Visai ne naujiena, kad Lietuvoje moterys dažniausiai linkusios taikstytis su vyro smurtu. Galbūt joms trūksta ne tik žinių apie galimus sprendimus situacijai pakeisti, bet ir paskatinimo, palaikymo, paramos. Pavyzdžiui, net ir išsiskyrusi moteris priversta gyventi su smurtaujančiu vyru viename bute. Negana to, net ir po skyrybų ji privalo ruošti maistą savo buvusiajam, tvarkyti namus ir visaip kitaip jį prižiūrėti. Pagalbos reikia jai ar vyrui? Išspirti lauk tinginį mušeiką ir padėti tašką ar tylėti, o gal derėtis? Ne šeima, bet lyg ir partneriai... O kiek dar unikalių smurtautojų skriaudžiančių savo šeimos narius būtų galima atrasti ir sudaryti jų tipų katalogą.

Bet, regis, kad požiūris apie smurtą prieš moteris ir jo diegimas socialiniams darbuotojams naudojant valstybės lėšas gali pavirsti skandalingu.

Štai išplatintas pranešimas apie neformaliojo socialinių darbuotojų švietimo ir tęstinio mokymo programą  „Socialinių darbuotojų mokymosi mokytis ir bendrųjų gebėjimų stiprinimas“, kurį  finansavo Švietimo ir mokslo ministerija, suerzino ir papiktino ne vieną. Jame teigiama, jog tai moters kaltė, kad barnis arba konfliktas baigėsi smurtu prieš ją.

Lygių galimybių plėtros centro lyčių lygybės ekspertė Margarita Jankauskaitė irgi stebisi – kalbama apie smurtą taip, tarsi šiuo atveju reikėtų šeiminių santykių konsultacijos.

„Tai sąmoningas pagalių kaišiojimas į ratus, kad viskas būtų blogiau. Viena iš didžiausių problemų kovoje su smurtu yra aukos kaltinimas“, – sako ji.

Barnis virto smurtu – kalta moteris
Į rankas šiaulietėms atsitiktinai pateko pranešimas apie socialinių darbuotojų bendrųjų gebėjimų bei mokymosi mokytis ugdymą. Viskas lyg ir normalu: pritaikius asmeninę patirtį mokytasi padėti socialinės rizikos šeimoms, šeimos kuratoriai paaiškino kaip stiprinti socialinės rizikos šeimas. Čia akcentuotas bendravimo modelis, kai žmona stiprina vyrą, o vyras stiprina žmoną. Esą toks šiuolaikinis, lygiavertės partnerystės šeimoje modelis pakeičia 2000 metų gyvavusį Paklusimo modelį, kai vyras yra skelbiamas šeimos galva, o žmona turi jam paklusti.

Tačiau stebina ir galbūt net pribloškia pirmosios straipsnio dalies filosofija, kurioje smurto auka yra paverčiama kaltininke.

Pranešime pasakojama istorija apie tai, kaip moteris dėl vyro smurto kreipėsi pagalbos pas žiniuonę. Ši jai liepė užraugti giros ir patarė: pastebėjus, kad vyras grįžta ne nuotaikoje, paimti tos giros ąsotį, pridėti prie burnos ir tylėti, nieko nesakyti. Nuo tos dienos vyras jos nemušė.

Suprask, esą pati kalta, kad barnis kilo šeimoje. O štai tokie išvardyti punktai, kurie anaiptol vyro ir moters neverčia lygiaverčiais partneriais išties verčia sunerimti, ko gi iš tiesų socialiniai darbuotojai buvo mokomi.

Taigi, pranešime rašoma, kad žmona pirmiausiai nebandė įrodyti savo tiesos skaudindama vyrą.

Antra, nešaukė ant jo, neaiškino, kas blogai, kai jis nebuvo nuotaikoje. Ji pasitikėjo savo vyru, kad kol ji gers girą, vyras jos nemuš. Ji suprato, kas nepatinka jos vyrui ir savimi didžiavosi, nes anksčiau barniai baigdavosi smurtu, o dabar tai liovėsi.

Ir tokios gyvenimo taisyklės, regis, straipsnio autoriams pasirodė normalios. Vyro kaltės nėra.  Svarbiausia – jei vyras ne nuotaikoje ir jei nesupranti, kas jam nepatinka, diskusija apie problemas šeimoje turi būti pamiršta, kitaip gausi kupron. Regis, kažkokiam lektoriui pavyko rimtai „prastumti“ šiais laikais itin populiariais tapusius mokymus apie santykių poroje gerinimą...

