Lietuvos valstybės atkūrimo diena – ypatinga visai Lietuvai, tačiau Šiauliuose yra mokykla, turinti ypatingą santykį su Vasario 16-ąja. Juliaus Janonio gimnazijoje mokslų siekė net 4 iš 20 Valstybės atkūrimo aktą pasirašiusių Lietuvos Tarybos narių. Gimnazijoje ši istorija nuolat gyva, o vertybės aiškios ir primenamos gimnazistams iš kartos į kartą.

Sienos, kurias norisi paglostyti
1918 m. vasario 16 d. 20 garbingų mūsų tautos vyrų pasirašytas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas pasauliui paskelbė, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis, ir kad atkuriama nepriklausoma, demokratinė Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, ir pareiškė, jog valstybės santvarką nustatys sušauktas Steigiamasis seimas.
Šio akto signatarai Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Alfonsas Petrulis ir Jonas Vileišis savo išsilavinimo pradžią, meilę savo šaliai ir tautai įgijo tuometinėje Šiaulių gimnazijoje, dabar turinčioje J. Janonio vardą.

„Mes didžiuojamės, kad mūsų mokykloje mokėsi net keturi signatarai. Mūsų kraštas buvo kultūros ir švietimo centras, antras miestas po sostinės Kauno. Aplinka čia buvo ypatinga. Pirmojo ir antrojo aukšto koridoriais čia vaikščiojo istorinės asmenybės. Kartais norisi sienas paglostyti, kai pagalvoji, kokia čia mokykla“, – didžiuojasi J. Janonio gimnazijos direktorius Rimantas Budraitis.

Jis pastebi, kad Marijampolės gimnazijoje mokėsi penki signatarai, Palangos – du. Kiti mokslų siekė Minaujos (Jelgavos), Liepojos, Tartu gimnazijose.

Direktorius viliasi, kad gimnazistai tikrai žino, kokioje ypatingoje mokykloje mokosi. Kasmet Vasario 16-osios išvakarėse ilgosios pertraukos metu gimnazijos fojė skaitomos signatarų mintys, o pirmajame aukšte pakabintas varpas skamba keturis kartus – kiekvienam iš keturių istorinių asmenybių.

Apie šias asmenybes, kaip ir daugelį kitų miestui ir šaliai nusipelniusių žmonių, galima sužinoti apsilankius gimnazijos muziejuje. Pernai per Vasario 16-osios vėliavos pakėlimo ceremoniją meras A. Visockas pakvietė miestiečius užeiti į muziejų ir pasidomėti signatarų istorija, tai mokykla turėjo daugybę lankytojų.

Muziejumi rūpinasi etikos mokytoja Rita Margevičienė, dar dirbusi su šviesios atminties mokytoju miesto garbės piliečiu Jonu Krivicku.

„Mes dabar be jo kaip be galvos, jis galėjo nesustodamas pasakoti apie mūsų gimnaziją“, – prisimena direktorius.

Kai signatarai buvo gimnazistais
R. Margevičienė pastebėjo, kad susidomėjimas Nepriklausomybės akto signatarais didėja. Ir anksčiau mokykla juos prisimindavo, tačiau dabar ieško įvairių aprašymų, istorinių momentų, kokie šie didžiavyriai buvo būtent gimnazijos suole.

„Mūsų gimnaziją baigė trys signatarai, A. Petrulis mokslų nebaigė. Turėdami daug informacijos, knygų, mokiniams pasakojame, kad, pavyzdžiui, M. Biržiška du kartus buvo šalinamas iš gimnazijos, bet nepašalintas. Pirmą kartą 1897 m., kai atsisakė dalyvauti stačiatikių mišiose. S. Kairys už tai buvo net pašalintas, bet po metų grąžintas. Antrasis M. Biržiškos išmetimas grėsė už prisidėjimą prie lietuviško vakarėlio organizavimo. Visi trys broliai Biržiškos gyveno Julijono Šalkauskio namuose. Mokėsi puikiai.

S. Kairys važiavo mokytis į Liepojos gimnaziją, bet ten nebuvo vietų, todėl atvyko į Šiaulius. Šiaulių dvarininkas Vladimiras Zubovas S. Kairiui baigiant mokyklą atsiuntė 50 rublių, kad turėtų gyvenimo pradžiai, nes turėjo su juo ryšių per knygynėlio veiklą. Jis buvo korepetitorius Šalkauskių vaikams, jų namuose gyveno. Dalyvaudavo susitikimuose su svečiais, ugdė savo lietuvišką pasaulėžiūrą.

Ir tuomet vyko intensyvus gyvenimas, mokiniai visko prisigalvodavo, buvo padykę. M. Biržiška su savo draugu prisiekė vienas kitam ant Salduvės kalno draugystę ir Lietuvą ginti. Pažadėjo Teisės fakultete studijuoti, kad galėtų į Lietuvą grįžti. Taip ir padarė“, – pasakoja įdomius istorinius momentus R. Margevičienė.

