Darbo rinkoje trūksta darbo jėgos, reikia susigrąžinti emigrantus. Pasak Prezidentės vyriausiosios patarėjos ekonomikai ir socialinei politikai Linos Antanavičienės, vienu iš pavojų darbo rinkai įvardijama emigracija, bet šio proceso nesitikima suvaldyti per trumpą laiką – pusmetį ar metus.

„Neišradinėkime dviračių, reikia dirbti su tais, kurie išvyko, ir reikia, natūraliai keliant ekonomiką, kuriant darbo vietas, stengiantis pritraukti kuo daugiau investicijų, stabdyti, kad nebeišvyktų nauji“, – sako L. Antanavičienė. Taip pat, pasak jos, turi būti dirbama su emigrantais, siekiant juos grąžinti į Lietuvą.

Tuo metu buvusieji jauni ir esami šiauliečiai atsako, kodėl ilgai vilties ieškoję savo mieste, vis dėlto ėmė ir susikrovė, ar imtų ir susikrautų lagaminus. Neišvykimą ar sugrįžimą lemia atlygis – sudėtingos sistemos nė nereikia.

Šiauliai ilgiau neužlaikė
Pagal specialybę šiaulietė Ignė Lazdijuose dirbti nepanoro. Baigtas universitetas Vilniuje. Tikėjosi, kad bent jau Šiauliuose bus įvertintas ne tik jos diplomas, bet ir patirtis bei itin geri atsiliepimai po terminuoto darbo. Bet darbo sutartis baigėsi – nieko niekas nepasiūlė. Viltis įsidarbinti Šiaulių mieste pamažu slopo ir teko rinktis Londoną. Pasitaikė darbas Lazdijuose. Bet...

„Pagrindinė priežastis mano atveju buvo, kad Lazdijai man buvo toliau nei Londonas. Londone turiu draugų ir pažįstamų, Lazdijuose – visiškai nieko. Aš nesu nusiteikusi prieš šį miestą, jei ten bent jau gerai pažinočiau žmonių iš savo aplinkos. Labai gerai būčiau persvarsčiusi galimybę likti Lietuvoje. Kitas dalykas – Londonas yra milijoninis miestas, Lazdijai – mažutis miestelis, kai pagalvoji, kurį rinktis, supranti, kad abiejuose tu būsi vienišas. Abejonių, kurį rinktis, lyg ir nelieka. Londone turi daug galimybių, jei sieki savo tikslų. Pabijojau užsibūti Lazdijuose. Kitas dalykas – aš neturiu sukūrusi šeimos, buvau ką tik baigusi studijas, todėl išvykimas į kitą šalį irgi neatrodė nerealus sprendimas, nes kada daugiau bandyti, jei ne tuo metu?“ – svarsto buvusi šiaulietė.

Tačiau net ir gerai įsitvirtinusių Šiauliuose žmonių noras ir toliau čia gyventi bei kurti šeimą gali kaip rūkas išsisklaidyti. Ne paslaptis, kad po studijų baigimo jaunimas iš regiono čia ir lieka gyventi.

„Aš mielai grįžčiau į Akmenę dirbti. Joje nelikau gyventi todėl, kad man nepasiūlė darbo. Dalyvavau gal trijuose pokalbiuose. Paskutinis pasiūlymas buvo mokyklos raštinėje vedėjos (sekretorės) padėjėja. Mano ambicijos ir norai buvo pasiekti kažko daugiau. Nesakau, kad tai blogas darbas. Tačiau tėveliai padėjo finansiškai ir leidau ieškotis darbo Šiauliuose. Daugiau perspektyvų“, – sako Laima.

Pasak jos, šiuo metu Akmenėje rengiamasi atidaryti naują gamyklą. Ieškos naujų darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. „Su vyru planuojame nusiųsti savo gyvenimo aprašymus. Jei pasiūlytų daugiau, nei dabar uždirbu – kodėl ne. Butai ten pigūs. O Šiauliai – tik už 40 min. kelio“, – aiškina šiaulietė.

Ji šypsosi – žinoma, ten nėra didžiulio pramogų ir prekybos centro, bet yra sporto klubas. Yra picerija. Draugai pasiekiami per 45 minutes. „Piko metu Šiauliuose ilgiau važiuoji. Juk draugai irgi aplankytų. Akmenė – ne rodiklis. Jei kažkuris iš mūsų gautų darbą Panevėžyje už geresnę algą, taip pat svarstytume šį pasiūlymą, tik nenorėčiau gyventi visiškame kaime“, – sakosi Laima.

Jei dviese – išvykti užsienin yra drąsiau
„Šiuo metu gyvenu Škotijoje, Falkirk mieste. Dirbu maisto produktų fabrike prie linijos, svarstyklėmis sveriame maistą ir dedame į pakuotes. Išvykau iš Lietuvos pirmiausia dėl vaikino. Buvo beveik garantuotas darbas. Be abejo, tai tarsi du zuikiai vienu šūviu, nes atvykau ir turėjau kur gyventi ir netrukus gavau darbą, nereikėjo ieškoti. O Lietuvoje iki tol labai ilgai ieškojau darbo, o kai įsidarbinau, nelabai buvau patenkinta atlyginimu ir darbo sąlygomis“, – sako Sima.

Vis dėlto ji neatmeta galimybės dirbti mažame miestelyje. „Man nepatinka, kai gatvėse labai didelės žmonių minios, mažame miestelyje būna daugiau žalumos, grynesnio oro. O pramogų galima ir didesniuose miestuose rasti, jeigu jų reikia. Jei gaučiau gana gerą atlyginimą, galėčiau keliauti po pasaulį ir kultūrintis. Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ko jam reikia. Man labai nepatiktų didelis eismas, kai tektų automobiliu važiuoti į darbą. Tada reiktų daug anksčiau keltis, kad nepavėluočiau į darbą ir pan.“, – sako mergina.

O ir kiti dalykai: Lietuvoje nereikėtų rūpintis dėl kalbos barjero, nereikėtų stengtis apsimesti, kad tu ne imigrantas. „Svarbios šaknys, bet vis vien esu priklausoma nuo tam tikrų aplinkybių: nuo gaunamo atlyginimo dydžio, nuo antrosios pusės bei tinkamesnes valstybės sistemos. Todėl ir pasirenkame užsienį sudėję visus pliusus, minusus“, – sako Sima.

Ir Andrius mielai sugrįžtų į Šiaulius, tačiau jam svarbu tobulėti. „Sekdamas žiniasklaidą vis girdžiu, kad miesto valdžia giriasi, jog Šiauliuose mažiausias nedarbas. Palaukit, kiek mūsų išvyko, o kokie tie darbo pasiūlymai? Daugiausia – darbas fabrike, gamykloje, darbas valytojams, padavėjams, kasininkams, dominuoja a lia „vyriškos specialybės“ (šaltkalviai, baldžiai ir t. t.), beveik nėra čia ką veikti humanitarams. Nors ir raginama kurti verslus, pripažinkime, esame ne visi vienodi ir visi verslininkais nebūsime“, – teigia Andrius.

 
Straipsnių peržiūros
94494494
Į viršų