LR Seimui dar 2010 metais buvo pateiktas svarstyti Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas. Nepaisant to, konkrečių pokyčių nematyti iki šiol. Specialistai sako, kad įstatymas turėtų aiškiau reglamentuoti gyventojų teikiamos informacijos apie galimą korupciją valdymo procesus, žmonių, teikiančių informaciją, apsaugą.

Nėra vieningos nuomonės
„Lietuvoje egzistuoja nepakankama pranešėjų apsaugos problema. Mes net neturime įstatyminio apibrėžimo, kuris paaiškintų, ką galima laikyti pranešėju. Iki galo nežinoma, kaip apsaugoti žmogaus tapatybę, jeigu jis panorėtų savęs neidentifikuoti. Taip pat nėra vieningo susitarimo, kokius saugumo ir patikimumo reikalavimus konkreti karštoji linija turėtų atlikti“, – „Šiaulių naujienoms“ sako „Transparency International“ projektų koordinatorius Paulius Murauskas.
Specialisto nuomone, galima matyti, kad būtent šios priežastys pristabdo gyventojų iniciatyvas informuoti atitinkamas institucijas apie galimą korupcijos atvejį.

Tai patvirtina ir praėjusių metų Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenys. Žemėlapio duomenimis, žmogus savo nenorą pranešti apie galimą korupcijos atvejį argumentuoja būtent tuo, kad bijo nukentėti.

„Žinant dabartinį kontekstą: aiškaus pranešėjų apibrėžimo nebuvimas, baimė apie nusikaltimą pranešti – visa tai rodo, kad pranešimų ir gerų istorijų ateityje tikrai nedaugės“, – pabrėžia P. Murauskas.

Visuomenėje pasigirsta pamąstymų, esą būtų naudingiau, jeigu atsirastų vienas kanalas, kuriuo gyventojai praneštų apie korupcijos apraiškas. Tokia linija gyventojai galbūt labiau pasitikėtų, nes žinotų, jog ji administruojama profesionaliai. Tuo tarpu pašnekovas yra kitokios nuomonės. Anot jo, teisingiau būtų kalbėti apie kiekvienos „karštosios linijos“ patikimumą. Išsiaiškinti, kaip linija veikia, kaip apsaugomi duomenys, kokios procedūros atliekamos.

Jis sako suprantantis norą turėti vieną sidabrinę kulką, su kuria būtų galima išspręsti visas esamas problemas, bet siūlo prieš tai atsakyti į klausimą, ar tos linijos padeda įstaigoms, kurios jas turi, spręsti savo skaidrumo ar antikorupcijos iššūkius.

Pavyzdžiui, galima pasvarstyti, ar esant vienam kanalui nekiltų informacijos įslaptinimo grėsmė. Įdomu, ar įstaigos direktoriui būtų naudinga pirmam sužinoti apie galimą jo darbuotojo nusižengimą. Turbūt nelabai, todėl būtų logiškiausia atlikti esamų kanalų analizę, išsiaiškinti, kas veikia, o kas – ne.

Korupcijos atvejai domina ne visus
Kartais su korupcija taikstosi ne tik gyventojai, darbuotojai, bet ir įstaigų vadovai. P. Murausko teigimu, atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tik maža vadovų dalis laukia pranešimų apie galimus korupcijos atvejus: „Tik trečdalis institucijų vadovų aiškiai deklaravo, kad tokie pranešimai yra laukiami. Vadinasi, ne visiems rūpi institucijos garbė ir etiškumas.“

Jeigu situacija korupcijos srityje nėra tokia gera, kodėl atitinkamos institucijos teigia priešingai? „Transparency International“ atstovas paaiškina, kad statistiką, kurią renka teisėsaugos institucijos, ne visada yra pakankamai išsami arba visiems suprantama.

