Šiaulių miesto vicemeras Domas Griškevičius dar nežino, kaip pirmadienį pasikeis jo gyvenimas. Gali būti, kad pareigų neteks. O gal neapibrėžta politinė situacija tęsis ir jo pavardė toliau bus linksniuojama. Vicemeras prisipažįsta, jog pavargo ir laukia sprendimo.
Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų magistras D. Griškevičius miesto mero pavaduotoju pradėjo dirbti vos 29 metų. Prieš Socialdemokratų partijos valią. Panašu, kad to jam atleisti nežada.
– Išaugus mieste politinei įtampai ne pirmą mėnesį linksniuojamos jūsų ir administracijos direktoriaus Eduardo Bivainio pavardės. Jau pateiktos jums abiem interpeliacijos. Kodėl jūs tapote permainų valiuta politiniame turguje?
– Aš labai gerai suprantu, kad politinio pasitikėjimo pozicija yra laikina. Tai man lengvina situaciją ir padeda ją išgyventi paprastai ir nesureikšminant. Naujoji dauguma reikalauja savų, mes nesame savi.
Situaciją suvokiu kaip politinio žaidimo tam tikrą dalį. Jei mes žiūrėtume į Šiaulių miesto tarybos istoriją, tai galėtume pamatyti, kad kas dvejus metus didesnės ar mažesnės turbulencijos Savivaldybėje vyksta, nepriklausomai, kas yra merai, vicemerai, kokios daugumos.
Neseniai įvyko Seimo rinkimai, vyksta politinių jėgų persiskirstymas. Kai kurios politinės jėgos jau galvoja apie 2019 m. rinkimus. Kiekvienas iš dabartinės situacijos projektuoja savo ateitį, kam su kuo naudingiau, kaip pelningiau parduoti savo saldainio popierėlį.
– Nei jūs, nei E. Bivainis neturite politinių jėgų palaikymo. Užimdami valdžios postus, jūs abu neatvedate į koalicijas tam tikro Tarybos narių skaičiaus, gal todėl esate labiausiai pažeidžiami?
– Kažkuria prasme gal ir taip. Gal yra ir asmeniškumų iš tam tikrų Tarybos narių, sąskaitų suvedimų.
– Kaip vertinate atstatydinimo motyvus?
– Susidariusi naujoji dauguma vykdo tam tikrus procesus ir ji tam turi teisę. Tik keista, kad neįsiskaitė įstatymų. Dėl to kaltina Savivaldybės darbuotojus – jie patyrė spaudimą, kaltinimus. Manau, kad reikėjo pradėti nuo savęs. Atsisėsti, apsižiūrėti ir daryti, kas parašyta įstatymuose. Jau galėjo gruodžio 1 d. viską išspręsti, jei tik dviem dienomis anksčiau būtų pateikę visus dokumentus.
Tarybos sprendimų priėmimo procedūra reikalauja pateikti atstatydinimo motyvus. Nereikėtų rašyti apie nepadarytus darbus, kurie iš tiesų yra padaryti. Kyla klausimas, ar tu pats nesidomi, ar bandai sumenkinti žmogų, kuris yra padaręs ir nėra sulaukęs priekaištų.
Pavyzdžiui, dėl išmaniosios specializacijos. Universitete įsteigtas padalinys, kurio pagrindu įkuriamas STEAM centras, Savivaldybė per bendradarbiavimo su universitetu programą skyrė 11,5 tūkst. Eur. Yra sudaryta darbo grupė, kurioje yra ir interpeliaciją pasirašiusių Tarybos narių. Ar jie nežino, ar nemato?
Kai kurių sprendimų negalėjome atlikti dėl teisinių dalykų, valstybės nepatvirtintų tvarkų.
Bet dėl jaunimo klausimų užgauna širdį labiausiai. Padaryta tikrai nemažai. Patvirtinta jaunimo verslumo skatinimo programa, kuri duoda rezultatų. Projekto laimėtojai dalyvavo verslo pasiekimų parodoje. Jaunieji verslininkai įrenginėja bulvare patalpas ir ketina pradėti veiklas. Šiauliai, antras miestas po Alytaus, įsteigė bendradarbystės centrą „Spiečius“. Ar jis pasiteisins, ateitis parodys, tačiau dalyvauti tokiuose projektuose verta. Daug metų buvo neišspręstas Jaunimo centro teisinio statuso klausimas. Jaunimo centrui dabar atvertos galimybės teikti paraiškas, dalyvauti įvairiose respublikinėse programose, gauti finansavimą. Daug naujų spalvų, gyvybės. Džiugina. Ar galima daugiau padaryti? Žinoma, visada, kas dėl to ginčijasi.
