1990 m. kovo 11 d. pasirašytas Nepriklausomos valstybės atkūrimo Aktas skelbė, kad atstatomas 1940 m. svetimų jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva tampa nepriklausoma valstybe.

Gyvenimas ėmė tekėti kitokia vaga ir reikėjo pradėti iš naujo kurti valstybę. Pratinomės prie laisvės. Vieni tikėjosi, kiti naudojosi situacija, dar kiti įgyvendino savo tikslus, įsimylėjo, tuokėsi, kažkam sėkmės likimas negailėjo, kažkam gerai klojosi, kitus likimas skaudžiai išbandė, trečius gyvenimas nuvylė.

Kasmet ieškome atsakymų, ar viską padarėme dėl savo šalies gerovės, dėl kartų ateities, klausiame, kokia tauta esame, kur kliuvome ir ką pamiršome. Mes vis dar augame. Visų gyvenimai skirtingi. Gali įsijungti televizorių arba atsiversti prastą pigų leidinį ar internetinį puslapį, kur tavo šalį piešia juodžiausiomis spalvomis, brėžia kreivus ir liūdnus kontūrus, stato aukščiausias akmenų tvoras. Kvaili faktai ir kvailystės, paramitologija, parapsichologija ir kitos keisčiausios kryptys traukia, bet darosi nesmagu. O gal verčiau ieškoti ir pildyti save geruoju turiniu.

Kaskart bandome apibūdinti istorinį faktą naujai, laisvės svarbą apvilkti naujais žodžiais, kilstelėti jos prasmę kiek aukščiau, šventinę dieną paminėti kuo spalvingiau. Taip ir padarykime.

R. Stonkutės asmeninio archyvo nuotr.

Šiaulių universiteto Studentų atstovybės prezidentė Roberta Stonkutė:
„Smagu, kad galime diskutuoti laisvės tema. Tai ir yra mūsų didžiausia Laisvė. Laisvas žodis, skirtingos nuomonės ir įsitikinimai, laisvė mylėti ir būti savimi. Be apsimetinėjimų. Manau, už tai ir kovojome, argi ne? Taip, galbūt jaunimas kartais ir leidžia sau per daug. Ir pasakyti, ir padaryti. Ir pamiršti. Bet ar ne visi tokie būname jaunystėje: nekantrūs, degantys, bėgantys? Juk be šio jaunatviško užsidegimo prieš 27-erius nė vienas taip drąsiai nekalbėtume.

Mano nuomone, laisvė yra procesas, kurio rezultatai priklauso nuo kiekvieno mūsų. Tiek jaunimui, tiek mus išauginusiems – tėvams, seneliams – norisi palinkėti gilesnio tarpusavio supratimo.

Pagarbos vienas kitam. Nebijokime įlieti į kasdieną daugiau juoko ir laisvesnio požiūrio vienas į kitą, į mūsų skirtumus. Dažniau drauge pasijuokime. Mano manymu, problemos mažėja tada, kai mus pradeda jungti skirtumai. Taip, dažnas galėtume pasakyti, kad nesame laimingi Lietuvoje, todėl išvykstame. Bet Laisvė ir laimė nėra tapatūs dalykai. Taip, emigracija Lietuvoje didelė, tačiau požiūris į atvykstančius gyventi užsienio piliečius – vis dar neigiamas. Tad ar galime skųstis? Ko mes bijome? Lietuviai turi puikų posakį „Žmogus Žmogui Žmogus“, tad kodėl juo nebesivadovaujame? Kodėl vadovaujamės ir kaip pasiteisinimų ieškome juokingų stereotipų? Nebijokime pažinti, pirmiausia – savo vaikų, tėvų, senelių, tada – kitų kultūrų. Nebijokime keistis ir atsinaujinti. Nors Lietuva ir tapo nepriklausoma, tačiau toks status quo požiūris, su kuriuo vis dar galima susidurti sutikus kaimyną, kažin ar paverčia mus laimingus ir patenkintus.

