Parlamentaras Remigijus Žemaitaitis užsimojo registruoti Narkologinės priežiūros įstatymo pataisą, numatančią, kad esant atitinkamoms sąlygoms priverstinai hospitalizuoti galima ne tik narkologinius ligonius, bet ir asmenis, kuriems įtariamas alkoholizmas ar narkomanija. Priverstinė hospitalizacija – ir nėščiajai, dėl kurios piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis ar alkoholiu kyla vaisiaus apsigimimo grėsmė.
Visgi nė vienas psichikos sveikatos ekspertas Lietuvoje nerekomenduoja suintensyvinti priverstinio hospitalizavimo. Specialistai verčiau siūlo plėsti įvairių paslaugų ratą, tarpdisciplinių specialistų komandą, jog žmogui konsultacinę pagalbą galėtų suteikti psichologas, socialinis darbuotojas, teisininkas, psichiatras. Taip pažymimas paslaugų proaktyvumas, žmogaus motyvavimas siekti elgesio pokyčių, o ne jo uždarymas.
Procedūros ir aplinkybės laisvės suvaržymui neaiškios
Seimo narys pabrėžė, jog priverstinis besilaukiančių moterų gydymas nuo alkoholizmo taikomas Švedijoje, Norvegijoje, Lenkijoje. Dėl narkologinio gydymo taikymo poreikio į gydytoją psichiatrą gali kreiptis ne tik gydytojas, įtariantis pacientui narkologinį susirgimą ar nustatęs tokio susirgimo simptomus, bet ir paciento atstovas, artimieji, policija, socialinis darbuotojas, kiti įstatyme numatyti asmenys. Pirminis asmens psichikos patikrinimas atliekamas sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Parlamentaras pažymėjo, kad paprastas girtumas negalės būti priverstinės hospitalizacijos pagrindas.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus pavaduotoja Natalija Bitiukova sako, kad ši pataisa probleminė daugeliu aspektų. „Pagrindinis dalykas, kurį reikia žinoti apie priverstinį hospitalizavimą, jog tai yra laisvės suvaržymo priemonė. Kad laisvės suvaržymo priemonė atitiktų žmogaus teisių standartus, ji turi būti vykdoma pagal teisės aktų normas, o šios turi būti aiškios ir prieinamos, numatyti aiškias procedūras. Jos gali būti taikomos tik tuomet, kai švelnesnėmis priemonėmis negalima pasiekti to paties tikslo“, – primena pavaduotoja.
Pasak jos, pirmiausia į akis krenta tai, kad siūloma priverstinį hospitalizavimo taikymą remti tiktai įtarimais, jog žmogus vartoja alkoholį ar prischoaktyviąsias medžiagas. Tad galimybė priverstinai hospitalizuoti nenustačius diagnozės palieka labai daug erdvės interpretacijoms. Laisvės suvaržymui – jokių objektyvių mediciniškai nepagrįstų pagrindų, kai remiamasi ne faktais, bet neaiškiomis prielaidomis.
Neaiškūs ir kiti aspektai.
„Kalbama, jog nėščioji gali būti priverstinai hospitalizuota, jeigu piktnaudžiauja alkoholiu ar psichiką veikiančiomis medžiagomis. Ką reiškia piktnaudžiavimas ir koks teisės aktas jį apibrėžia? Taurė vyno? Dvi taurės? Ir kas sprendžia, teikia įrodymus, kad nėščioji piktnaudžiavo, turint omenyje, kad jokia diagnozė žmogui prieš tai nebuvo nustatyta. Juk diagnozę gali nustatyti medicinos specialistas“, – aiškina N. Bitiukova.
Pataisos projekte teigiama, kad asmenį galima priverstinai hospitalizuoti esant sąlygų visumai. Viena iš jų – ryški abstinencijos būklė. O abstinencijos būklė vadovaujantis medicinos standartais gali būti įvertinta tiktai gydytojo psichiatro.
„Sąlygose kalbama, kad dėl asmens elgesio kiti asmenys patiria nuolatinį psichologinį ir fizinį smurtą. Smurtą jie gali patirti ne dėl to, kad asmuo piktnaudžiauja alkoholiu ar psichoaktyviosiomis medžiagomis, bet dėl visiškai kitų priežasčių. Tad kur yra priežastinis ryšys tarp piktnaudžiavimo ir smurto? Žinoma, reikia remtis apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu ir kreiptis į teisėsaugos institucijas, o ne bandyti žmogų hospitalizuoti“, – sako N. Bitiukova.
Kokių tikslų siekiama?
N. Bitiukovai neaišku, kokio tikslo minėtomis pataisomis yra siekiama. Lyg ir siekiama stipraus ilgalaikio poveikio tiek dėl paties žmogaus, tiek ir visuomenės sveikatos gerovės, kuris padės išvengti neigiamų socialinių pasekmių.