Pradžiamokslis porų ekspertams: smurtautojas derybų neveda
Lygių galimybių plėtros centro lyčių lygybės ekspertė Margarita Jankauskaitė negaili kritikos.

„Visa tai, kas yra teigiama straipsnyje, absoliučiai prieštarauja bet kokiai tarptautinei praktikai. Viskas surašyta taip, kaip rekomenduojama jokiu būdu nedaryti. Visos nuostatos iš esmės yra paremtos lyčių stereotipų įtvirtinimu, jos kalba apie tai, kad vyras turi pranašumą prieš moterį, kad ji turi jam paklusti ir savo nuomonės nereikšti. Apskritai yra tokia nuostata, kad smurtas nėra kažkoks labai pavojingas dalykas. Tekste klaidingai kaip sinonimai yra vartojami smurtas ir konfliktas. Tai yra visiškai skirtingi dalykai“, – sako ekspertė.

Pasak, jos kai žmonės konfliktuoja, tuomet psichologas gali patarti, imtis konsultacijos ieškant sprendimo, kad abi pusės liktų patenkintos.

Bet kai yra smurtinė situacija, tai negali būti jokio abipusio laimėjimo situacijų. Ji aiškina, kad smurtautojas niekuomet neina į derybas ir visuomet demonstruoja savo galią, mėgina kontroliuoti kitą asmenį ir primesti savo valią.

„Man klaiku, kad tokie mokymai yra daromi socialiniams darbuotojams mėginant iš esmės įtikinti, kad jeigu moteris patenka į smurtinę situaciją, tai ji pati kalta: nepatylėjo laiku ar kitaip išprovokavo, nes vyras iš prigimties yra labiau agresyvus“, – sako M. Jankauskaitė ir priduria, kad tokie mokymai jai primena ajurvedines paskaitas moterims, kuriose mokoma, kaip jos turi išsaugoti santuoką, kai remiamasi logika, kad turi būti pavaldi, rūpintis tiktai vyru, mėginti jam įtikti, jog jo asmenybė skleistųsi...

„Iš principo mes turime suvokti, kad kai mes kalbame apie smurtą šeimoje, mes nekalbame apie psichologinę situaciją, o kalbame apie nusikaltimą. Kalbame apie tai, kaip mobilizuoti socialinės pagalbos infrastruktūrą, socialinius darbuotojus, kad nukentėjusiam asmeniui būtų suteikta kaip galima efektyvesnė pagalba. Socialinis darbuotojas, jeigu jis yra profesionaliai paruoštas, yra žmogus kuris gali identifikuoti, nuspėti smurtą ir pasiųsti signalą aukai, jog reikia netylėti, kad pagalba bus suteikta. O šitie mokymai nusikaltimą paverčia asmeninio bendravimo įgūdžių stoka ir tarsi signalizuoja nukentėjusiai moteriai, kad jai reikėtų prisitaikyti“, – sako ekspertė.

Viskas paprasta: smurtas kyla ne dėl to, kad auka kažką daro negerai, o yra smurtautojo apsisprendimas. Tad gali būti ir šilkinė, vis tiek bus prie ko prikibti. Tad reikia kvestionuoti smurtautojo elgesį, kodėl šis sau leidžia būti agresyvus.

„Smurtas šeimoje yra labai kompleksiška problema, pirmiausia susijusi su lyčių stereotipais ir lyčių nelygybe visuomenėje, kai įsivaizduojama, kad viena lytis subordinuota kitai ir vieni jos atstovai turi teisę auklėti, bausti seksualiniu ar fiziniu smurtu, ar primesti savo valią. Pakeisti šią sistemą reikia labai didelio įdirbio“, – sako M. Jankauskaitė.

Kol kas esame tame taške, kai reikia atidirbti visų institucijų veiksmus, – socialiniai darbuotojai, medikai, pareigūnai, pedagogai ir kiti vienaip ar kitaip susiduriantys su nukentėjusiais dėl smurto artimoje aplinkoje. Kol kas šis institucijų koordinavimas, pasak ekspertės, yra pradinės stadijos.

,,Viena iš didžiausių problemų kovoje su smurtu yra aukos kaltinimas“, – sako Lygių galimybių plėtros centro lyčių lygybės ekspertė M. Jankauskaitė.  
Artūro STAPONKAUS nuotr.