– Nemanote, kad motyvai – tik reikalaujamas formalumas?
– Man atrodo, kad taip užbraukiamas mano darbas. Suprantu, reikėjo motyvų. Yra parašyta tokių subjektyvių dalykų – per mažai bendravo su Tarybos nariais. Taip, tai motyvas, nors ir subjektyvus. Bet rašyti darbus, kurie yra padaryti, tai mane žeidžia kaip žmogų.
– Daug kas jus laiko perspektyviu politiku, įklimpusiu į nemalonią politinę situaciją. Nekyla noras tiesiog pačiam pasitraukti iš pareigų ir imti ruoštis naujam politinės veiklos etapui?
– Taip, kai kurie Tarybos kolegos socialiniuose tinkluose rašo, kad Vakarų pasaulyje esant tokiai situacijai politikai atsistatydintų patys. Logikos yra. Bet tokiu atveju Vakarų pasaulyje yra priimta, kad jei keliai skiriasi, žmonės ateina, paspaudžia rankas už tai, kas buvo gera, sako: štai nebedirbsime kartu, judame skirtingomis kryptimis. Tada pasitarus buvusios komandos rėmuose galbūt būtų buvę sprendimai kiti. Dabar sako – reikėjo atsistatydinti. Kaip dabar gali atsistatydinti, kai tau pareikšta interpeliacija. Sviestuoti sviestą?
Kitokio bendravimo norėjosi. Turėjau galimybę dirbti ir anksčiau. Mačiau ir kitokių darbo stilių. Dažnai kalbame apie demokratiją, bet kai suformuoja daugumą, tą pačią dieną ir pamiršta demokratijos principus.
Paskelbta, kad yra sudaryta nauja valdančioji dauguma, tačiau ji dar savęs balsavimu neįtvirtino. Kol dar to nepadarė, manyčiau, nėra etiška organizuoti įvairius susitikimus, užribyje paliekant čia vis dar dirbančius žmones. Įvyks pirmadienį posėdis, išspręs klausimus, tada pirmyn. Dabar pastatomi į nepatogią padėtį administracijos darbuotojai. Kaip ten bebūtų, patinka kam ar nepatinka, dar čia dirbame ir už daug dalykų atsakome.
Pasikviečiamas investuotojas, tačiau tie, kurie su juo dirba, nekviečiami. Įmonės vadovas, kuris atsako tiesiogiai, irgi nekviečiamas. Kaip investuotojai turi jaustis, jei veda derybas su vienais, o į kitų pasitarimus šie nekviečiami. Ar oro uosto direktorius irgi prarado pasitikėjimą? Kokį mes signalą siunčiame? Kantrybės pasigendu. Labai skubama.
– Kaip jums atrodo, kur buvo mero ir jo komandos klaidos, kad šiandien susiklostė tokia situacija?
– Tai tik jėgų ir galių žaidimai. Meras rinktas tiesiogiai. Negali merui primesti žaidimo taisyklių, turi primesti kitokias sąlygas jo komandai. Laikas sudėlios tam tikras aplinkybes. Sako, kažkas trukdo dirbti. Man nebuvo susidaręs įspūdis, kad mano kokia nors idėja buvo blokuojama.
– Ar nepavargote nuo visų šių politinių peripetijų, kurių centre atsidūrėte?
– Tokie dalykai turi vykti greitai. Neapibrėžtumas stabdo pačius darbus. Taip, viskas vyks ir toliau. Administracija – didelė sistema, kuri važiuoja ir važiuos. Bendrąja prasme, kaip aš sakau, miestas buvo iki Domo, buvo Domui esant ir bus jam išėjus. Bet tas neapibrėžtumas negali tęstis ilgai, turi kuo greičiau būti padėtas taškas šioje istorijoje ir judama viena kuria kryptimi. Kaip ten bebus judama, linkiu tiems, kas spręs miesto klausimus, nepamiršti, kad yra svarbus laikotarpis – biudžetas, projektai ir pan. Bežaidžiant politinius žaidimus, linkiu nepamiršti miesto reikalų.
– Jei pirmadienį Tarybos posėdis įvyks ir jus atleis iš pareigų, kokie planai?