Kalbėkime, supraskime, gerbkime ir įsileiskime – štai kas gali padaryti mus visus ne tik nepriklausomus, bet ir laimingus.“

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Dizaineris, fotomenininkas Vilmantas Dambrauskas:
„Laisvė reiškia labai daug. Kai atgavome nepriklausomybę, man nekilo klausimas „ką man duos Lietuva“, tada supratau, kad dabar turiu galimybę pats kažką duoti Lietuvai. Ką galiu. Ką moku geriausiai. Tai norma. Svarbiausia – aš ir mano vaikai turime savo šalį ir kalbame savo kalba. Man garbė būti lietuviu.

Studijavau Vilniaus Dailės institute (dabar – Dailės akademija). Sunku rasti didesnę antisovietinę terpę. Buvome pakankamai laisvi. Kas galėjo tikėti tuo sovietiniu marazmu? Ir dėstytojai visai kitaip apie „tą šviesų rytojų“ kalbėdavo. Aišku, buvo saugumiečių ir karjeristų. Atvirai iš jų žvengdavo visi. Pačios studijos – intensyvios ir kūrybingos. Skaitydavome knygas. Kaip išprotėję. Buvo cenzūra viskam. Skaitydavome „tarp“ eilučių. Nebuvo kompiuterių, printerių, skenerių.
 Pieštukas, liniuotė, skriestuvas, tušas. Viskas rankomis. Dabartiniam jaunimui – žymiai sunkiau. Dabar yra internetas su savo virtualiąja realybe. Skirti laiką skaitymui ir žinioms vietoj kompiuterinių pramogų ir žaidimų labai sunku. Juolab kad iš visur, kas maitinama elektra, kalama į galvą, kad nereikia po truputį kantriai mokytis, siekti, nereikia žinių.

Pasigendu paprastų dalykų – garbės ir sąžinės iš tų, kurie apie tai rėkia prieš kiekvienus rinkimus. Vis laukiu, kada atėję į valdžią tesės savo pažadą – dirbti Lietuvai. O jie... Turėtų būti doros, garbės pasišventimo pavyzdžiu, o dabar savo elgesiu varyte varo jaunimą iš šalies.

Pasigendu pagarbos senjorams. Nėra vyresnių žmonių mieste. Niekas nepuošia šalies labiau, kaip stilingi senjorai, gurkšnojantys kavą lauko kavinėse.

Tautai reikia daugiau laiko apsivalyti. Sovietai 50 metų skandino Lietuvą savo tamsybėje, vagystėse ir mele.

Vardan ateities turime pradėti nuo savęs. Išrauti iš savęs neapykantą kitam lietuviui. Turime vieną vienintelį gyvenimą. O kiek laiko mūsų veide šypsena? Dažniausiai sukąsti dantys. Pikti gatvėse, pikti automobiliuose, pikti savo galvose. Godumas ir pavydas naikina žmogiškumą – panardina į tamsą. Duodamas gauni. Jei nori ramiai gyventi rytoj, nustok meluoti jau šiandien. Yra taip gyvenančių. Tarnauti ir aukotis dėl Lietuvos yra kam – turime puikių karių, savanorių. Policininkų, neimančių kyšių. Turime pasaulinio lygio kūrėjų, sportininkų, mokslininkų. Kaip tautai, kuri mažesnė už Čikagą, – tikrai neblogai. Iš tikrųjų turime daugybę priežasčių didžiuotis. Bėda ta, kad apie tai nekalbama. Tiems, kieno rankose medijos – patogesnis tamsus ir depresijoje paskendęs lietuvis. Jam kišami kriminalai, menkystų pokalbių laidos ir iliuzija, kad jis kažką gali spręsti – siųsti SMS balsuojant už atsitiktinį žmogų, tapsiantį žvaigžde eiliniame šou. Vėl pavyzdys – nereikia jokio išsilavinimo, mokslo – pasiseks ir gyveni iš TV neišlipdamas. Labai lengva tokį lietuvį valdyti.“

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas, dirigentas Remigijus Adomaitis:
„Man laisvė reiškia galimybes. Galimybes siekti savo svajonių, tikslų. Galimybės juos įgyvendinti, tobulėti, gauti įvairių žinių, siekti to, kas svarbu, ir daryti tai su atsakomybe. Laisvė nėra anarchija. Kažkam gali atrodyti, kad laisvė yra galimybė daryti, ką nori be jokios atsakomybės. Vis dėlto laisvė yra didelė atsakomybė.

