Neseniai žurnalas „Veidas“ geriausiu metų meru paskelbė Akmenės rajono savivaldybės vadovą Vitalijų Mitrofanovą. Metų merą renka patys savivaldybių merai, valstybinių valdžios institucijų, Laisvosios rinkos instituto, Savivaldybių asociacijos atstovai. Vadovauti Akmenės rajonui V. Mitrofanovas pradėjo 2008-ųjų pabaigoje po netikėtos tuometinės rajono merės mirties. Buvo vienas jauniausių merų Lietuvoje. Šalyje siautėjo ekonominė krizė, o rajonas buvo probleminis. Po kitų rinkimų jam ir vėl buvo uždėtos mero regalijos, o 2015 m. rajono gyventojai V. Mitrofanovą jau tiesiogiai išrinko Savivaldybės vadovu.
– Kaip tampama geriausiu?
– Nelabai ir žinau. Gal reikėtų klausti tų, kurie už manę balsavo. Visi merai turėjo siūlyti po 5 merus, buvo vertinta LRI indekso dalis, paties žurnalo indekso dalis, institucijų nuomonė.
– Kur jūsų stiprybės?
– Ko gero, nuoširdus požiūris į darbą. Mano siekis niekada nebuvo būti meru. Mano siekis buvo dirbti meru ir tai yra tikrai sunkus darbas, jei dirbi nuoširdžiai ir sąžiningai. Jo niekuo nepamatuosi.
Ko gero, šiek tiek buvau pastebėtas už drąsą, už pozicijų išsakymą. Jei matau visuomenės santykių problemas, jas kritikuodamas bandau pateikti sprendimo būdą. Niekada nesistengiau pataikauti centrinių valdžių institucijoms, girdamas ministrą ar panašiai, tikėdamasis, kad gausiu dividendų, didesnių lėšų finansavimui. Gal kartais net ir nukentėdavau dėl to.
Savivalda yra tam tikras tikėjimas. Ji yra arčiausiai žmonių, gali padaryti didelius darbus, jei ja tikima ir pasitikima. Labai širdis išgyvena dėl vykstančių įvykių Šiauliuose. Tikrai tai visos savivaldos atžvilgiu nėra geras pavyzdys, kai asmeninės ambicijos, asmeniniai siekiai užgožia žmonių interesus, pamirštama tai, dėl ko buvo žmonių išrinkti. Dėl vienų ar kitų neigiamų įvykių tampame, kaip ir visi, tokie.
Kolegos, matydami, kad aš išgyvenu už savivaldą, jos savarankiškumą, kad būtų daugiau galių ir kad idėjas būtų galima įgyvendinti, mane įvertino. Tų galių reikia ne dėl pasitenkinimo ar įtakos sferų.
Sakykime, kalbame apie nedarbą, investicijų pritraukimą. Jei keliamas merui ir jo komandai atsakomybės klausimas, turi būti suteikti įrankiai, kaip šiuos procesus reguliuoti. Žemės valdymo (disponavimo) klausimai turi atitekti savivaldybėms, tam tikrų profesijų perkvalifikavimai, profesinis ugdymas, darbo biržos funkcijos. Tai tos sferos, kurias įtakodami galėtume jaustis atsakingi prieš rinkėją, kodėl į rajoną neateina investicijos, kodėl nemažėja nedarbo lygis.
Kitas dalykas yra rajono rodikliai. Akmenės rajonas buvo labai specifinis: pramonė, statyba. Besikeičiantys mūsų miesteliai, investicijų atėjimai – didžiulis rajono įvertinimas. Kai atėjo kolektyvas, Tarybos nariai manęs sveikinti, aš sakiau: priimkite šią nominaciją, kaip viso rajono įvertinimą, o ne mano asmeninį. Dirba didžiulė grupė žmonių, būtų nesąžininga sakyti, kad tai tik mano vieno nuopelnas.
– Ar nenustebote, kad už jūsų, nedidelio rajono mero, nugaros liko didžiųjų šalies miestų vadovai?
– Iš dalies nustebau. Šiame žaidime, mačiau, dominuodavo didžiųjų miestų ir kurortų merai. Tai natūralu, jie nuolat žiniasklaidoje, televizijoje. Žmonės važiuoja į kurortus, mato pokyčius. Ten valstybės politika labiau nukreipta, nes atvyksta turistai iš užsienio. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos merai visada labiau matomi. Jų vertinimai būna šalies politikų sąraše, nors klausimas, ar tai yra respublikinio masto politikai, ar labiau vietiniai ūkininkai.
