Kai kalbame apie švietimo sistemos problemas, esame linkę dėl visko kaltinti valdžią, mokytojus ar dėstytojus. Tik pamirštame, kad gyvenime viskas sukasi nebūtinai tik apie bendrojo lavinimo mokyklas ar universitetus. Aukštojo mokslo diplomas – galbūt ir siekiamybė, bet galima puikiai „prasisukti“ ir be jo. Vis dėlto net neabejojama, jeigu sumažėtų biurokratizmo, o mokslo šviesuoliai būtų vertinami labiau – gyventi būtų lengviau.

Trūksta abipusio pasitikėjimo
„Mokytojams sakoma netiesa valstybiniu mastu. Deklaruojama, kad jų darbas svarbus, jais pasitikima. Esą į juos žiūrima kaip į aukštos kvalifikacijos profesionalus. Tačiau realybėje viskas yra atvirkščiai. Iš esmės valstybei švietimas nereikalingas. Nebent tik kaip neišvengiama būtinybė, kad kažkas kažko pramoktų, bet per daug dėl to niekas nesuka sau galvos“, – „Šiaulių naujienoms“ sako Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius.

Pašnekovo nuomone, pasitikėjimo mokytojais iš esmės nėra jokio. O prastos darbo sąlygos, mažas atlyginimas tėra išvestinės problemos. Todėl galima susidaryti nuomonę, kad valstybei svarbu tik švietimui skirti dalį lėšų ir leisti švietimo atstovams tvarkytis pagal jų pačių nuovoką ir suvokimą. Kitaip tariant, susidaro įspūdis, jog valstybė turi svarbesnių reikalų.

Anot jo, esminė problema – neneadekvačiai mokamas pedagogų atlyginimas. Visa bėda – neaiškios mokytojų pareigybės: „Iki šiol niekas nėra pasakęs, ką turi daryti žmogus, priimtas dirbti mokytoju. Mokytojas apie savo pareigas galvoja vienaip, tėvai – kitaip, mokyklos direktorius – dar kitaip. Be to, mokytojas pats negali pasirinkti darbo, užduotys įvairiais reglamentais jam yra užkraunamos iš viršaus.“

Mokytojai nežino, kokia yra jų tiesioginė pareiga. Mokiniai skundžiasi nuobodžiu mokslu ir neįdomiai pateikta informacija. Tad apie kokią švietimo kokybę mes dar galime kalbėti? Profsąjungos pirmininkas patvirtina: mokytojų iš tiesų yra visokių, bet ir šiuolaikiniai mokiniai ne dovanėlė. Taip, galbūt tarp keliasdešimt tūkstančių yra tokių mokytojų, kuriems paprasčiau viską nuskaityti nuo knygos. Galbūt yra ir tokių, kurie apskritai negali dirbti šio darbo, bet vis tiek dirba. Tačiau tai nesvetima įvairių sričių atstovams. Vargu ar čia galima ieškoti kažkokio išskirtinumo.

Pažymys – ne rodiklis
A. Jurgelevičius neabejoja: mokytojas savo dėstomu dalyku mokinį turi sudominti. Kita vertus, egzistuoja ir kita šio reiškinio pusė. Turbūt nereikėtų pamiršti – tėvai daro didžiausią įtaką savo vaikams.

Todėl labai svarbu, kad gimdytojai savo atžaloms nuo mažų dienų kalbėtų apie mokslo naudą. Jeigu tėvai patys į švietimą žiūrėtų kaip į vertybę, tai persiduotų ir jų vaikams. Galiausiai mokytojams kažkuo būtų paprasčiau sudominti savo mokinius.

„Šiandien visuomenė, net aukščiausios valdžios galvos neįžvelgia švietimo svarbos. Laikosi nuostatos, esą norint tapti laimingam – užtenka tik tam tikrų įgūdžių. Toks aplinkinių požiūris turi įtakos ir mokinio pasaulėžiūrai. Mokytojas negali mokinio pasaulėžiūros pakeisti radikaliai, lyginant su tuo, kokį suformavo tėvai. Tai tolygu pasakymui, kad vasario mėnesį kažkur galima atrasti žibučių“, – lygina pašnekovas.

Profsąjungos pirmininkas net nebando paneigti fakto, kad mokykla, mokytojai atlieka svarbų vaidmenį besiformuojančio, augančio žmogaus gyvenime. Kaip ten bebūtų, mokiniai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia mokykloje.

Tačiau jis ragina nepamiršti, kad žmogaus tolimesnio gyvenimo sėkmė nebūtinai priklauso tik nuo to, kaip jam sekėsi mokykloje. Pasitaiko atvejų, kai gabus, gerai besimokantis mokinys gyvenime neprasimuša. Pasitaiko ir priešingų atvejų, kai klasės triukšmadarys, blogiukas tampa milijonieriumi ir visuomenėje gerbiamu asmeniu. Tad kiekvienam belieka daryti savo išvadas ir ugdytis tas savybes, kurios mums atrodo priimtiniausios, o gal net geriausios.

