju metu skiriate daug laiko ir dėmesio?
– Šiaulių oro uosto reikalai. Tai jau viešojo intereso gynimas (iš naujo rengiamas sklypo žemės nuomos aukcionas investuotojams – aut.). Teko pasiginčyti ir su Tarybos nariais ginant savo poziciją. Sprendimai jau priimti, paskelbėme teisinių paslaugų pirkimo konkursą, kad būtų iš naujo preciziškai paruoštos aukciono ir žemės nuomos sąlygos. Kad mes galėtume be baimės eiti į šį aukcioną, tikėdamiesi, kad pritrauksime investuotojų teisiškai skaidriai ir kad ateityje nereikės atsakyti už neteisingai priimtus sprendimus.

Mes aukcioną nuo vieno nuomojamo sklypo išplėtėme iki keturių, nuo vieno laukiamo investuotojo ir jo veiklos išplėtėme iki 10 veiklų. Investuotojams pasakėme, kad su šiomis oro uoste leidžiamomis veiklomis ateikite ir Savivaldybė yra pasiruošusi su aukciono nugalėtojais aptarti abipusių investicijų klausimus. Kalbėti už tuos būsimus investuotojus, kokių mūsų investicijų jiems reikės, būtų neatsakinga. Darysime abipusio bendradarbiavimo sutartį. Investicinis projektas turi būti įgyvendintas ir turėti garantiją.

– Kokie rūpesčiai be oro uosto?
– Noriu išjudinti daugiabučių renovaciją. Šis procesas naudingas pačiam gyventojui, jo šeimos biudžetui, nekilnojamojo turto vertės padidėjimui. Jei per metus sugebėtume renovuoti bent po 20 namų, tai būtų pinigai, kurie įliejami į miesto ekonomiką: tiek valstybės paramos dalis, tiek pasiskolinta.

Produktą gauna žmogus, jis turi būti suinteresuotas. Kodėl jis nesuinteresuoti? Visuminis projektas gyventojams yra brangus. Labai sudėtingi investiciniai projektai, sunku suvokti, kas yra siūloma, kokia nauda. Investicinius projektus rengti, statybos darbus vykdyti gali tik tam tikrame sąraše patvirtintos įmonės. Tie saugikliai sudėti dėl kompetencijos. Yra pavyzdžių, kai įmonė bankrutavo nepabaigusi darbų. Tačiau šie saugikliai sukelia ir kainą. Norime aiškesnio ir pigesnio proceso, sudėtinga organizavimo veiksmų grandinė. Reikia žmonių suorientavimo, kad tai naudinga, reikia dirbti. Ekonominių skaičių, pagrindžiančių renovacijos naudą, man niekas Savivaldybėje negali pateikti. Turime renovuotų pastatų, pateikime naudą skaičiais.

Savivaldybės Tarybos sprendime įdėtas geras principas, kad mėnesinė renovavimo kaina ir mokestis už šilumą turi būti ne didesnis negu mokestis už šilumą iki renovacijos. Jei iki mokėjo 60 Eur, tai ir po turi mokėti tiek pat, tik ta ekonomija nueina į paskolos grąžinimą, o gyventojas gyvena renovuotame name komfortišką gyvenimą. Kiek namų galėtų užtikrinti tą lygybės principą, irgi nėra paskaičiuota.

Administracijos reforma aiškiai neišsprendė ir klausimo, kas Savivaldybėje atsakingas už renovacijos procesą. Aiškiai pasakiau, kad ši atsakomybė teks Statybos ir renovacijos skyriui, o padės jam kiti padaliniai.

– Dėl ko dar nerimaujate?
– Nerimą kelia, kaip ir visoje šalyje, ekonominė migracija. 1990-aisiais eidami į nepriklausomybę, priimdami privatizavimo ir ekonomikos transformavimo į rinkos ekonomiką sprendimus visą atsakomybę atidavėme naujiesiems darbdaviams – verslininkams. Jiems pasakėme, kad jūs, privatizavę konkrečią įmonę, prisiimate atsakomybę už šalies ekonomiką. Ne visiems tai pavyko. Jei mūsų darbdaviai būtų tai vykdę, steigę darbo vietas, nekalbėtume apie tokio masto emigraciją. Darbo vietas kuria ne valdžia, o verslas. Kaip jam sekasi, taip sekasi ir Lietuvai. Jei atlyginimas vos didesnis už minimalų, jaunų žmonių irgi nesulaikys. Čia irgi priklauso nuo verslo: ar jis dalijasi pelnu su darbuotojais, ar viską pasiima sau per dividendus ir sako „nesvajokit“. Atrodo viskas paprasta, bet nevyksta.