– Jei pirmadienį tai įvyks, turėsiu laiko atostogoms, tą laiką skirsiu šeimai, susitikimams su draugais. Daug laiko atima po darbo vykstantys renginiai, akcijos, susitikimai. Laisvo laiko bus daugiau, galėsiu permąstyti. Tarybos sprendime numatyta 2 mėnesių išeitinė kompensacija, tad laiko permąstymams užteks. Niekur neskubu. Tai tik vicemero pozicija. 29 žmonės Taryboje dirba miestui neturėdami vicemero pozicijos. Bet kokiu atveju lieku miesto Taryboje. Jei bus teisingi sprendimai, neskirstysiu – dauguma, mažuma. Jei sprendimai racionalūs, naudingi miestui, man nesvarbu, kas juos teikia.
– Neketinate įsižeisti ir trauktis iš politikos?
– Jei kažkas to tikisi, turiu nuvilti – iš politikos trauktis nežadu. Politika ne tik buvimas Taryboje. Kartais daug didesnę įtaką turi žmonės, neturintys konkrečių mandatų. Aš iš miesto visuomeninio gyvenimo tikrai nesitrauksiu. Dėl to ir ėjau į politiką. Neužtenka bambėti prie televizoriaus. Jei kas nepatinka, eini ir keiti. Turi pradėti nuo savęs. Visus reikalavimus, principus pirmiausia turi taikyti sau.
– Kartą atsisakėte atsakyti, gal šįkart būsite atviresnis: ar nemanote, kad buvo klaida kadencijos pradžioje palikti socialdemokratų frakciją, kuri liko opozicijoje, ir eiti į mero komandą? Juk buvote auksinis (16-tas) mero balsas, leidęs jam suformuoti valdančiąją koaliciją. Jums ir šiandien dar klijuojama išdaviko etiketė.
– Noriu padėkoti žmonėms, nesvarbu, kokioje jie partijoje, kurie balsavo už mano paskyrimą vicemeru. Vadovaujanti pozicija, vicemero pareigos suteikia galimybę įgyvendinti tam tikras savo idėjas. Kaip žmogus galėjau pasitikrinti, aš galiu ar ne tai padaryti. Jei reikės, šiandien aš išeisiu pakelta galva, nes manau, kad susitvarkiau su savo pareigomis.
Nemanau, kad mano pasirinkimas buvo klaida. Žmonės linkę klijuoti etiketes ir supaprastinti situaciją. Kai kurie žmonės, kurie mane vadina išdaviku, nėra net su manimi bendravę, nežino viso konteksto. Tai nebuvo vienos dienos sprendimas, iš esmės – kelerių metų bendravimo išdava. Nebuvo tik mano vieno sprendimas. Taip, aš nešu didžiausią atsakomybę, nes aš jį priėmiau, bet buvo priešistorija, procesas Socialdemokratų partijoje. Ne partija manęs nepalaikė, bet tam tikras partijos narių skaičius. Yra, kurie palaiko. Man svarbi palaikančių žmonių nuomonė, nes mes ėjome bendrą kelią. Viskas prasideda nuo bendravimo. Nesu iš tų žmonių, kuriam bus pasakyta ir aš aklai spaudysiu mygtukus. Neklausinėdamas. Aš visada paklausiu, kodėl taip yra. Suprantu, kad kartais nepraleidęs progos patylėti asmeniškai išloštum daugiau, bet kuo tada skiriesi nuo kitų?
Vicemero pareigos nebuvo pagrindinis mano pasirinkimo motyvas. Kartais man sako: dėl lėkštės sriubos tai padarei. Manau, kad istorija būtų vysčiusis panašiai, jei aš ir nebūčiau buvęs vicemeru. Mačiau, kaip vyko procesas mūsų partijoje, ir nepritariau, kaip tai vyko ir kaip tai dabar vyksta, tiesiog negaliu būti su tuo, kas man nepriimtina.
– Nebuvo minčių tiesiog eiti politiko keliu su kita partija?
– Partijos kvietė. Dar kartą noriu pasakyti, kad aš į Socialdemokratų partiją atėjau dėl savo įsitikinimų, nors daug kam sunku tai suvokti. Atėjau su kolegomis, su kuriais dirbame kartu. Matau, kad mūsų partija, Šiaulių skyrius stipriai sergame. Po ligos pripažinimo, susitaikymo prasideda gydymas. Jei nepripažįsti, kad sergi, teigi, kad man viskas yra tvarkoj, tai kaip tu gali pagyti.
