Vyriausybė patvirtino neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programų finansavimo metodiką. Šiemet neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programoms finansuoti Švietimo ir mokslo ministerijos biudžete numatyta apie 290 tūkst. eurų. Esą nuolat suaugusiojo įgyjamos žinios ir kompetencijos praturtintų ne tik asmeninį gyvenimą, bet ir padėtų profesinėje veikloje. Be to, mokymasis, tapęs natūraliu reiškiniu, būtų geriausia nedarbo prevencijos priemonė: lanksčiau būtų reaguojama į darbo rinkos pokyčius. Viena tiesa akivaizdi: daug šiauliečių, ypač senjorų, nori mokytis, tobulėti, bendrauti, diskutuoti ir dalyvauti, o kad Šiaulių trečiojo amžiaus universitetas yra absoliuti šviesa garbaus amžiaus žmonėms, liudija ir statistika. Tik niekas nemato, kad ir čia reikia finansų. Nes kitaip lieka kliautis geros valios žmonėmis.

Mokosi ir tam, kad išvyktų...
Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo centre pedagogai ir kiti specialistai tobulina kvalifikaciją.  Kaip sako institucijos direktorius Arūnas Šarkus, prieš kelias dienas Švietimo centre aptarnautas šimtas tūkstantasis klientas.

Prieš 11 metų įsteigtoje institucijoje iš pradžių planuota tobulinti mokytojų kompetencijas. Tačiau poreikį tobulėti turėjo ir kiti specialistai. Įgyti žinių, išmokti kažko naujo ateina piliečiai nuo 18 iki 65 metų. Kasmet būna po maždaug 10 000 kursus ir seminarus baigusių žmonių. Kaip sako direktorius, tai yra optimalus skaičius, būdingas ir kitiems didiesiems miestas. Itin daug švietimo centre programų parengta pedagogams, būsimiems ar esamiems mokyklos direktoriams. Taip pat čia ateina kiti pavieniai asmenys, kurie nori išmokti užsienio kalbų. Tačiau, kaip rodo institucijos kainoraštis, išmokti kitos užsienio kalbos kainuoja. O ir besimokantys užsienio kalbos kraunasi lagaminus.

„Mes daugiausiai dirbame su specialistais, išskyrus kalbų kursus, į kuriuos ateina kita žmonių grupė. Tai nedirbantys ir besiruošiantys išvykti į užsienį gyventi ir dirbti. Visi kiti yra tam tikrų įstaigų darbuotojai, bet didžiausią dalį sudaro švietimo įstaigų, nes turbūt aktyviausiai besimokantys suaugusieji yra įvairūs pedagogai arba švietimo įstaigų darbuotojai. Taip pat atskirų įmonių kolektyvai užsisako seminarus – antai psichologinius ar užsienio kalbų kursus“, – sako direktorius.

Taigi, tais pavieniais atvejais besimokantys kalbų paprastai neplanuoja savo ateities gimtinėje, nes orientuojasi į Vakarų darbo rinką. Užtat atėję mokytis lietuvių kalbos, A. Šarkaus manymu, planuoja čia gyventi ir dirbti. „Yra įvairių atvejų – yra tų, kurie nemoka lietuvių kalbos, ir tų, kurie vienokiu ar kitokiu keliu yra pakliuvę į Lietuvą, į Šiaulius, čia nori gyventi ir dirbti“, – sako direktorius. Šauniausias pavyzdys, nutikęs prieš kelerius metus buvo tas, kad du NATO karininkai įgijo išklausyto lietuvių kalbos kurso pažymėjimus.

Vis dėlto yra tokių, kurie į mokymąsi visą gyvenimą žiūri skeptiškai. Kodėl tai būtina, jei  mokeisi mokykloje, studijavai, dirbi ir taip jau gana veiklos….Be to, šiuolaikiniame technologijų ir galimybių pasaulyje mokytis galima ir savarankiškai – kodėl niekas šito „neužskaito“.

„Mes išties to net nesuvokdami kiekvieną dieną eidami gatve mokomės – stebėdami aplinkinius, vitrinas, kalbėdami su skirtingais pašnekovais. Kiekvienu atveju įgyjame patirties, kuri pas mus kaupiasi. Tačiau vykdant kažkokias funkcijas kartais yra visiškai neprošal tos patirties gauti būtent koncentruotos, sugrupuotos, konkrečios, t. y. kažkokia  mokymo forma. Aš pats savarankiškai užsiimdamas savišvieta, naršydamas internete galbūt nerasiu tokios geros patirties, kokią gali man pateikti gyvas lektorius, kuris perteikia patirtį su pavyzdžiais“, – sako direktorius. A. Šarkus teigia, kad kaskart ardamas žemę žemdirbys išaria vis tiesesnę vagą, o ir mokydamas vaikus pedagogas būna vis turtingesnis savo vidumi, kokybiškiau perteikia intelektualinį turtą. O pažymėjimas įrodo įgytas žinias ir kompetencijas.

