Mokslus baigę asmenys sėdi be darbo. Jauni, gražūs, darbštūs, protingi emigruoja. Vieni pradingsta kažkur Ispanijoje, kiti – Airijoje, treti – Amerikoje. Tačiau visi trokšta būti laimingi ir jaustis reikalingi. Deja, atrodo, kad mūsų šalyje protingų nereikia. Valdžia mėgsta tik paklusnius, savo nuomonės neturinčius individus. O tai nieko gero nežada.

Nori daug ir greitai
Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas pritaria iškeltai hipotezei, kad protingi žmonės šaliai nereikalingi. Paaiškina, kad taip mąstyti galima dėl vienos pagrindinės priežasties.

„Matote, kur kas patogiau, kai žmonės yra standartiški, standartiškų gebėjimų, lengvai paklūstantys nurodymams, direktyvoms, įsakymams. Kai žmonės nesiima jokių iniciatyvų ir tik vykdo kitų nurodymus, juos kur kas lengviau valdyti“, – akcentuoja J. Dieliautas.

Jis pasakoja, kad dabartinė susidariusi situacija yra labai kebli. Gyvename laisvame pasaulyje, kai jeigu kas nors nepatinka, galime ieškoti saugesnės, patogesnės vietos, kur į lūkesčius bus atsižvelgta. Užuot kažką sprendę būdami dabartinėje vietoje, skubame geresnio gyvenimo ieškoti kitur. Todėl vienas problemas keičia kitos ir taip iki begalybės.
Kita problema, kad Lietuva, darbdaviai gyvena inertiškai. Valdžia mano, kad dirbančiųjų užteks, darbdaviai darbuotojus gebės išsirinkti iš to, ką pasiūlys rinka. Tačiau rytoj ši bėda gali tapti didžiuliu iššūkiu, dėl kurio suintensyvės visuomenės „degradacija“.

Filosofo nuomone, situaciją apsunkina ir ne visai tinkamai vykdoma švietimo politika. Pavyzdžiui, bendrojo lavinimo mokyklose pateikiami greiti klausimai, tikimasi greitų atsakymų. Vertinamas kiekybinis susumavimas ir spontaniškas apibendrinimas. Dėl to greito ir supaprastinto ugdymo, žmonės ir nebeišmoksta skirti laiko pamąstymui.

Ar dėl to kalti tik mokytojai? Deja, Švietimo ir mokslo ministerija tik gauna užsakymą iš korporacijų, jog jai reikia standartiškų, savo nuomonės neturinčių žmonių.

Kita vertus, pašnekovas sako, kad egzistuoja ir kita šio reiškinio pusė. Jeigu žmogus yra iniciatyvus, lankstus, mobilus, tai jis pats sau kažką susikuria, nes nelaukia, kol jam kažkas bus paduota ant lėkštės.

Mielesnė pigi darbo jėga
Iniciatyva kažką keisti atsiranda iš kūrybinio mąstymo. O kūrybinis mąstymas susideda iš dviejų dalykų. Pirmiausia vaizduotę reikia išlaisvinti iš primityvių schemų, banalių stereotipų, pigių nuostatų. Po to reikia ugdyti kritinį mąstymą, situaciją „pasverti“ iš kelių pusių, nepriimti skubių apibendrinimų ir sprendimų. Deja, šiais patarimais neskubama pasinaudoti. Tiek valdininkai, tiek paprasti žmonės mieliau priima skubotus, nepagrįstus sprendimus. Vadinasi, iki „degradacijos“ mums liko visai nedaug.

J. Dieliautas primena, kad „degradacijos-standartizacijos“ procesas prasidėjo jau seniai. Valdžiai reikia vidutinio, standartiško žmogaus. Konkretumo, dalykiškumo, iniciatyvumo, verslumo ir kitų savybių. Tačiau Lietuvai labiausiai trūksta originalių žmonių, kurie darytų atradimus, perversmus, proveržius valdyme, vadyboje, ekonomikoje, finansuose, technologijose ir t. t.

„Mūsų vienintelė išeitis yra intelektas. Lietuvoje turėtų būti investuojama ne į pigią darbo jėgą, bet intelektą. Tada galėtumėme pasekti Suomijos ar kitos šalies pavyzdžiu, kur proveržiai per kelis dešimtmečius buvo padaryti. Tačiau Lietuvoje norima labai „gudriai“ pasielgti. Kažką monopolizuoti, uzurpuoti, primetant kažkokį unifikuotą, suvienodintą švietimo modelį. Tuomet Lietuvoje ir lieka tik standartiški žmonės, o kūrybingi iš čia bėga ir bėgs, kiek įmanoma toliau“, – karčią realybę atskleidžia filosofas.

Pamiršta būti unikalūs
Tai nuo ko pradėti problemą spręsti? Ogi nuo labai paprastų dalykų. Svarbu įvertinti ne tik švietimo, bet ir kultūros teikiamą naudą. Kultūrinis įdirbis, tęstinumas – individualizmo gairės, alternatyvaus požiūrio išraiška.

Jeigu į tai ir toliau nesigilinsime, labai greitai prasidės „robotizacija“. Tapsime neįdomūs ne tik kitiems, bet ir sau. Tada mus užplūs tokia depresija, iš kurios neišgelbės absoliučiai niekas. Baisiausia, kad į tai niekas nekreipia dėmesio, nebent tik lozungais ir deklaracijomis. Kol kas tai, kas yra originalu, bandoma sunaikinti, uzurpuoti, suvienodinti, standartizuoti. Dėl to galima pranašauti totalinę katastrofą.