Man visada rūpėjo, kad socialdemokratija – kairioji politinė sritis – būtų stipri. Ne dėl žmogaus, ne dėl lyderio atėjau į partiją. Jei man kažkoks žmogus nepatinka, aš turiu susidėti lauknešėlį ir išeiti? Labai tikiuosi, kad Šiaulių skyrius pripažins savo ligą ir pradės sveikti. Su manim ar be manęs.
– Politika – susitarimų menas. Kodėl taip sunku politikams susitarti?
– Pagal apibrėžimą taip, bet iš tikrųjų veikia principas „myliu – nemyliu“. Tai labai matosi socialiniuose tinkluose. Iš tiesų tai niekada nebuvo ir nebus vienos vieningos nuomonės. Visi skirtingi žmonės.
– Į valdžią žengia jaunoji karta. 30-40-mečiai drąsiai stoja prie valstybės, savivaldybių vairo. Viskas lyg ir puiku, bet situacija Šiauliuose, klaidos atsinaujinusiame Seime rodo, jog ne visada pavyksta. Sunku be patirties?
– Manau, kad daroma klaida teigiant: jaunas – geras, vyresnis – blogas. Taryboje yra kolegų vyresnių už mane, bet jie yra politikos naujokai. Manau, aš turiu daugiau patirties už juos. Jauni žmonės irgi turi savo niuansų.
Jaunystė – gėris, kuris greit praeina ir kuris pats savaime nieko neduoda. Taryboje yra žmonių, kuriems netoli 60, o jų akys dega, trykšta energija. Yra vos perkopusių 30, o akys užgesusios, pavargusios.
– Artėja Kalėdos. Nors dar nežinote, kokios jums jos bus, bet tikriausiai su šeima planų turite.
– Turime gražią tradiciją – kasmet pas mus susirenka tėvai, artimieji. Su mažu vaiku (Matui dveji) sunku kur nors išvažiuoti. Mūsų namai – pusiaukelė tarp mūsų su žmona tėvonijų: aš iš Panevėžio, žmona – iš Skuodo rajono. Todėl visi suvažiuoja pas mus, visus reikia apdalyti dėmesiu. 
Vos trisdešimtmetį perkopęs vicemeras D. Griškevičius sako turįs nuvilti tuos, kurie tikisi, kad jis pasitrauks iš politikos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų magistras D. Griškevičius miesto mero pavaduotoju pradėjo dirbti vos 29 metų. Prieš Socialdemokratų partijos valią. Panašu, kad to jam atleisti nežada.
– Išaugus mieste politinei įtampai ne pirmą mėnesį linksniuojamos jūsų ir administracijos direktoriaus Eduardo Bivainio pavardės. Jau pateiktos jums abiem interpeliacijos. Kodėl jūs tapote permainų valiuta politiniame turguje?
– Aš labai gerai suprantu, kad politinio pasitikėjimo pozicija yra laikina. Tai man lengvina situaciją ir padeda ją išgyventi paprastai ir nesureikšminant. Naujoji dauguma reikalauja savų, mes nesame savi.
Situaciją suvokiu kaip politinio žaidimo tam tikrą dalį. Jei mes žiūrėtume į Šiaulių miesto tarybos istoriją, tai galėtume pamatyti, kad kas dvejus metus didesnės ar mažesnės turbulencijos Savivaldybėje vyksta, nepriklausomai, kas yra merai, vicemerai, kokios daugumos.
Neseniai įvyko Seimo rinkimai, vyksta politinių jėgų persiskirstymas. Kai kurios politinės jėgos jau galvoja apie 2019 m. rinkimus. Kiekvienas iš dabartinės situacijos projektuoja savo ateitį, kam su kuo naudingiau, kaip pelningiau parduoti savo saldainio popierėlį.
– Nei jūs, nei E. Bivainis neturite politinių jėgų palaikymo. Užimdami valdžios postus, jūs abu neatvedate į koalicijas tam tikro Tarybos narių skaičiaus, gal todėl esate labiausiai pažeidžiami?
– Kažkuria prasme gal ir taip. Gal yra ir asmeniškumų iš tam tikrų Tarybos narių, sąskaitų suvedimų.
– Kaip vertinate atstatydinimo motyvus?