Pavyzdžiui, atlikus tyrimą „Kyšininko portretas“ išsiaiškinta, kad net 98 proc. atvejų, kai už kyšio davimą teisiami eiliniai piliečiai. Praktiškai nenagrinėjamos bylos dėl gydytojų kyšininkavimo ir tai kelia klausimų. Juk kiekvienas iš savo draugų, pažįstamų sužinome, kad gydymo įstaigose tokie atvejai yra paplitę, tik kodėl yra tokia didelė disproporcija, niekas negali atsakyti.

„Galbūt tai įrodo, kad didele dalimi korupcinių veiklų nustatymas priklauso nuo to, kaip konkreti institucija mato tą problemą ir ar stengiasi su ja kovoti. Stengiasi įgyvendinti tik prevencinius veiksmus ar nustatyti kiekvieną konkretų nusižengimą ar nusikaltimą“, – svarsto P. Murauskas.

Todėl, anot jo, valstybei reikia ieškoti veiksmingesnių būdų ir imtis kardinalių priemonių kovoje su korupcija. Pavyzdžiui, būtų galima skatinti gyventojus aktyviau prisidėti prie vietos valdžios priimamų sprendimų. Štai savivaldybės galėtų turėti keletą „dalyvaujamųjų biudžetų“, t. y. priskirti tam tikrą sumą biudžete ir leisti patiems gyventojams spręsti ką su ja daryti. Galbūt pagerinti miesto infrastruktūrą, o gal organizuoti renginį. Lenkijoje yra apie keturiasdešimt tokių biudžetų, vadinasi, nėra jokios priežasties, kodėl to negalėtumėme padaryti ir Lietuvoje. Pašnekovas teigiamai vertina ir čekių loterijos idėją. Galbūt tai iš tiesų paskatintų gyventojus dažniau prašyti čekio bei įrodymo apie nupirktas prekes ar paslaugas.

P. Murauskas atskleidžia, kad pagrindiniai motyvai, kodėl gyventojai vis dar yra pakantūs korupcijai, yra noras problemą išspręsti greičiau, o prekę ar paslaugą gauti geresnę.

Kita vertus, analizuojant Lietuvos korupcijos žemėlapį matyti, kad tokių atvejų mažėja. Vis mažiau lietuvių tiki gausiantys išskirtinį priėjimą prie informacijos, paslaugos ar gaus geresnę paslaugą vien dėl to, kad duos kyšį. Vadinasi, tikėjimas, jog davus kyšį bus galima tikėtis kažkokios realios naudos, mažėja.

Pašnekovas pabrėžia, kad nepaisant to, kokius sprendimus priims valstybė, daug kas priklauso nuo vadovo požiūrio į savo institucijos darbą. Anot jo, puikus pavyzdys – policijos vadovybės išsiųstas signalas apie kyšininkavimo netoleravimą. Kai tik policijos vadovybė pripažino, kad pas juos kyšininkavimas yra didelė problema, kai ėmėsi atitinkamų veiksmų, atleido nusikaltusius pareigūnus, pradėjo diegti kitokias vertybes – situacija pradėjo gerėti.

„Šiuo metu dažnai apsiribojama sausais antikorupcinių priemonių planais, kurie yra priimami, patvirtinami ir tarsi paslepiami stalčiuose. Tokio realaus įsitraukimo, noro kažką keisti nematome dažnai. Labiausiai to pasigendame iš sveikatos įstaigos vadovų. Todėl, manau, būtent tas gerasis vadovo pavyzdys, noras keisti savo antikorupcinę kultūrą ir yra vienas svarbiausių veiksnių, kovojant su korupcija“, – sako P. Murauskas.

Motyvuoja galimybė gauti atlygį
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) duomenimis, pranešėjų skaičius lyginant su ankstesniais metais Šiaulių valdyboje, kaip ir visoje Lietuvoje, augo. Praėjusiais metais iš 63  pareiškėjų 25 pateikė pranešimus asmeniškai atvykę į tarnybą.

