Gyventojai vis dar netiki, kad ateityje pagerės šalies ar šeimos finansinė padėtis. Jie skundžiasi mažu atlyginimu, nedarbu, dideliais mokesčiais. Skurdo lygis šalyje nemažėja. Palyginus turtingiausių ir skurdžiausių žmonių pajamas, išryškėja didelis skirtumas. Pagal tai, koks yra skurdžiausių ir turtingiausių žmonių pajamų skirtumas, Lietuva Europos Sąjungoje nusileidžia tik Rumunijai. Specialistai svarsto, kad šių problemų neliktų, jeigu būtų ieškoma priemonių kaip pagerinti situaciją darbo rinkoje.

Pritrūksta pinigų kasdienėms išlaidoms
Tyrimų duomenimis 61 proc. apklaustųjų teigia nuolat planuojantys savo namų ūkio finansus. 33 proc. nurodo tai darantys kartais arba kai reikia. Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės nuomone, tokią situaciją galima būtų vertinti gana pozityviai, tačiau nerimą kelia tai, kad daugumai namų ūkio biudžeto planavimas yra intuityvus, atliekamas „savo galvoje“.

Mažesnė gyventojų dalis tam naudoja savo sukurtą elektroninę sistemą, dar mažesnė – savo sukurtą sistemą rašytine forma. Pastaruoju atveju kyla labai reali rizika nesuvaldyti savo realaus biudžeto. Tai rodo ir apklausa: 4 iš 10 namų ūkių per pastaruosius metus yra pritrūkę pinigų kasdienėms išlaidoms.

Apskritai su tokiomis situacijomis dažniausiai yra tekę susidurti 36–55 m. respondentams, žemiausio išsimokslinimo, vidutinių ir mažesnių pajamų grupės atstovams bei mažesnių miestų gyventojams.

„Tikiu, kad pirmas žingsnis – realaus aiškaus biudžeto bent pusmečiui susidarymas padėtų daugeliui šeimų geriau suvokti savo finansinę padėtį ir išvengti streso ilgesnėje perspektyvoje. Net ir gaunant nedidelis pajamas (ir galbūt ypač tuomet) biudžeto valdymas yra labai svarbus“, –„Šiaulių naujienoms“ komentuoja J. Cvilikienė.

Siūlo tikrintis galimybes darbo rinkoje
Pablogėjusią šalies ekonomikos ar savo šeimos finansinę padėtį dažniau nurodo vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantys kaime, respondentai su viduriniu ar profesiniu išsilavinimu bei su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį – iki 550 eurų, bedarbiai ir pensininkai.

Finansų ekspertės nuomone, tai visiškai natūralu. Jei žmogus negauna pajamų arba gauna labai mažas, jam nėra lengva išgyventi: „Tai yra tos visuomenės grupės, kuriomis rūpinasi valstybė. Tačiau svarbu suprasti, kad mes patys irgi esame atsakingi ir už savo orią senatvę (nes kuo anksčiau pradėsime jai kaupti, tuo ramiau jos lauksime), ir už savo kompetencijos kėlimą. Realybė tokia, kad norėdami kuo ilgiau išlikti paklausūs šiuolaikinėje darbo rinkoje turime nuolat mokytis, kelti savo kompetenciją, domėtis išmaniomis technologijomis. Mokytis visą gyvenimą tampa norma. Tokiu atveju galime sumažinti riziką likti be darbo ateityje.“

Tuo tarpu jaunimas iki 30 metų – tai jau kita karta, kuri naudojasi elektroninėmis priemonėmis, perka internetu ir gerokai daugiau keliauja. Tai suteikia jiems daugiau galimybių lyginti kainas, naudotis mobiliomis programomis ir, tikėtina, geriau valdyti savo finansus. Tyrimai rodo, kad sąmoningai neišleisti visų pinigų dažniau stengiasi vyrai (18–25 m.), kaimo vietovių gyventojai.

J. Cvilikienė sako, kad siekiant geresnės padėties pirmiausia reikia aiškiai suprasti, kokia ji yra šiandien. Aiškiai supratus situaciją galima imtis ir veiksmų. Kelių yra įvairių, galima ieškoti papildomų galimybių užsidirbti, investuoti į savo kvalifikacijos kėlimą, galbūt išties verta ir pasitikrinti galimybes darbo rinkoje.

Apsiribojama trumpalaikiais sprendimais
Profesorius ekonomistas Romas Lazutka įsitikinęs, kad siekiant išspręsti finansines problemas pirmiausia reikia gerinti situaciją darbo rinkoje. Pavyzdžiui, mažinti atotrūkį tarp tų, kurie uždirba mažiau, ir tarp tų, kurių atlyginimas yra didesnis.