– Susidariusi naujoji dauguma vykdo tam tikrus procesus ir ji tam turi teisę. Tik keista, kad neįsiskaitė įstatymų. Dėl to kaltina Savivaldybės darbuotojus – jie patyrė spaudimą, kaltinimus. Manau, kad reikėjo pradėti nuo savęs. Atsisėsti, apsižiūrėti ir daryti, kas parašyta įstatymuose. Jau galėjo gruodžio 1 d. viską išspręsti, jei tik dviem dienomis anksčiau būtų pateikę visus dokumentus.
Tarybos sprendimų priėmimo procedūra reikalauja pateikti atstatydinimo motyvus. Nereikėtų rašyti apie nepadarytus darbus, kurie iš tiesų yra padaryti. Kyla klausimas, ar tu pats nesidomi, ar bandai sumenkinti žmogų, kuris yra padaręs ir nėra sulaukęs priekaištų.
Pavyzdžiui, dėl išmaniosios specializacijos. Universitete įsteigtas padalinys, kurio pagrindu įkuriamas STEAM centras, Savivaldybė per bendradarbiavimo su universitetu programą skyrė 11,5 tūkst. Eur. Yra sudaryta darbo grupė, kurioje yra ir interpeliaciją pasirašiusių Tarybos narių. Ar jie nežino, ar nemato?
Kai kurių sprendimų negalėjome atlikti dėl teisinių dalykų, valstybės nepatvirtintų tvarkų.
Bet dėl jaunimo klausimų užgauna širdį labiausiai. Padaryta tikrai nemažai. Patvirtinta jaunimo verslumo skatinimo programa, kuri duoda rezultatų. Projekto laimėtojai dalyvavo verslo pasiekimų parodoje. Jaunieji verslininkai įrenginėja bulvare patalpas ir ketina pradėti veiklas. Šiauliai, antras miestas po Alytaus, įsteigė bendradarbystės centrą „Spiečius“. Ar jis pasiteisins, ateitis parodys, tačiau dalyvauti tokiuose projektuose verta. Daug metų buvo neišspręstas Jaunimo centro teisinio statuso klausimas. Jaunimo centrui dabar atvertos galimybės teikti paraiškas, dalyvauti įvairiose respublikinėse programose, gauti finansavimą. Daug naujų spalvų, gyvybės. Džiugina. Ar galima daugiau padaryti? Žinoma, visada, kas dėl to ginčijasi.
– Nemanote, kad motyvai – tik reikalaujamas formalumas?
– Man atrodo, kad taip užbraukiamas mano darbas. Suprantu, reikėjo motyvų. Yra parašyta tokių subjektyvių dalykų – per mažai bendravo su Tarybos nariais. Taip, tai motyvas, nors ir subjektyvus. Bet rašyti darbus, kurie yra padaryti, tai mane žeidžia kaip žmogų.
– Daug kas jus laiko perspektyviu politiku, įklimpusiu į nemalonią politinę situaciją. Nekyla noras tiesiog pačiam pasitraukti iš pareigų ir imti ruoštis naujam politinės veiklos etapui?
– Taip, kai kurie Tarybos kolegos socialiniuose tinkluose rašo, kad Vakarų pasaulyje esant tokiai situacijai politikai atsistatydintų patys. Logikos yra. Bet tokiu atveju Vakarų pasaulyje yra priimta, kad jei keliai skiriasi, žmonės ateina, paspaudžia rankas už tai, kas buvo gera, sako: štai nebedirbsime kartu, judame skirtingomis kryptimis. Tada pasitarus buvusios komandos rėmuose galbūt būtų buvę sprendimai kiti. Dabar sako – reikėjo atsistatydinti. Kaip dabar gali atsistatydinti, kai tau pareikšta interpeliacija. Sviestuoti sviestą?
Kitokio bendravimo norėjosi. Turėjau galimybę dirbti ir anksčiau. Mačiau ir kitokių darbo stilių. Dažnai kalbame apie demokratiją, bet kai suformuoja daugumą, tą pačią dieną ir pamiršta demokratijos principus.
Paskelbta, kad yra sudaryta nauja valdančioji dauguma, tačiau ji dar savęs balsavimu neįtvirtino. Kol dar to nepadarė, manyčiau, nėra etiška organizuoti įvairius susitikimus, užribyje paliekant čia vis dar dirbančius žmones. Įvyks pirmadienį posėdis, išspręs klausimus, tada pirmyn. Dabar pastatomi į nepatogią padėtį administracijos darbuotojai. Kaip ten bebūtų, patinka kam ar nepatinka, dar čia dirbame ir už daug dalykų atsakome.