Apie gimnazijoje besimokiusį kunigą A. Petrulį mokytoja papasakojo, kad jį kilnojo iš vienos parapijos į kitą, nes skleidė lietuvybę. Jis buvo įstojęs į Lvovo veterinarijos akademiją, tačiau grįžo ir baigė į Vilniaus kunigų seminariją.

J. Vileišis anksti tapo našlaičiu, ir jei ne brolis Petras, nebūtų atvykęs mokytis į Šiaulius.

Mokytoja pastebėjo, kad tuometiniuose gimnazistų sąrašuose šalia pavardžių buvo nurodyti mokinių luomai: A. Petrulis – iš valstiečių šeimos, S. Kairys – iš turtingų valstiečių (60 ha žemės), M. Biržiška iš inteligentų šeimos (tėvas  gydytojas, mama – muzikos mokytoja).

Šiauliečiai signatarai ne tik pasirašė istorinį aktą, bet ir prisidėjo jį kuriant.

Taip auga laisvė
Vasario 16-osios šventę J. Janonio gimnazija švenčia visą savaitę, tuo gyvena.

„Nekalbant apie tai, kad esame J. Janonio gimnazija ir šį vardą labai branginame, tyliai vadiname save signatarų mokykla. Mes toje istorijoje įmirkę“, – prisipažįsta R. Budraitis.

Gimnazistų komandos dvi dienas dėliojo Lietuvos kontūrus. Šiandien kurs 1918 m. stiliaus retro nuotrauką, apsirengs to meto drabužiais. Per pertrauką bendramokslius pinti „Žilvitį“ mokys mokyklos šokėjai, vyks protų mūšis. Pedagogai, siekdami įdiegti vaikams išsaugotas istorines vertybes, ieško įdomių jiems formų.

„Norėjome akcentą signatarų atminimui prie gatvės, prie mokyklos tvoros pastatyti, buvome sutarę su Savivaldybe. Ne paminklą, ne biustus, o gražų akcentą. Dabar jau mane ima didelis nerimas, ar miestas suspės iki valstybės atkūrimo šimtmečio kitąmet tai padaryti. Jei nepavyks, bandysiu mokyklos fojė ką nors pačių jėgomis padaryti signatarams atminti. Aš gal nebesulauksiu antro šimtmečio, reikia kažką nuveikti“, – juokiasi direktorius.

Mokyklos vadovas įsitikinęs, kad renkantis gimnaziją mokinių tėvams imponuoja jų mokyklos istorija, prisideda prie traukos.

„Pajuokausiu, nejaunėjame, vis daugiau atsigręžiame į vertybes. Manau, kad tai natūralus atsigręžimas. Čia juk buvo laisvės ištakos. Kas gali būti svarbiau. Mūsų užduotis – kad jaunimas nenutoltų nuo tų vertybių“, – mano R. Budraitis.

Jis sako, kad rezistencija vyko įvairiais laikmečiais. Sovietmečiu Vasario 16-ąją švęsdavome pasislėpę. Nuo pokario Šiauliuose buvo daug bandymų iškelti uždraustą Trispalvę. Caro metais buvo priespauda kalbos, tikybos, kultūros srityse, bet kuo daugiau draudžia, tuo didesnis pasipriešinimas. Taip ir užauga tokie žmonės, kaip Nepriklausomybės akto signatarai. Taip auga laisvė.

Ir mokslą, ir tiesą pažinę,
Paskleiskime broliams šviesos,
Kad kilusią jauną tėvynę
Papuoštų darbai mūs kartos.
Tai ypatingos gimnazijos ypatingi himno žodžiai, sukurti 1924 m.
Pastatyta iš šventų plytų

Mokytoja R. Margevičienė patikina, kad kiekvienas žmogus gali užsukti į gimnazijos muziejų. Jame daug eksponatų, išsaugotų ir padovanotų pačių mokinių ar jų vaikų ir vaikaičių.

Direktorius pasidžiaugė, kad pradėjo atverti mokyklos rūsius. Ten atidengė gabalą sienos, kuriame matosi plytos, iš kurių mokykla statyta.

„Tai šventos plytos, nes gimnazijos pastatas pastatytas nugriovus Pašiaušės (Kelmės rajonas) vienuolyną, bažnyčią ir kolegiją. Dabar ten pieva, senos ūkio dirbtuvės. Viskas sunaikinta, plytos suvežtos pas mus. Tik trečias aukštas po karo pripildytas“, – pasakoja R. Budraitis.

R. Margevičienė  rodo muziejaus eksponatus, liudijančius, kad gimnazija įkurta 1851m., atkelta caro įsaku iš Baltarusijos. Šiaulių dvarininkai prašė, o ten prasidėjo neramumai, tai caras ir perkėlė į Šiaulius. Atvežė mokytojus su visomis šeimomis, 2000 tomų knygų. Keletą savaičių kraustėsi. Mokytojams mokyklos pastate buvo įrengti butai.

Gimnazijos pastatas iškilo ant neseniai Anapilin iškeliavusios miesto garbės pilietės Gražbylės Venclauskaitės senelio dovanotos žemės.

Artūro STAPONKAUS nuotr.