Vakar miesto valdžios buvo pasveikintas šimto metų jubiliejų atšventęs šiaulietis Jonas Ziberkas, kuris per savo gyvenimą įveikė ne vieną išbandymą ir kliūtį. Dar būdamas jaunas tapo tremtiniu ir daugiau nei dvidešimt metų praleido Sibire. Ten daug ir sunkiai dirbo bei sutiko savo gyvenimo meilę – Ireną.

Ilgai ir sunkiai dirbo
J. Ziberkas ir pats negali patikėti, kad tiek ilgai pragyveno. Jam atrodo, kad švenčia ne šimtąjį, bet devyniasdešimtąjį gimtadienį. Žinoma, neslepia, kad geriau gyveno, kai buvo jaunesnis. Dabar ir klausa, ir regėjimas – nebe tas, o ir kojos nelabai klauso. Vis dėlto jis vis tiek nepraranda optimizmo ir labai mėgsta bendrauti.

Nors šiandieninė jo darbotvarkė nebe tokia įdomi kaip jaunystės dienomis, tačiau vis tiek domisi miesto ir šalies naujienomis. Kadangi pats smulkių raidžių neįskaito, prašo, kad žmona paskaitytų laikraštį. Pasakoja, kad po pusryčių visada mielai klauso, kaip žmona skaito, ir taip kiekvieną dieną.

O anksčiau gyveno visai kitaip. Būdamas jaunas baigė karo mokyklą Kaune. Vėliau tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Taip gyveno iki lemtingos 1941 m. birželio 14 d. Tą dieną jį kartu su šeima išvežė į Sibirą.

Atsidūręs Sibire nesėdėjo be darbo. Dirbo statybos srityje ir vadovavo dešimties vyrų brigadai. Kaip pats sako, miške rovė kelmus ir statė namus.

„Mano visas darbas buvo statyba. Tik per tuos metus, kai dirbau rusams, už darbą nė vieno cento mums nedavė. Tik vėliau susitvarkėme geriau. Už tai nepeikiu rusų. Jie – sukalbami, mandagūs žmonės. Tik galbūt vienas kitas ponas blogesnis buvo“, – prisiminimais dalijasi J. Ziberkas.

Taip ir neišmoko pykti
Ten susipažino ir su savo dabartine žmona Irena. Pirmą kartą ją pamatė dar važiuodamas į Sibirą. Viename sustojime jis pastebėjo jauną dailią merginą, nešančią vandenį. Sako, kad ji iš karto krito į akį. Tačiau to lemtingo susitikimo dar reikėjo palaukti. Jie susipažino tik po kurio laiko, kai Jonas atvažiavo aplankyti Irenos sesers.

Vėliau jie susituokė, susilaukė sūnaus ir 1964 m. grįžo į Lietuvą. Šių metų kovą minės 63-iąsias sutuoktuvių metines. Jubiliatas pasakoja, kad per tuos kartu praleistus metus visko buvo ir pykčių, ir ašarų. Tik pykčiai ilgai netrukdavo.

Jono žmona Irena sako, kad vyras ilgai pykti nemoka: „Vyro charakteris gana neblogas. Kitą sykį aš aršesnė būnu ir dabar dar kartais jį pabaru. Jeigu aš užpykstu, tai galiu ir visą dieną nekalbėti, tačiau Jonas nė valandos tylos neištveria, negali ilgai pykti.“

J. Ziberkas pasakoja, kad grįžęs į Lietuvą viename mieste ilgai neužsibūdavo. Tai Joniškyje, tai Pakruojyje, tai dar kur nors jam tekdavo statybose viršininku dirbti. Kaip pats sako, važiuodavo ten, kur jį siųsdavo, pats nelabai ką galėjo pasirinkti.

Kai sulaukė pensijos, toliau dirbo. Teisinasi, kad niekas nenorėjo jo išleisti. Tais laikais statybininkų labai trūkdavo.

Išdavė gero gyvenimo receptą
Statybininkai ne tik darbštūs, bet ir mėgstantys išgerti būdavo. Jubiliato teigimu, darbininkai vis bandydavo nuo darbo atsitraukti ir šimtą gramų paragauti.

„Aš jiems sakydavau, kad negalima darbo metu gerti. Liepdavau palaukti švenčių, tam tikrų progų, tuomet ir pats po dienos darbų prie jų prisijungdavau. Niekada daug negerdavau ir dabar negeriu, nebent tik penkis lašus, kai sūnus atvažiuoja. O valgyti labiausiai mėgstu duoną su sviestu“, – atvirauja jubiliatas.

Su šimtuoju jubiliejumi jubiliatą pasveikino ir miesto meras Artūras Visockas. Jis domėjosi, kaip Jonui pavyko taip ilgai išgyventi.

„Reikia geru žmogumi būti, daug dirbti. Nekerštauti, nevogti. Tik sąžiningu darbu gyvenime galima ką nors pasiekti. Jeigu vogsi – gerai ir ilgai negyvensi“, – jaunystės paslaptį atskleidė J. Ziberkas.

Be to, jis merui patarė ir kaip miestą valdyti: „Nepalikite žmonių „bėdnoj“ vietoj, nepamirškite paprastų žmonių ir sąžiningai dirbkite.“

Meras dėkojo už patarimus ir pažadėjo jų laikytis.