Pasikviečiamas investuotojas, tačiau tie, kurie su juo dirba, nekviečiami. Įmonės vadovas, kuris atsako tiesiogiai, irgi nekviečiamas. Kaip investuotojai turi jaustis, jei veda derybas su vienais, o į kitų pasitarimus šie nekviečiami. Ar oro uosto direktorius irgi prarado pasitikėjimą? Kokį mes signalą siunčiame? Kantrybės pasigendu. Labai skubama.
– Kaip jums atrodo, kur buvo mero ir jo komandos klaidos, kad šiandien susiklostė tokia situacija?
– Tai tik jėgų ir galių žaidimai. Meras rinktas tiesiogiai. Negali merui primesti žaidimo taisyklių, turi primesti kitokias sąlygas jo komandai. Laikas sudėlios tam tikras aplinkybes. Sako, kažkas trukdo dirbti. Man nebuvo susidaręs įspūdis, kad mano kokia nors idėja buvo blokuojama.
– Ar nepavargote nuo visų šių politinių peripetijų, kurių centre atsidūrėte?
– Tokie dalykai turi vykti greitai. Neapibrėžtumas stabdo pačius darbus. Taip, viskas vyks ir toliau. Administracija – didelė sistema, kuri važiuoja ir važiuos. Bendrąja prasme, kaip aš sakau, miestas buvo iki Domo, buvo Domui esant ir bus jam išėjus. Bet tas neapibrėžtumas negali tęstis ilgai, turi kuo greičiau būti padėtas taškas šioje istorijoje ir judama viena kuria kryptimi. Kaip ten bebus judama, linkiu tiems, kas spręs miesto klausimus, nepamiršti, kad yra svarbus laikotarpis – biudžetas, projektai ir pan. Bežaidžiant politinius žaidimus, linkiu nepamiršti miesto reikalų.
– Jei pirmadienį Tarybos posėdis įvyks ir jus atleis iš pareigų, kokie planai?
– Jei pirmadienį tai įvyks, turėsiu laiko atostogoms, tą laiką skirsiu šeimai, susitikimams su draugais. Daug laiko atima po darbo vykstantys renginiai, akcijos, susitikimai. Laisvo laiko bus daugiau, galėsiu permąstyti. Tarybos sprendime numatyta 2 mėnesių išeitinė kompensacija, tad laiko permąstymams užteks. Niekur neskubu. Tai tik vicemero pozicija. 29 žmonės Taryboje dirba miestui neturėdami vicemero pozicijos. Bet kokiu atveju lieku miesto Taryboje. Jei bus teisingi sprendimai, neskirstysiu – dauguma, mažuma. Jei sprendimai racionalūs, naudingi miestui, man nesvarbu, kas juos teikia.
– Neketinate įsižeisti ir trauktis iš politikos?
– Jei kažkas to tikisi, turiu nuvilti – iš politikos trauktis nežadu. Politika ne tik buvimas Taryboje. Kartais daug didesnę įtaką turi žmonės, neturintys konkrečių mandatų. Aš iš miesto visuomeninio gyvenimo tikrai nesitrauksiu. Dėl to ir ėjau į politiką. Neužtenka bambėti prie televizoriaus. Jei kas nepatinka, eini ir keiti. Turi pradėti nuo savęs. Visus reikalavimus, principus pirmiausia turi taikyti sau.
– Kartą atsisakėte atsakyti, gal šįkart būsite atviresnis: ar nemanote, kad buvo klaida kadencijos pradžioje palikti socialdemokratų frakciją, kuri liko opozicijoje, ir eiti į mero komandą? Juk buvote auksinis (16-tas) mero balsas, leidęs jam suformuoti valdančiąją koaliciją. Jums ir šiandien dar klijuojama išdaviko etiketė.
– Noriu padėkoti žmonėms, nesvarbu, kokioje jie partijoje, kurie balsavo už mano paskyrimą vicemeru. Vadovaujanti pozicija, vicemero pareigos suteikia galimybę įgyvendinti tam tikras savo idėjas. Kaip žmogus galėjau pasitikrinti, aš galiu ar ne tai padaryti. Jei reikės, šiandien aš išeisiu pakelta galva, nes manau, kad susitvarkiau su savo pareigomis.
