Šiaulių miesto savivaldybei nepavyko įrodyti, jog senoji nerekonstruota Šiaulių miesto bulvaro dalis nėra gatvė, o visgi yra viešoji erdvė. Teisės aktai Lietuvoje „nužudė“ architektūrą kaip meną ir miestą kaip socialinį reiškinį, mano architektų bendruomenė. Tad dabar nerimaujama, ar šiai teritorijai būsią pasiūlyti kelininko (primityviausi) ar architekto (solidūs) sprendimai. Be to, ir laikas spaudžia: parengti projektą pagal užduotį šešių mėnesių, šiauliečių architektų nuomone, yra mažai, nors projektuotojai teigia, kad tiek laiko pakaks.

Iniciatyvių bei pilietiškų miestiečių grupė inicijavo diskusiją, kurioje ir aptarti būsimi Šiaulių  bulvaro projektavimo klausimai. Joje savo pastebėjimus išsakė Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Daiva Bakšienė, Smulkiųjų projektavimo įmonių asociacijos vadovas Rokas Mazuronis, Architektų sąjungos Šiaulių skyriaus valdybos pirmininkė Rūta Stuopelienė, Savivaldybės atstovai ir kiti.

Ar dar galima nueiti ne pačiu paprasčiausiu keliu ir po pusmečio turėti sprendinius, kurie užtikrins istorinį miesto paveldą ir miesto ateitį?

Savivaldybė nežino, ką daro?
L. e. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas Giedrė Mendoza-Herrera paaiškino, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijai priėmus sprendimą per viešąjį pirkimą rinkti projektavimo paslaugų tiekėją, paaiškėjo, jog senoji Šiaulių miesto Vilniaus gatvės bulvaro dalis yra F kategorijos nemotorizuoto eismo gatvė.

„Prašėme, kad projekto vadovu būtinai būtų architektas. Projektavimo užduotis tokia gimė ir turime vykdyti tokius kvalifikacinius reikalavimus, kokius mums nurodo Centrinė projektų valdymo agentūra, nes tai yra ES lėšos“, – diskusijoje kalbėjo laikinoji Savivaldybės administracijos direktorė G. Mendoza-Herrera.

Jos manymu, situacijos nereikia dramatizuoti iš anksto ir teigti, kad projektas bus blogas, jei šį administruoja skirtingos agentūros. Savivaldybė visgi mato bendrą viešųjų erdvių sistemą.

Regis, pesimistiškai nusiteikęs Smulkiųjų projektavimo įmonių asociacijos vadovas R. Mazuronis. „Sąlygose reikalaujama, kad įmonė būtų suprojektavusi kelius ir architektai turėtų trejų metų patirtį. Tai realiai Architektų rūmuose su trejų metų darbo patirtimi net ypatingo statinio atestato projekto vadovo negalima gauti. Perskaičius sutartį kyla klausimas, kad Savivaldybė atnaujins iš principo tik kelio konstrukcijos viršutinę dangą. Projektavimo užduotis yra ganėtinai prieštaringas dokumentas. Labai gaila, kad Savivaldybė yra nelabai apsisprendusi, ką reikia daryti. Projektavimo užduotyje vienintelis aiškus dalykas, konkrečiai  ir nedvisprasmiškai įvardytas – tai arkų komplekso nugriovimas. Jokių naujų, istorinių ir praktinių ženklų nenumatyta“, – nerimavo R. Mazuronis.

Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus valdybos pirmininkė R. Stuopelienė pabrėžė – projektas, dėl kurio inicijuota diskusija, labai svarbus Šiaulių miestui. Bulvaro rekonstravimo pirmojo etapo autorė niekuomet nesutiks, kad tai yra gatvė – anuo metu tai buvo viešoji erdvė.

Pasak jos, traukinys gerokai pajudėjęs ir diskusijos turėjo vykti kur kas anksčiau. O  ir visuomenės kontrolė dabar turėtų būti pakankamai stipri. „Nesakau, kad nepasitikiu projektuotojais. Kviesčiau juos ne vien tik pildyti papunkčiui, bet pasižiūrėti į projektą per architekto profesionalo prizmę“, – sakė pirmininkė.

Tuo metu Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza pabrėžė, kad vykstantys procesai mieste privalo tarnauti bendruomenės, kuri čia gyvena, dirba, kuria, užsiima verslu, poreikiams.

„Manau, kad miestui ir jo bendruomenei pagrindinės erdvės yra bulvaras ir Prisikėlimo aikštė. Tai du objektai neatsiejami nuo miesto savasties. Bulvaro pirma dalis rekonstruota, graži ir sutvarkyta, bet antros dalies rekonstrukcija, švelniai pasakius, keistokai skamba, jei mes šią traktuojame kaip kelią. Žinome finansavimo sąlygas, bet maksimumo visuomet galima reikalauti numatant viešuosius pirkimus. Jeigu norime tvarkyti tam tikrą teritoriją, paklauskime ten gyvenančių ir dirbančių žmonių, kaip jie įsivaizduoja savo poreikius. Iš bendros informacijos gimsta sąlygos. Projektavimo paslaugos pirkimas turi virsti į pakankamai aiškų dokumentą bendraujant su visuomene – bet šis kelias neužbaigtas“, – sakė direktorius.