„Meravime“ turėtų kuo mažiau politikavimo būti. Po kiekvienų rinkimų surenku politinių partijų atstovus Taryboje ir sakau: viskas, pamirškime savo partijas, interesus, mes tapome Akmenės rajono partijos nariais. Turime šiuo principu vadovautis. Savivaldybės lygmenyje turi būti labai racionalus, turėti ūkišką požiūrį į vykstančius reiškinius. Savivaldoje kuo daugiau politikos, tuo daugiau bėdos.
– Kokiais Akmenės rajono pasiekimais didžiuojatės?
– Labai sunku buvo pakeisti rajono įvaizdį. Nuolat buvo eskaluojama, kad tai bedarbių, tuščių pastatų miestas, o koks investuotojas eis, jei žinos, kad ten tik iš pašalpų gyvena žmonės. Iš tiesų pas mus apie 25 procentus buvo pašalpų gavėjai. Investuotojams signalas – ten žmonės be pajamų. Žinodami, kad šioje sferoje yra daug piktnaudžiavimo, ryžomės būti pilotinė savivaldybė ir perėmėme iš valstybės pašalpų mokėjimą. Dabar jau esame barami, kad pinigų sutaupėme ir nepanaudojome ar panaudojome ne pagal paskirtį. O koks juodas darbas buvo įdėtas, kad tie pinigai nebūtų ištaškomi.
Labai svarbus yra požiūris į verslą. Aš nuo pat pradžių visoms mūsų struktūroms aiškinau, kad verslininkas yra žmogus, kuris sukuria gerovę biudžetiniam sektoriui, suteikia žmonėms darbą, todėl mes visais būdais ir mechanizmais turime būti verslininkų palydovais ir kartu su jais dirbti. Verslui pasakiau: galite drąsiai ateiti pas mane, jei matote kokius dirbtinius trukdžius, dar kažką.
Europinių lėšų tikslingas panaudojimas taip pat davė didžiulį efektą. Vidaus reikalų ministerija išleido leidinį apie gyvenimo kokybės indekso pokyčius, galiu pasakyti, kad Akmenės rajono pokytis yra pats didžiausias Lietuvoje. Panaudodami lėšas, skirtas viešosios infrastruktūros tvarkymui, galėjome eiti populizmo keliu – žvyrkelius, kiemus patvarkyti. Bet mes tas lėšas nukreipėme į pramonines teritorijas, kur dabar kuriasi ir didesnės, ir mažesnės įmonės, steigiamos darbo vietos. Tai davė teisinga Savivaldybės strategija.
Žiūrėjome racionalaus biudžeto lėšų naudojimo. Buvo optimizuojamas ugdymo įstaigų tinklas. Kai pradėjau dirbti, vienas žymus meras man pasakė: „Vitalijau, jei susitvarkysi su švietimo biudžetu, neturėsi problemų su bendru savivaldybės biudžetu.“ Šiandien mes turime vieną didžiausių mokytojų atlyginimų vidurkių šalyje dėl to, kad buvo optimizuotos klasės, ugdymo įstaigos. Aišku, gal nėra gerai girtis, kad kaime uždarėme mokyklą, bet nėra racionalu laikyti kaime keliasdešimties vaikų mokymo įstaigos. Keitėme tas mokyklas į multifunkcinius centrus, kur palikdavome ikimokyklinio ugdymo grupes, bendruomenės namai atsirasdavo, bibliotekos nė vienos neuždarėme, planuojame dar atidaryti.
Darželiai buvo saugomi per krizę, kai nebuvo eilių. Dabar jau jaučiame stygių, atidarome papildomas grupes. Lėšų rezervas po optimizavimo mums tai leidžia daryti.
Noriu pasidžiaugti savo žmonėmis, kad pakeitėme rajono žmonių sampratą į savo rajoną kaip teritoriją. Tai ne valdiškas reikalas ir ne vieno mero reikalas. Žmonėms sakėme: vieša erdvė irgi yra jūsų nuosavybė, kaip ir jūsų butas.
Aš esu samdomas, samdau komandą, bet ir iš žmonių turi ateiti atsakomybės jausmas, kad turime tausoti ir būti nepakantūs šiukšlintojams, gadintojams.
– Tai Akmenė nebėra vienos įmonės („Akmenės cemento“) savivaldybė?
– Per pastaruosius dvejus metus atsidarė naujos įmonės, jos pelno verslo apdovanojimus. Iki 500 žmonių dirba „Bisgo“ įmonėje, sėkmingai veikia Švedijos kapitalo įmonė „Alastata“. Yra norvegiško, belgiško kapitalo įmonių, kuriasi mūsų verslo objektai, kaip Šiaulių neaustinių medžiagų fabriko filialas. Tai džiugina.