Nemanau, kad mano pasirinkimas buvo klaida. Žmonės linkę klijuoti etiketes ir supaprastinti situaciją. Kai kurie žmonės, kurie mane vadina išdaviku, nėra net su manimi bendravę, nežino viso konteksto. Tai nebuvo vienos dienos sprendimas, iš esmės – kelerių metų bendravimo išdava. Nebuvo tik mano vieno sprendimas. Taip, aš nešu didžiausią atsakomybę, nes aš jį priėmiau, bet buvo priešistorija, procesas Socialdemokratų partijoje. Ne partija manęs nepalaikė, bet tam tikras partijos narių skaičius. Yra, kurie palaiko. Man svarbi palaikančių žmonių nuomonė, nes mes ėjome bendrą kelią. Viskas prasideda nuo bendravimo. Nesu iš tų žmonių, kuriam bus pasakyta ir aš aklai spaudysiu mygtukus. Neklausinėdamas. Aš visada paklausiu, kodėl taip yra. Suprantu, kad kartais nepraleidęs progos patylėti asmeniškai išloštum daugiau, bet kuo tada skiriesi nuo kitų?
Vicemero pareigos nebuvo pagrindinis mano pasirinkimo motyvas. Kartais man sako: dėl lėkštės sriubos tai padarei. Manau, kad istorija būtų vysčiusis panašiai, jei aš ir nebūčiau buvęs vicemeru. Mačiau, kaip vyko procesas mūsų partijoje, ir nepritariau, kaip tai vyko ir kaip tai dabar vyksta, tiesiog negaliu būti su tuo, kas man nepriimtina.
– Nebuvo minčių tiesiog eiti politiko keliu su kita partija?
– Partijos kvietė. Dar kartą noriu pasakyti, kad aš į Socialdemokratų partiją atėjau dėl savo įsitikinimų, nors daug kam sunku tai suvokti. Atėjau su kolegomis, su kuriais dirbame kartu. Matau, kad mūsų partija, Šiaulių skyrius stipriai sergame. Po ligos pripažinimo, susitaikymo prasideda gydymas. Jei nepripažįsti, kad sergi, teigi, kad man viskas yra tvarkoj, tai kaip tu gali pagyti.
Man visada rūpėjo, kad socialdemokratija – kairioji politinė sritis – būtų stipri. Ne dėl žmogaus, ne dėl lyderio atėjau į partiją. Jei man kažkoks žmogus nepatinka, aš turiu susidėti lauknešėlį ir išeiti? Labai tikiuosi, kad Šiaulių skyrius pripažins savo ligą ir pradės sveikti. Su manim ar be manęs.
– Politika – susitarimų menas. Kodėl taip sunku politikams susitarti?
– Pagal apibrėžimą taip, bet iš tikrųjų veikia principas „myliu – nemyliu“. Tai labai matosi socialiniuose tinkluose. Iš tiesų tai niekada nebuvo ir nebus vienos vieningos nuomonės. Visi skirtingi žmonės.
– Į valdžią žengia jaunoji karta. 30-40-mečiai drąsiai stoja prie valstybės, savivaldybių vairo. Viskas lyg ir puiku, bet situacija Šiauliuose, klaidos atsinaujinusiame Seime rodo, jog ne visada pavyksta. Sunku be patirties?
– Manau, kad daroma klaida teigiant: jaunas – geras, vyresnis – blogas. Taryboje yra kolegų vyresnių už mane, bet jie yra politikos naujokai. Manau, aš turiu daugiau patirties už juos. Jauni žmonės irgi turi savo niuansų.
Jaunystė – gėris, kuris greit praeina ir kuris pats savaime nieko neduoda. Taryboje yra žmonių, kuriems netoli 60, o jų akys dega, trykšta energija. Yra vos perkopusių 30, o akys užgesusios, pavargusios.
– Artėja Kalėdos. Nors dar nežinote, kokios jums jos bus, bet tikriausiai su šeima planų turite.
– Turime gražią tradiciją – kasmet pas mus susirenka tėvai, artimieji. Su mažu vaiku (Matui dveji) sunku kur nors išvažiuoti. Mūsų namai – pusiaukelė tarp mūsų su žmona tėvonijų: aš iš Panevėžio, žmona – iš Skuodo rajono. Todėl visi suvažiuoja pas mus, visus reikia apdalyti dėmesiu.