Išsilavinę pasiekia daugiau
Socialinių mokslų daktaras profesorius Romas Lazutka neslepia – universitete taip pat pasitaiko tokių, kurie paskaitose lankosi tik dėl noro gauti „popieriuką“. Tačiau mano, kad dauguma jaunuolių vis dėlto suvokia švietimo svarbą.

„Švietimas, be abejonės, yra vertinimas. Mes tai matome pagal stojančiųjų į universitetus skaičių. Aišku, dažnai primenama, kad Lietuvoje yra per daug universitetų, studentų. Tačiau aš čia nematau nieko blogo. Be to, statistikos duomenys patvirtina – pasirinkę aukštąjį mokslą neapsigauna“, – dienraščiui komentuoja R. Lazutka.

Profesoriaus teigimu, palyginus, ką gyvenime veikia įgiję aukštąjį išsilavinimą ir jo neturintys, matyti akivaizdūs skirtumai. Pavyzdžiui, turintys aukštesnį išsilavinimą, uždirba daugiau. Žinoma, anot jo, istorijos, kai ką tik diplomus gavę absolventai užplūsta darbo biržą, nėra iš piršto laužtos. Tik tai netrunka ilgą laiką. Vertinant situaciją ilguoju laikotarpiu, akivaizdu, kad įgiję aukštesnę kvalifikaciją, rečiau sėdi be darbo. Tarp jų yra ir mažesnė dalis skurstančiųjų.

„Įgiję aukštąjį išsilavinimą geriau susitvarko su savo gyvenimu, nes daugiau uždirba. O jeigu ir negauna gero uždarbio, vis tiek gyvenime tvirčiau laikosi. Aišku, sunku tiksliai įvardyti, kur reiškinio priežastis, o kur pasekmė. Galbūt aukštojo mokslo siekiantys žmonės greičiau prasimuša, nes turi tam tikrų gebėjimų, nuostatų, kurios ir padeda kažko pasiekti“, – svarsto socialinių mokslų daktaras.

Žinoma, pašnekovas šių pamąstymų ragina nepriimti už gryną pinigą. Šie rodikliai nebūtinai atspindi kiekvieno žmogaus atvejį. Konkrečiu atveju situacija gali susiklostyti įvairiai. Įgijus aukštąjį išsilavinimą vis tiek galima jaustis nevisaverčiam, o be diplomo – daryti milžiniškus šuolius tobulėjimo link.
 
Vis dėlto tyrimai rodo, kad  dažniausiai būna kitaip.

„Lietuvos jaunuoliai siekia išsilavinimo. Nepaisant visos kritikos, esą švietimo kokybė yra prasta, o išsilavinimas nereikalingas, žmonės vis tiek mąsto racionaliai ir jų pasirinkimai atitinka statistinius rodiklius“, – sako R. Lazutka.

Tereikia tinkamų darbo sąlygų
Jo nuomone, visa bėda ta, kad jauni žmonės iš dėstytojų kartais tikisi per daug. Jaunas žmogus dėstytoją nebūtinai turi laikyti autoritetu, iš jo mokytis išminties. Viskas nebūtinai tiesiogiai priklauso nuo mokytojo ar dėstytojo. Aplinka taip pat turi įtakos studentų sąmonei. Juk universitetas – ne koncertų salė, kur reikia linksmintis. Priešingai, tai vieta, kur reikia pasitempti ir atitinkamai elgtis.

„Dėstymas iš tiesų turi būti įdomus, skatinti smalsumą. Iš kitos pusės, reikia pripažinti – mokymasis neturi būti paverstas šou, pramoga. Gyvenime dažniausiai kažko pasiekiama tik rimtu darbu. Žinoma, mokymasis neturėtų tapti našta“, – pabrėžia socialinių mokslų daktaras.

Anot profesoriaus, įstojus reikia rimtai mokytis, o ne tikėtis, kad paskaitos bus kaip koncertai. „Aišku, galbūt toks požiūris yra per griežtas, tačiau jeigu žmogus kažko ieško, bet pats nežino ko, tuomet gali eiti iš vienos paskaitos, iš vieno universiteto į kitą ir jam vis tiek viskas bus neįdomu“, – svarsto profesorius.

Reziumuodamas jis pabrėžia, kad nepaisant to, kaip vertinama Lietuvos švietimo kokybė, inteligentų reikės visada. Svarbiausia yra mokytojams, dėstytojams sudaryti tinkamas darbo sąlygas. Tuomet žinių skleidėjai dėl savo mokinių, studentų galbūt galėtų kažką padaryti daugiau.

„Išsilavinimas nėra blogybė. Įgiję aukštąjį išsilavinimą kuria darbo vietas sau ir kitiems. Manau, neteisinga viską vertinti pagal tai, kokios srities specialistų reikia darbo rinkai. Darbo rinka nėra Dievo duota, ji kuriama pačių žmonių. Todėl čia jokių apribojimų neturėtų būti. Kuo daugiau išsilavinusių žmonių, tuo geriau“, – sako R. Lazutka.

Profesorius R. Lazutka sako, kad mokytis reikia rimtai, o ne tikėtis, kad mokslas bus pramoga.
Artūro STAPONKAUS nuotr.