Laisvės pojūtis ir atsakomybė „Dagilėlyje“ eina kartu. Stengiuosi visuomet suteikti laisvės tiek, kiek jos reikia kūrybai. Juk kai žmogus yra viduje laisvas, tuomet jis laisvas ir kūryboje. „Dagilėlio“ repertuare visuomet yra lietuviškos muzikos kūrinių. Nepraleidžiame nė vienos šventės be koncertų ir visuomet kalbame apie tai, kada Laisvė atsirado, ką ji reiškia mums, ką visai Lietuvai reiškia įsimintinos dienos.

Pakanta ir dėmesys kitam žmogui yra vienas svarbiausių dalykų. Štai „Dagilėlio“ berniukai keliauja po visą pasaulį, gyvena įvairių šalių žmonių šeimose, bendrauja su skirtingomis kalbomis kalbančiais žmonėmis. Aš labai džiaugiuosi, kad jie gerbia savo šalies praeitį ir savo gimtąją kalbą, dainuoja su pasididžiavimu savo šalies dainas. Jie reprezentuoja įdomią, talentingą, gražią Lietuvą.
Mes norime, kad menas jungtų. Džiaugiuosi, kad tai, ko gero, mums puikiai pavyksta.

Į Lietuvą laisvė atnešė tam tikrų dalykų, kurie naikina kitus. Laisvė atnešė ir komerciją, tai lėmė daugiausiai televizija. Televizija atsigręžia į tą kultūrą, kuri yra labai gerai suprantama mažai išprususiam žmogui, ir labai mažai dėmesio skiria tai kultūros daliai, kuri reikalauja didesnio išprusimo, pasiruošimo ir mąstymo. Kaip bebūtų, didžioji kultūra arba klasikinė, atlaikiusi šimtmečių išbandymus, reikalauja tam tikro žinojimo. Žmogus, gyvai negirdėjęs operos, nenorės niekuomet klausyti, tuo labiau nepamėgins pajausti operos dvasios. Klasikinės muzikos, ko gero, irgi. Bet juk kompozitoriai toje muzikoje užkodavo tam tikras mintis, kurias reikia atpažinti. Atpažinimui būtinas pasiruošimas. Stipriai nusisukta nuo tikrojo meno, koncentruojamasi į populiarumą. Dauguma atlikėjų norėdami pasiekti mases savo savo talentą tam tikra dalimi nupigina. Bet tai yra globali problema.“

Mokslininkas kalbininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas Kazimieras Župerka:
„Graži ir brangi yra šių žodžių – laisvė ir Lietuva kaimynystė. O didi nelaimė yra ta, kad milijonui lietuvių toji kaimynystė reiškia LAISVĘ BĖGTI IŠ LIETUVOS.

Norint bent kiek pasiaiškinti, kaip laisvę turėtume puoselėti, kas ir kaip turėtų pasistengti, kad mūsų gimtinėje būtų gyventi gera, reikėtų didesnių pasamprotavimų, atskiro pokalbio ar rašinio. Tad priminsiu tik tai, kas daugeliui žinoma: laisvė be atsakomybės tėra palaida bala. Jokios paslapties nėra: nereikėtų iškelti nei tautos virš asmens, individo, nei individo virš tautos. Tik atskiro asmens ir tautos ar pilietinės visuomenės interesų dermė gali būti gražesnio gyvenimo prielaida. Sakysite: lengva pasakyti, bet kaip šito pasiekti? Ir aš nežinau, bet žinau, kad kitokie kelrodžiai klaidina.“