Kita problema – žmonių trūkumas. Aš manau ir nebijau apie tai kalbėti, kad už valstybės lėšomis įgytą aukštąjį išsilavinimą žmogus turi atidirbti savo valstybei.
– Ar jau pasitvirtinote šių metų biudžetą? Ar sutaupėte lėšų praėjusiais metais?
– Mūsų Tarybos posėdis bus vasario 24 d., tada ir tvirtinsime biudžetą. Dar jis aptarinėjamas. Sutaupėme socialinės paramos lėšų ir gavome viršplaninių pajamų.
– Kaip sekasi dirbti su rajono Taryba?
– Mes, ko gero, esame vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kuri neturime opozicijos. Valdančiojoje koalicijoje dirbame visi 25 Tarybos nariai. Tik nuo to nėra lengviau. Visada geriau, kai opozicija atlieka sanitaro vaidmenį. Mūsų darbo principas nėra paprastas. Neseniai labai nustebau, kai mūsų Socialdemokratų partija dėl valstybės valdymo pasirašė vieno lapo koalicinę sutartį, kai mūsų koalicinė sutartis yra 8-9 lapų, kuriuose surašyti valdžių padalijimo pricipai, delegavimo asmenų į tam tikras pozicijas ir atšaukimo principai, koalicinės tarybos iš komitetų, partijų, frakcijų pirmininkų sudarymas, kiti dalykai.
Prieš pateikiant sprendimo projektus viešam svarstymui, pirmiausia aptariame vadovybėje, po to – koalicinėje taryboje. Kaskart valandą prieš Tarybos posėdį sukviečiu vadinamąjį „kvazi“ posėdį, kur visi 25 Tarybos nariai dar kartą aptariame posėdžio klausimus. Jei matau, kad kažkur yra ginčas, nėra sutarimo, tokius klausimus atidedame ir toliau diskutuojame.
Manau, kad politikoje svarbiau girdėti, nei kalbėti. Mes neiname į tą viešą purvo drabstymą ir pasirodymą, kas stipresnis. Tokioje koalicijoje ir ginčų būna, ir pykčių viduje, tik tai neišeina į išorę. Jei tarp politikų vyksta rietenos, konfliktai, nukenčia žmonės.
– Sakėte skauda širdį dėl Šiaulių. Ką palinkėtumėte savo kolegai Šiaulių merui?
– Nesinorėtų filosofiškai sakyti – ramybės, ta ramybė taip paprastai neateina. Palinkėsiu mokėjimo surasti protingą kompromisinį variantą, mokėjimo susitarti, kartais gal kur ir paminant savo principus, įsitikinimus. Nors jie atrodo ir teisingi, ir geri, bet kartais reikia žengti žingsnį atgal, kad paskui galėtum žengti du į priekį. Reikia rasti išmintingą sprendimą.
Kai merui reikia ateiti į patinę situaciją, gali atrodyti, kad visos partijos yra kaltos. Kaip viso verslo tikslas yra pelnas, taip visų partijų – valdžia. Neturėdamas įrankių, negali vykdyti pažadų, siekių.
Aš manau, kad ir Tarybos nariai neturėtų būti angažuoti ir užsidarę – kai kur merui reikia pagalbos ir paramos.
Aš džiaugiuosi kai kuriais mūsų Tarybos nariais, kurie žymiai vyresni už mane su gerokai didesnėmis patirtimis, aš stengiuosi jų klausyti. Negalima užsiangažuoti ir sakyti: va, žmonės mane tiesiogiai išrinko ir šiandien aš esu viskas viename vaidmenyje. Didžiausias valdymo organas Savivaldybėje yra Taryba su ja reikia labai skaitytis ir bendrauti.
Man teko dirbti ir nedidelėje daugumoje, turint labai aršią opoziciją, kurioje iš 10 narių buvo 2 buvę merai, 6 įstaigų vadovai ir „Akmenės cemento“ juristas. Prieš kiekvieną Tarybos posėdį susitikdavau su visa opozicija ir pasiklausdavau jų nuomonės. Turi suveikti, manau, sveikas protas, ne tik mero, bet ir Tarybos.
Ką darysi, meras jau išrinktas. Vis dėlto asmenines ambicijas kartais reikia paminti. Žmonės, kurie rinko, po ketverių metų turėtų matyti, kas dėl jų stengėsi, kas dirbo, galvojo apie juos, o kas ėjo vedami tik savo asmeninių paskatų.