„Kaip šis tikslas bus pasiektas, aiškinamajame rašte nėra paaiškinta. Šiuo atveju medicina yra naudojama asmens izoliavimui arba problemos atidėjimui, bet tikrai ne gydymui. Tad prisidėti prie geresnės sveikatos šis projektas neturi potencialo.
Turime suprasti, kad priverstinis hospitalizavimas kelioms paroms arba teismo sprendimu ilgesniam laikotarpiui niekaip negali būti tapatinamas su veiksmingu priklausomybės gydymu. Nes priklausomybės gydymas yra ilgalaikis procesas. Netgi galime turėti atvirkštinį rezultatą, kai priverstinai hospitalizuojamas žmogus išgyvena itin stiprų trauminį patyrimą, bejėgiškumą ir dėl to jo psichikos sveikatos būklė dar labiau susilpnėja. Pagalvokime apie nėščias moteris. Tarkime, moteris hospitalizuojama kelioms paroms – kaip toks trauminis įvykis gali paveikti nėštumo eigą? Be to, turime suvokti, kad psichiatrijos ligoninėje, į kurią žmogus yra vėliau patalpinamas, yra skiriami vaistai, ne psichosocialinės paslaugos, o tik jos, psichikos sveikatos ekspertų nuomone, gali padėti keisti elgesį ilgesnėje perspektyvoje“, – sako ji.
Įstatymo pakeitimas tik kitokia forma buvo teikiamas šiek tiek anksčiau buvusiai Vyriausybei, kai Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavo Juras Požėla. Regis, pataisa gaivinama, bet šiai trūksta aiškesnės strategijos, aiškių tikslų, priemonių. Šiuo atveju tai tik pavienis bandymas koreguoti įstatymą.
Ženkliai pagelbėtų švietimas(is)
Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos vyriausioji slaugos administratorė Laimutė Onutė Mikelevičienė paaiškina, jog priverstinė hospitalizacija yra taikoma, kai kyla pavojus paties žmogaus arba kitų žmonių sveikatai, gyvybei arba turtui. Jos nuomone, pataisos klausimu panaši: reikia dar labai didelio ir konstruktyvaus svarstymo.
„Visos psichosocialinės priemonės turi būti pajungtos maksimaliai. Problemą reikėtų spręsti nuo pat pradžios, kada tik paaiškėja žmogaus problema. Girtaujančioms moterims reikėtų kuo daugiau konsultavimo, tiek apie patį nėštumą, tiek apie girtavimo pasekmes kūdikiui, tiek apie apsisaugojimo priemones“, – sako specialistė.
Juolab be galimų konsultacijų egzistuoja ir laisvai prieinama informacija – XXI a. jos yra išties pakankamai, ar net perteklius.
Visgi gali stebinti tai, jog problemą išgyvenantis žmogus problema nesirūpina ir visiškai yra pasyvus.
Tačiau, pasak L. O. Mikelevičienės, vienaip ar kitaip problemų su alkoholiu turintis žmogus pasidaro abejingas aplinkai, ateičiai ir sunkiai ją projektuoja, stinga atsakomybės.
„Pirmiausia reikia žmogui padėti visomis įmanomomis psichosocialinėmis priemonėmis ir švietimu. Psichoedukacija visais atvejais tiesiog privaloma. Priklausomybės ligų centras turi visiškai neblogas ir veikiančias programas. Galėtų prisidėti specialistai prie žmonių motyvavimo ir parengimo. Padėti suprasti moteriai, kad reikia pagalbos priemones priimti ir jos yra priimtinos – tai padaryti yra sunkiausia. Tad suprantu, kad tai ir yra priežastis, dėl kurios siūlomos tokios pakankamai griežtos priemonės kaip priverstinis hospitalizavimas. Verčiau daugiau investavimo į nuoseklumą, įstaigų susitelkimą, tarpdiscipliniškumą. Galbūt galėtų įsijungti sveikatos biurai, psichiatrijos įstaigos kartu su priklausomybės ligų centrais. Labai sunku pagalvoti, jog moteris, kuri išgyvena abstinenciją ir laukiasi, atsiduria priverstinėje aplinkoje – tarsi įkalinta“, – sako L. O. Mikelevičienė.
Tad labai svarbus išlieka sveikatos specialisto pastabumas. Jis pirmas ir turi pradėti pokalbį. Kas rado, tas ir gaivina, mano L. O. Mikelevičienė ir pabrėžia, kad galima įvairiausia psichosocialinė pagalba, psichoterapija, atskiri terapiniai pokalbiai ir t. t. – svarbiausia žmogaus nuolatinė priežiūra ir nenutrūkstama pagalba.