Jis pridūrė, kad mieste yra nemažai istorijos akcentų, kurie miestui būtini kaip oras. O istoriškumą būtina išlaikyti ir deramai sudėlioti. „Tai labai svarbu. Šį mentalinį lygmenį turi žinoti ir projektuotojai. Viskas mieste yra paveldas, net ir kvapas“, – sakė jis.

Ne vien Šiaulius kamuoja projektinės dilemos
Kad Savivaldybė esą pasirinko nueiti lengviausiu keliu, regis, paneigė Lietuvos architektų rūmų pirmininkė D. Bakšienė. „Lietuvos mastu tai kartojasi. Mūsų teisė dar nesuteikia tokios galimybės suderinti skirtingus interesus, ji neparuošia priemonių ir aiškių būdų kaip tai padaryti. Ir išeina, kad Savivaldybė teisės aktus įgyvendina, bet visuomenės interesai lieka nepaliesti. Pažeidimo nėra, bet nevyksta tai, kas turėtų vykti. Norėdamos įgyvendinti visuomenės interesus savivaldybės ieško alternatyvių priemonių – ko nenumato teisės aktai. Tad klausimas, kiek surandame tų papildomų priemonių. Statybos įstatyme visuomet buvo įrašyta, kad architektūrinė dalis privaloma visiems antžeminiams statiniams ir architektas yra privalomas“, – sakė ji.

Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas, verslininkas Vidmantas Japertas visgi įsitikinęs, kad kaltos pačios savivaldybės ir Šiaulių miesto ateitis kuriama „kvadratiniais metrais“.

„Kvadratinius metrus kaip rodiklį ne mes pasirinkome, tai yra formalus rodiklis, dėl kurio pagal programą reikia atsiskaityti Vidaus reikalų ministerijai. Dėl visų kitų minimų rodiklių turime atsiskaityti visuomenei“, – prieštaravo G. Mendoza-Herrera.

Verslininkas pabrėžė, kad privalu išsireikalauti, jog visi sprendiniai, kurie šiandien atliekami, turėtų vientisą prasmingą architektūrinį, infrastruktūrinį miesto kūrimo aspektą, jog įgyvendinus nereikėtų grįžti prie pirmosios bulvaro dalies situacijos, kai tenka sukti galvą, kaip šią vietą atgaivinti. „Aš neįsivaizduoju Šiauliuose antros tokios vietos, kur taip koncentruotai susiformuoja viešosios erdvės, kurios turi ir turės didelę vertę miesto identitetui. Išskaidėme į atskirus pirkimus, juos administruoja atskiros struktūros ir nebematome visumos. Tai yra pačių mūsų bėda“, – mano V. Japertas.

Jis diskusijoje suabejojo, ar jauni žmonės, kurie atstovauja projektuotojams, supranta iššūkį, kuris jų laukia, ar atlikti sprendiniai turės tinkamą, deramą įvertinimą, ar gerai suprantama projekto misija, ar nepasibaigs įstatymo vykdymas neišpildytais lūkesčiais.

Tuo metu projektuotojai tikino, kad užduotis analizuojama, pageidavimų klausomasi, bus laikomasi ir procedūrų, ir viešumo: „Į pageidavimus turėsime atsižvelgti, kiek leis galimybės.“ Visgi pageidavimai dažniausiai nebūna lygūs galimybėms...

Todėl diskusijoje viltasi, kad šiauliečiai aktyviai bendraus ir projektuotojams bus svarbi vieša nuomonė. Integruotų teritorijų programos pagrindinė reikšmė – pakitęs miesto veidas, užtikrinsiantis daugiau turistų, daugiau darbo vietų, geriau apmokamas darbo vietas, daugiau viešųjų erdvių, kur žmonės jaus didesnį gyvenimo komfortą.

Kita vertus, kokybė gimsta tarp normų eilučių. Teisės aktai kokybės negali užtikrinti ir viskas priklauso nuo profesinės etikos, pažymėjo D. Bakšienė.

D. Bakšienė mano, kad jau pajudėjusį traukinį (Šiaulių miesto bulvaro projektą) galima dar pakreipti tinkama linkme.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Kaip valdysime procesą, tokį rezultatą ir turėsime. Kaip architektė turiu pasakyti, kad projektavimo užduotis ne panacėja – ar ji abstrakti, ar labai konkreti. Jei neturi talento, ji nepadės“, – diskusijoje sakė G. Mendoza-Herrera.
Artūro STAPONKAUS nuotr.