Senjorai – aktyvūs studentai
Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto (TAU) rektorė Asta Damkuvienė pažymi, kad trečiojo amžiaus universitetų Lietuvoje yra išties daug – maždaug 50 kone kiekviename rajone ir mažame miestelyje. Dauguma jų yra pernai įkurtos Trečiojo amžiaus universitetų asociacijos nariai – per ją yra lengviau bendradarbiauti, projektus rašyti ir pan. Pirmiausiai rektorei norisi pasidžiaugti sėkminga universiteto gyvavimo istorija.

„Kasmet studentų universitete vis daugiau. Kai Šiaulių TAU buvo įkurtas prieš 17 metų, studijas pradėjo 200 studentų, šiemet jų yra apie 650. Iš pradžių buvo du fakultetai, dabar yra septyni“, – sako rektorė. Tai Sveikatos, Dvasinio tobulėjimo, Kultūros ir meno, Kraštotyros ir turizmo, Žmogaus ir socialinės aplinkos pažinimo, Humanitarinis fakultetai ir dar pernai, kadangi senjorai labai pageidavo, įkurtas Teisinių žinių fakultetas.

Kad finansavimo reikia mokytis Tau universitetuose – nėra jokių abejonių.

„Turime labai puikius fakultetų dekanus, kuriems niekas už jų darbą nemoka. Tai žmonės, kurie yra pasišventę savo miestui ir dirba iš idėjos. Rektorius irgi dirba neatlygintinai. Tai mes taip ir dirbame. Tad finansavimo klausimas pas mus visuomet yra aktualus“, – sako rektorė. Deja, už mokslą, trunkantį metus, reikia mokėti būsimam studentui, bet mokestis – tik simbolika lyginant su tuo, ką žmonės gauna – žinias, bendravimą, susitikimus su įdomiais ir žymiais žmonėmis, nuolaidas į renginius. Galų gale senjorai nesijaučia vieniši, išmesti iš visuomenės.

Kaip sako A. Damkuvienė, patys mėgstamiausi Šiaulių TAU fakultetai tarp studentų yra Sveikatos,  Kraštotyros ir turizmo, Kultūros ir meno – čia yra daugiausiai studentų.

Finansavimas visada problema
Anot rektorės, universitetą šiek tiek remia Šiaulių miesto savivaldybė. „Aišku ne tiek, kiek mes norėtumėme, tačiau šiek tiek remia. Pernai buvo pirmi metai, kai mes gavome iš Savivaldybės ženklią paramą – 15 tūkstančių litų. O stojamasis mokestis buvo 25 litai (dabar 7 eurai) už mokslo metus. Labai daug turime dėstytojų, kurie skaito paskaitas nemokamai, kitus dėstytojus kviečiame iš Klaipėdos, Vilniaus, ar Kauno, apmokame kelionę ir simboliškai užmokame už paskaitas“, – finansinio gyvenimo reziumė pateikia rektorė.

Antras dalykas – universitetas neturi savo patalpų, net įrangos. Tad rektorė vardija, kas prisideda prie universiteto misijos ir gyvavimo: Šiaulių centro poliklinikos vadovas, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio biblioteka, Kultūros centras. Ypač daug prisideda Šiaulių universitetas, kurio bibliotekoje vyksta kone visos paskaitos.

Neformalusis suaugusiųjų švietimas bus finansuojamas vykdant programų atranką, tad norint iškovoti finansavimą teks rašyti projektą. „Kiekvienais metais pateikiame programas, kasmet rašome projektus, tačiau ne kiekvienas projektas yra finansuojamas. Ir dabar esame pateikę projektą, bet bus konkursas ir niekas nežino, ar mes jį laimėsime“, – teigia A. Damkuvienė.

O skaičiai rodo, kad čia studentų ne tik daugėja, bet čia studijuojantys yra itin aktyvūs – yra tokių, kurie studijuoja visus 17 metų – nuo universiteto atsiradimo iki pat dabar. Nors iš esmės universitete amžiaus cenzo ir nėra. Panašu, kad universitetą mielai lankytų ir daugiau garbingo amžiaus žmonių, bet...

„Visi, kas tik nori, gali čia įstoti, dirbančių irgi yra, bet dauguma – pensininkai. Dirbantiems nelabai patogu, kadangi užsiėmimai vyksta dieną. Pensininkai bijo vakarais eiti į paskaitas dėl nusikalstamumo gatvėse, o dirbantys dieną negali lankyti paskaitų“, – sako rektorė.