Panašu, kad ateityje pensijos bus dar mažesnės. Dabartinių ir būsimų pensininkų toks galimas scenarijus nestebina. „Mes pripratę, kad lietuvius visi pešioja“, – tokie ir panašūs komentarai pasigirsta iš senjorų ir dirbančiųjų lūpų. Kodėl taip yra ir ką būtų galima pakeisti?

Geresnės ateities nesitiki
„Bočių“ bendrijos pirmininkė Vilija Tūrienė sako iki šiol nesuprantanti, kodėl pensijos Lietuvoje tokios žemos: „2007 m. pensijų atžvilgiu Lietuva, Latvija ir Estija buvo vienodoje startinėje pozicijoje, o dabar pagal šį kriterijų esame paskutiniai Baltijos šalyse. Kodėl?“

Atsakymas, kad viskas dėl sumažintų pensijų, jos netenkina. Į šį argumentą V. Tūrienė atsako kontrargumentu: „Ar teisėta, kad pensijos iki šiol nebuvo grąžintos? Nejau mes ir toliau turime „džiaugtis“ mažiausiomis pensijomis?“

Pirmininkei įtarimą kelia ir numatytas bazinės pensijos dydis. Įdomu, kodėl jis siekia 120, o ne, pavyzdžiui, 300 eurų? „Valdininkams mes tik galime palinkėti iš tokios pensijos pagyventi bent kurį laiką“, – komentuoja bendrijos pirmininkė.

Ji atvirauja, kad bendrijai priklausantys asmenys, dažniausiai kultūrininkai, poetai, per mėnesį turi pragyventi už 155 eurus. Todėl, anot jos, valdžiai reikia kažką daryti.

Tuo tarpu ekonomistai sako, kad viskas nėra taip beviltiška. Jų teigimu, nepasitikint valstybe galima pagalvoti apie asmeninį pinigų kaupimą ir antrosios pakopos pensijų fondus.

Tačiau pirmininkės tokie siūlymai nė kiek nežavi. V. Tūrienė tame įžvelgia daugiau žalos nei naudos: „Antrosios pakopos pensijų fondų atstovai giriasi, kad pas juos daugiau nei milijonas kaupėjų. Tačiau iš tiesų galima manyti, kad trečdalis iš jų jau yra mirusios sielos.“

„Šiaulių naujienoms“ moteris pasakoja, kad žino ne vieną istoriją, kaip dėl tokių fondų žmonės nukenčia. Štai, anot jos, viena senyvo amžiaus moteris, kuri jau septynerius metus negyvena Lietuvoje, staiga gauna pranešimą, kad jos sąskaitoje yra sukaupta daugiau nei 2 tūkst. eurų. Pinigai nukrenta tarsi iš dangaus, nors jau kelerius metus į „Sodrą“ nebuvo nieko įnešta.

Būtent tokie nesutapimai bendrijos pirmininkę labiausiai ir neramina: „Kaip taip gali būti? Vadinasi, tie pinigai tuose fonduose kažkur nusėda arba dingsta. Nėra jokios garantijos, kad žmonės pinigus gaus. O kas bus, jeigu privatūs fondai bankrutuos?“

Dauguma – ties skurdo riba
Pirmininkės nuomone, pensiją turėtų užtikrinti tik valstybė, nes tuomet pensijos būtų pašalintos tik tuo atveju, jeigu valstybė bankrutuotų. O antrosios pakopos pensijų kaupimo fondais ji nepasitiki, nes, kaip rodo užsienio šalių praktika, privatūs pensijų fondai turi daugiau galimybių greičiau bankrutuoti.

„Mes nesame nusistatę prieš privačius fondus, kurie padidintų pensijas ateities pensininkams. Tačiau tai turėtų daryti pats kaupiantysis, įdėdamas savo procentą, galėtų ir darbdavys vieną procentą įdėti. Bėda ta, kad niekas apie tai nekalba, nes kažkam tai būtų neparanku“, – pabrėžia V. Tūrienė.

Ji taip pat netiki, kad kažkas pasikeistų, jeigu į mitingus, streikus subėgtų visi Lietuvos senjorai. Kiek ilgai pedagogams reikėjo vargti, kad jų algos būtų šiek tiek padidintos. Jeigu valdžia nenori padėti švietimo atstovams, tai ką jau bekalbėti apie senjorus.

Pirmininkė pasakoja, kad tarp pačių senjorų yra ir tokių, kuriems dabartinė situacija jokių problemų nekelia. „Neturite ko valgyti? Ateikite, mes jus pamaitinsime“, – sako jie. Anot V. Tūrienės, viskas dėl lietuvių mentaliteto, dar tarybiniais laikais įskiepyto nuolankumo. Kitaip tariant, senjorai nebesitiki, kad ateityje bus geriau. Todėl gyvena, kaip išeina, ir per daug apie savo padėtį negalvoja.

„Galbūt ir atsirastų tokių, kurie sutiktų iš įvairiausių Lietuvos kampelių atvykti į Vilnių ir streikuoti. Tačiau dauguma neišgali net kruopų nusipirkti, tai ką jau bekalbėti apie tokią kelionę. Daugiau nei 600 tūkst. Lietuvos gyventojų balansuoja ties skurdo riba, trečdalis iš jų yra pensininkai. Manau, tai katastrofa“, – piktinasi V. Tūrienė.