Ar kas nors pasikeistų, jeigu valdžią dažniau pasirinktų ne savimylos, bet bent kiek mąstantys žmonės? Anot pašnekovo, pirmiausia valdžioje turėtų būti žymiai daugiau savivaldos, nevalstybinio, nevyriausybinio, „nevaldiško“ požiūrio. Jeigu visuomenė iš viso to išsilaisvintų, prasidėtų proveržis, atsirastų iniciatyvų, noras žiūrėti ne į kažką, bet užsiimti pačiu savimi. Kitaip tariant, „išsilaisvinimo“ raktas slypi „psichologijoje“.

„Reikia savimi domėtis, tobulinti, analizuoti. Deja, Lietuvoje savianalizės reikia mažiausiai. Galbūt todėl ir turime labai prastą psichologinę kultūrą. Kai savimi nesidomi, nereflektuoji, neieškai individualaus grūdo, bruožo, kuris paverčia unikaliu, išskirtiniu, tampi neįdomus. Galbūt jeigu pradėtumėme mąstyti kitaip, nebesikrautumėme lagaminų ir neemigruotumėme“, – svarsto J. Dieliautas.

Inteligentai prarado įtaką
Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis dienraščiui sako, kad visais laikais inteligentijos nuomonė buvo vertinama nevienodai. Pavyzdžiui, jeigu pažvelgtumėme į kažkada sudarytą šimto žymių lietuvių sąrašą, tai pamatytumėte, kad didelė dalis iš jų būtų karo vadai, sportininkai arba literatai. Mokslininkų buvo sąlyginai nedaug.
Šiandien, kai kalbame apie Lietuvos intelektualus, taip pat dažniausiai prisimename menininkus arba politikus. Kiekvienam iš mūsų turbūt sunku įvardyti žymų žmogų, kuris dirba chemijos, biologijos, fizikos srityje. Vadinasi, galbūt tai yra požymis, rodantis savotišką atsiribojimą nuo intelekto.

Į šią situaciją galima pažvelgti ne tik šios dienos požiūriu. Remiantis bendresniu tautos supratimu, kartais apie tautą kalbama kaip apie turinčių bendrą likimą žmonių grupę, kuri sudaryta iš tam tikrų pogrupių. Iš to pogrupio galima išskirti dirbančius, prekiaujančius ir kariaujančius vadus, žynius, šventikus arba dorovinių vertybių saugotojus, žinių kaupėjus.

Ką pamatysime žvelgdami į Lietuvos istoriją, vadovaujantis šiuo sąlyginai paprastu skirstymu? G. Navaitis pasakoja, kad tais tolimais laikais, kai pradėjo formuotis Lietuvos valstybė, išorinių jėgų spaudimas labiausiai buvo nukreiptas į žynių (žinančiųjų grupę), nes buvo siekiama, kad Lietuva priimtų kitą tikėjimą.

Paradoksalu, kad vėliau kaip tik ši grupė prarado įtaką, nes politikai nuolat svarstė, kokį tikėjimą priimti. Galų gale jos įtaka buvo pastebimai apribota, nes Lietuva pakeitė religiją.

Profesorius paaiškina, kad pats savaime tai nėra įvykis, kažkuo išskiriantis Lietuvą iš kitų kraštų. Tačiau jis sąlyginai įvyko istoriškai labai vėlai. Lietuva buvo paskutinė didelė valstybė Europoje, kuri keitė tikėjimą. Todėl čia ir neapsieita be pasekmių.

„Kai dingsta moralinis autoritetas ir į jo vietą ateina kitas, turi praeiti nemažai laiko, kol visuomenė priims naują moralinį autoritetą. Čia gali būti esminė priežastis LDK žlugimo. Karai ir vadai sugebėjo sukurti valstybę, bet jie nežinojo ką su ja daryti. Neturėjo vienijančių, bendrųjų moralinių principų, žinių. Ilgą laiką kunigai buvo svetimos kultūros žmonės. Todėl ir aukštuomenė perėmė svetimą kultūrą“, – pasakoja G. Navaitis.

Reikia neprarasti vilties
Ką matome šiandien? Intelektualinis autoritetas ir vėl yra visokeriopai sumenkinimas bei ignoruojamas. Tai iliustruoja paprastas pavyzdys, į kurį galbūt niekas neatkreipė dėmesio. Prisiminkime aistringas diskusijas dėl Ignalinos atominės elektrinės atsisakymo. Buvo rengiamas net referendumas, bet visi užmiršo apie Lietuvoje veikiantį Energetikos institutą. Niekur neišgirdome nė vienos šio srityje dirbančio mokslininko, specialisto minties, nuomonės.

Atrodo, turėjome pasimokyti, pagaliau suvokti, kiek kainuoja intelekto ignoravimas. Tačiau situacija vis tiek nesikeičia. Valdžios atstovai ir toliau, nepadiskutavę su intelektualais, tam tikros srities specialistais, priima įstatymus. O eiliniai piliečiai, užuot bandę kažką pakeisti savo gyvenime, eina pas astrologus, šamanus, būrėjus.

„Visi, kuriems nepatinka Lietuva, norėtų, kad valstybė būtų silpnesnė. Jie vienokiais ar kitokiais būdais pasisako prieš išsilavinimo plėtrą ir stengiasi iš visuomeninio gyvenimo išstumti inteligentiją. Kas gana sėkmingai Lietuvoje ir įvyko, nes mokslininkų, menininkų draugijos šiandien neturi reikšmingesnės įtakos. Todėl norėtųsi tikėti, kad šios organizacijos gebės atgauti savo įtaką ir jų nuomonė bus girdima lygiai taip pat, kaip Sąjūdžio metais“, – sako profesorius.