– Ką čia gali padaryti Savivaldybė?
– Mes geriausiu atveju, bendradarbiaudami su verslu, galime sukoordinuoti investicijas į infrastruktūrą. Šiuo metu pas mus darbo grupė dirba dėl mokesčių lengvatų. Yra įvairių modelių – LEZ‘o, pramoninio parko lengvatos, integruotos teritorijos pretenduoja į lengvatas. Mes sakome taip, mes pasiruošę. Pernai rugpjūčio mėnesį Tarybos patvirtintomis mokestinėmis lengvatomis niekas nepasinaudojo. Vadinasi, jos neveikia, tai ne tai, ko reikėjo verslui. Turime parodyti realius instrumentus skatinti verslui.

Užsienio investuotojui visi meldžiasi. Pramoniniame parke irgi yra lengvatos. O tas, kas tiesiog verslą kuria bet kokioje kitoje miesto vietoje, nors daro investicijas, kuria darbo vietas, į lengvatas pretenduoti negali. Norime atsiriboti nuo to zonavimo. Miesto ekonomiką kurią ne tik dvi LEZ‘o, kur visiškai tuščia, ir pramoninio parko su 20 įmonių zonos. Ekonomiką savivaldybėje kuria visos įmonės. Turi būti bendri visiems ir aiškūs kriterijai, kada bet kuri įmonė gali gauti mokestinę lengvatą. Toliau jau žodį turi tarti verslas.

Šiauliuose – kaip namuose
– Ar persikėlėte gyventi į Šiaulius visam laikui?
– Įsikūrėme su žmona Ginkūnuose. Užauginome tris vaikus. Auga keturios anūkėlės, turiu ir senelio pareigų. Visi vaikai suaugę ir įsikūrę Pasvalyje. Mes į šį miestą grįžti nebeplanuojame, mūsų namai jau čia. Kaip bus po dvejų metų, bus matyti, kiek pavyks padaryti čia tų darbų, įgyti gyventojų pasitikėjimo. Laikas parodys, kokie bus rinkimų rezultatai ir kur mano karjera pasisuks.

– Kokių turite pomėgių?
– Mėgstu sportuoti, slidinėti. Su žmona esame agronomai (pirmas diplomas), mėgstame sodininkystę, pasirausti darže, sode. Stengsimės, kad sodyba būtų tvarkinga, kad gėdos Ginkūnams nedarytų. Mėgstu laiką leisti su knyga.

Sena istorija, kurią prisiminė Šiauliai
– Pokalbį galėtume ir baigti, bet negaliu nepaklausti apie „Mažeikių naftos“ privatizavimo istoriją, kuri buvo priminta jums kandidatuojant į administracijos direktoriaus pareigas. Kodėl jūs, būdamas viceministras, pasirašėte šios įmonės privatizavimo sutartį ir sulaukėte teisinių pasekmių?
– Pasirašiau ne sutartį, o tik jos 3 priedą. 1997 m. spalio mėn. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, fiksuojantis derybų su amerikiečių kompanija „Williams“ pabaigą, du ministrai įpareigoti pasirašyti pačią sutartį su „Williams“. Aš personaliai buvau įpareigotas pasirašyti 3 priedą.

Kadangi amerikiečių kompanijai buvo perduoti visi „Mažeikių naftos“ dokumentai lietuvių kalba, ji norėjo užsitikrinti, kad visa šita informacija, esanti dokumentuose, yra teisinga ir buvo atskleista derybose. Norėjo Vyriausybės garanto ir juo tapau aš.

Buvau kurį laiką „Mažeikių naftos“ valdybos narys, mano vienas iš departamentų šią įmonę kuravo, aš, kaip už įmonių valdymą atsakingas viceministras, ir turėjau pasirašyti. Tai buvo techninis darbas.

Po metų, kai į valdžią atėjo kairieji, užvedė mums baudžiamąją bylą. Ketverius su puse metų darė tyrimą, teismui paliko 28 tomų bylą ir pusmetį jai išnagrinėti. Aišku, teismas nespėjo, suėjo senatis ir viskas baigėsi. Nemanau, kad kas nors norėjo mus nuteisti. Tiesiog šis faktas buvo panaudotas 2004 m. rinkiminės kompanijos į Seimą metu prieš konservatorius. Po to visi šią istoriją pamiršo. Na, Šiauliai jį prisiminė.