Tenkanti parama – menka
Tai, kad pensininkų padėtis blogėja, įrodo ir atliktas tarptautinis pensijų stygiaus tyrimas. Tyrimu siekta atskleisti pensijų stokos problemą aštuoniose ES valstybėse: Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Tyrimo duomenimis, šiuo metu didžiausią buvusio darbo užmokesčio dalį gauna Lenkijos (54 proc.) ir Prancūzijos (53 proc.) pensininkai, o vieną mažiausių – Lietuvos (41 proc.) senjorai. Europoje ši dalis svyruoja nuo 39 iki 54 procentų.

Vis dėlto ir toms šalims, kuriose pensijos sudaro didžiausią turėtų pajamų dalį, ateitis nėra šviesi. Per artimiausius 30 metų šis rodiklis dar labiau mažės daugumoje Europos valstybių. Pavyzdžiui, Lenkijoje jis mažės nuo 54 iki 37 proc., Ispanijoje – nuo 48 proc. iki 29 proc., Lietuvoje – nuo 41 proc. iki 32 proc., Jungtinėje Karalystėje – nuo 39 proc. iki 31 proc.

Ekonomistas Rokas Grajauskas dienraščiui patvirtina, kad padėtis Lietuvoje iš tiesų nepavydėtina. Išmokamos pensijos visiškai sutampa su oficialia skurdo riba. Jeigu gauni vidutinę pensiją – tai realiai gyveni skurde. R. Grajauskas paaiškina, kad prie tokios situacijos prieita per pastaruosius keletą metų, kai pensijos beveik neaugo ar paaugo vos keliais eurais.

Per praėjusios Vyriausybės valdymo metus bendros valstybės išlaidos augo maždaug dvigubai sparčiau negu išlaidos pensijoms. Tai reiškia, kad valstybė tarsi turėjo daugiau pajamų ir galėjo daugiau išleisti pensijoms, tačiau pensijos netapo prioritetu ir pinigai buvo leidžiami kitoms sritims.

Kita vertus, anot ekonomisto, šalies resursai iš tiesų itin kuklūs: „Europos Sąjungoje mes į biudžetą surenkame mažiausiai pajamų santykyje su BVP. Taip yra ne dėl to, kad pas mus mokesčiai maži, o dėl to, jog šešėlinė ekonomika labai didelė. Yra daug tokių, kurie nemoka mokesčių, tas surinkimas prastas. Dėl to yra tokie menki ištekliai, o iš tų menkų išteklių reikia mokėti pensijas, socialines pašalpas, skirti lėšų švietimui ir t. t. Todėl visiems parama gaunasi labai menka.“

Išeitis – pensinio amžiaus ilginimas
Ekonomisto teigimu, jeigu pavyktų sumažinti šešėlinės ekonomikos mastus, tai taptų pagrindiniu resursu, leidžiančiu surinkti daugiau pajamų ir mokėti didesnes pensijas. Vis dėlto žvelgiant į ateitį akivaizdu, kad senjorų vis daugės, o dirbančiųjų – mažės. Darbingo ir senyvo amžiaus žmonių santykis neišvengiamai keisis į neigiamą pusę. Jeigu šiandien keturis darbingo amžiaus žmones galima priskirti vienam pensininkui, tai po 20–30 metų tas santykis sumažės iki dviejų ar net mažiau.

Vadinasi, ateityje įtampa dėl finansų tik didės. Galbūt dėl to kai kurios šalys tam pradėjo ruoštis iš anksto. Pavyzdžiui, Olandija šią problemą identifikavo dar prieš 30 metų. Dėl to ten išvystyta privataus kaupimo sistema. Žodžiu, kiek pats sukaupei, tiek ir turi, aišku, su daline valstybes parama.

Kitaip tariant, sulauktumėme daugiau naudos, jeigu ne dabartiniai dirbantieji išlaikytų dabartinius pensininkus, bet būsimieji pensininkai patys kauptų pinigus ir save išlaikytų senatvėje. Tačiau panašu, kad dabartinės valdžios tai nedomima. Priešingai, kaip tik kalbama apie antrosios pensijų kaupimo fondų naikinimą arba mažinimą.

„Iš tiesų reikėtų eiti kitu keliu. Didinti tas įmokas ir mažinti krūvį valstybės biudžetui bei didinti kaupimą patiems dirbantiesiems. Tai turėtų būti viena iš pagrindinių krypčių, nes biudžetas –neguminis. Priešingu atveju, ateityje iš principo tiesiog nebus iš ko mokėti pensijų“, – sako R. Grajauskas.

Kita kryptis, link kurios teks pamažu judėti – pensinio amžiaus ilginimas. Tam, kad darbingo amžiaus žmonių ir senjorų santykis po 30 metų nepasikeistų, reikia ilginti pensinį amžių. Tuomet žmonės bus priversti ilgiau dirbti ir santykis išsilygins.

Taigi po 30 metų pensinis amžius turbūt sieks 72 metus. Tik įdomu, kaip į tai reaguos visuomenė?

„Lengvų sprendimų nėra. Reikia ilginti pensinį amžių arba patiems kaupti lėšas senatvei. Aišku, taip pat reikėtų pagalvoti, kaip pagerinti mokesčių surinkimą, mažinti šešėlinės ekonomikos mastą“, – pataria R. Grajauskas.