STT Viešųjų ryšių skyriaus vyresnioji specialistė Renata Remeikaitė informuoja, kad daugiausiai žmonės kreipėsi dėl galimo piktnaudžiavimo medicinos ir farmacijos srityse (5 pranešimai), taip pat susidūrę su galimai neskaidriais procesais savivaldybėse ir savivaldybių  įstaigų veikloje teikiant administracines ir viešąsias paslaugas (4 pranešimai). Dėl teisėsaugos institucijų veiksmų/veiklos buvo gauta 13 pranešimų.

STT tyrė ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus atvejį. Dėl šio izoliatoriaus kreipimųsi užfiksuojama ir toliau. Taip pat 2016 m. Šiaulių valdyboje kreiptasi dėl advokatų (1), antstolių veiklos (1). Buvo pranešimų, susijusių su aplinkos apsauga, ES struktūrine parama, teismų darbu, viešaisiais pirkimais ir žemėtvarka.

Neatmetama galimybė, kad visuomenė tampa atviresnė ir dėl galimo atlygio už suteiktą informaciją.

Nuo praėjusių metų Vyriausybės patvirtinta tvarka už vertingą informaciją yra atlyginama. Per pirmuosius nutarimo įgyvendinimo metus informatoriams išmokėta daugiau nei 7 tūkst. eurų. Per šių metų pirmąjį pusmetį išmokėta daugiau nei 4 tūkst. eurų. Sumos svyruoja nuo 300 iki 3 tūkst. eurų, priklausomai nuo informacijos kiekio, jos svarbos ir sėkmės vėlesniuose procesuose.

STT dienraščiui komentuoja, kad taip pat laikosi pozicijos, jog asmenims, pasiryžusiems pranešti apie jiems žinomus korupcijos atvejus, turi būti suteikta visapusiška valstybės apsauga – tai apsauga nuo galimo susidorojimo darbe ar tarnyboje skiriant nepagrįstas drausmines (tarnybines) nuobaudas, nuo nepagrįsto atleidimo iš darbo ar tarnybos ir panašiai; nuo persekiojimo teisinėmis priemonėmis, pvz., siekiant tokio asmens patraukimo baudžiamojon ar civilinėn atsakomybėn; nuo galimų finansinių praradimų, kuriuos bent iš dalies galėtų kompensuoti atlyginimas už vertingą informaciją.

STT pripažįsta, kad Lietuvoje esamos teisinės prielaidos pranešėjų apsaugai nėra pakankamos.

Tam, kad būtų sukurta veiksminga ir visaapimanti pranešėjų apsaugos sistema reikalingi valstybės tarnybą, darbo santykius, viešąjį administravimą, galbūt net ir baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai. Dėl šių priežasčių, siekiant darnios visas šias sritis reglamentuojančių nuostatų sąveikos, svarstytina ir alternatyva – specialaus, išimtinai pranešėjų apsaugai skirto įstatymo priėmimas.

Nors ši idėja nėra nauja, o ankstesnės tokio teisės akto versijos sulaukė ne tik korupcijai neabejingų piliečių ir organizacijų palaikymo, bet ir kritikos, tikimasi, kad šį kartą bus sutarta dėl numatomo teisinio reguliavimo turinio.

Ne mažiau svarbi priežastis stiprinti pranešėjų apsaugą – užsienio partnerių ir tarptautinių organizacijų, besispecializuojančių kovos su korupcija srityje, vertinimas. Ypač reikli šiuo požiūriu yra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO, angl. OECD), kurios nare Lietuva siekia tapti ir kuri reikalauja ne tik priimti reikiamus teisės aktus, bet ir pademonstruoti, kad valstybė kandidatė nori ir yra pajėgi užtikrinti atitinkamų nuostatų veikimą, realiai sukurti korupcijai nepalankią aplinką tiek valstybės institucijose, tiek ir privačiame sektoriuje.