Būtina gerinti ir pašalpų skyrimo mechanizmą. Profesorius sutinka, kad kai kurie žmonės iš tiesų nėra motyvuoti dirbti ir daugiau uždirbti, tačiau tokių nedaug. Todėl Lietuva tikrai negali pašalpų atsisakyti. Vieni žmonės ilgai neranda darbo, kitų – uždarbis, lyginant su šeimos poreikiais, yra menkas, vadinasi, juos būtina remti. Turintiems negalią ar jaunesnio amžiaus šeimoms, auginančioms nepilnamečius vaikus, taip pat reikia padėti. Pašalpos yra būtinos, tik klausimas – kokio dydžio. Kitaip tariant, jeigu žmonės būtų remiami adekvačiai – jie neskurstų ir džiaugtųsi geresne ekonomine padėtimi.

Daug kas priklauso ir nuo to, kaip pašalpų teikimo/gavimo sąlygos yra suderintos su mokesčių sistema, padėtimi darbo rinkoje, mokamais atlyginimais. Tuomet pašalpų struktūra būna efektyvesnė arba mažiau efektyvi. Vis dėlto, anot ekonomisto, tai suderinti ne taip paprasta, nes gyvenimas sudėtingas, o konkretūs atvejai – individualūs.

„Lietuvoje pašalpų sistemos yra kuklios. Netrūksta ir tokių, kurie sako, esą Lietuvoje yra daug pašalpų gavėjų. Nors iš tiesų, jeigu lygintumėme su mūsų atlyginimu, Lietuvos, kitų šalių ekonomine padėtimi bei kainomis, pašalpų gavėjų realiai nėra daug. Tik problema, kaip pašalpos paskirstomos“, – sako R. Lazutka.

Anot jo, nereikėtų labai baimintis ir dėl to, jog šių metų viduryje gali nebelikti viešųjų darbų. Nepaisant to, lieka aktyvios kitos darbo rinkos priemonės. Pavyzdžiui, ir toliau bus remiami tie žmonės, kurie nedirba. Negana to, turėtų padidėti bedarbio išmoka ir keistis jos gavimo sąlygos.

„Už viešuosius darbus yra mokoma ne privačiais, bet – viešais pinigais, t. y. iš valstybės biudžeto. Vadinasi, tas rėmimas išlieka, tik nebe viešųjų darbų forma. Kita vertus, reikia stengtis, kad žmonės įsilietų į darbo rinką pagal darbo paklausą, pasiūlą. Ieškoti ne trumpalaikių, bet ilgalaikių sprendimų“, – pabrėžia profesorius.

Požiūris turbūt greitai nepasikeis
Profesoriaus nuomone, darbo rinka, mokesčių, socialinės apsaugos sistema neveikia tinkamai. Darbo jėgos trūksta, o mokami atlyginimai yra maži. Darbo skelbimuose net ne visada nurodomas žadamas atlyginimas, tai leidžia manyti, jog darbo rinkoje pritrūksta skaidrumo.

Dar didesnė bėda, kad nėra spaudimo algas kelti, o tai ir vėl veikia neigiamai. Pavyzdžiui, tie žmonės, kurie kukliau gyvena, nėra labai geri pirkėjai. Kai mažiau perkama – nukenčia verslai, ypač vietiniai. Nėra kam parduoti paslaugų, nebereikia darbo jėgos ir taip atsiduriama tarsi užburtame rate. Ekonomistas pastebi, kad iš šio rato bandoma išeiti, tačiau kol kas nesėkmingai.

R. Lazutka atkreipia dėmesį ir į tai, kad piliečių požiūrį į ekonominę padėtį lemia nebūtinai tik objektyvūs ekonominiai veiksniai. Kartais sunku tinkamai įvertinti situaciją dėl nepatenkintų subjektyvių lūkesčių.

„Nuomonė, kad gyvenimas nepakankamai geras, yra nebūtinai tų, kurie skursta. Jeigu žmonės turi didesnių lūkesčių, tarkim, mieste, tai jie mato, kad miestas gražėja, kainos auga, yra kas perka. O tai reiškia, kad vieniems padėtis gerėja, kitiems – ne. Vertinimas, kad padėtis nepagerėjo ar netgi pablogėjo, gali reikšti ne tai, kad žmogus šiandien gali nusipirkti mažiau nei vakar, o tai, kad jo lūkesčiai išaugę, o jie auga priklausomai nuo to, kaip keičiasi aplinka“, – komentuoja ekonomistas.

R. Lazutkos teigimu, ši išlyga, vertinant piliečių nuomonę, aktuali ne vien Lietuvai.

„Lietuvoje mes įpratę sakyti, kad lietuvių toks bruožas yra pavydas, bet tai yra absoliučiai teisinga visoms šalims, visoms visuomenėms. Žmonės paprastai labai lyginasi su kitais. „Eurostatas“ pripažįsta santykinį skurdą ir nelygybę, turima galvoje, kad žmogui svarbu tie santykiniai dalykai, o ne vien tai, kad jis visai neturi ko valgyti“, – sako profesorius.

R. Lazutkos nuomone, artimiausiu metu gyventojų požiūris į šalies ekonomiką ar savo finansus turbūt nesikeis.