Kai gimstame, patenkame į savo tėvų šeimą ir jų padėdami toliau augame, mokomės pažinti pasaulį bei leidžiamės į kitus gyvenimo procesus. Atrodo, kad tai pats natūraliausias ir visiems suprantamas procesas, apie kurį daug kalbėti nereikia.
Tačiau iš tiesų laikui bėgant situacija keičiasi. Jeigu anksčiau Lietuvoje keturi suaugę dirbantys žmonės išlaikydavo vieną seną žmogų, tai dabar vieną pensininką išlaiko du dirbantys žmonės. Visuomenė sensta, miestai tuštėja, o stebint iš brandžių visuomenių taško, mūsų šalis atrodo kaip naivus vaikas, kuris dar turės atrasti aplinkinio pasaulio reiškinių kompleksiškumą ir suvokti imtis atsakomybės už savo likimą. Tik bėda ta, kad laikas nelaukia, o mūsų valdžia kažko keisti neskuba.
Gyventojų skaičius mažėja
UAB „Nomagro“ direktorius Gintaras Grachauskas Šiauliuose vykusioje konferencijoje skaitė pranešimą „Politikos gairės Lietuvos prisitaikymui prie visuomenės senėjimo proceso „Sidabrinė banga“. Jis pasakojo, kad mūsų tėvai ir seneliai gyveno laiku, kai egzistavo tam tikros struktūros, kurios vyresnio amžiaus žmogui nurodydavo jo vietą. „Būk namuose“, „Gauk pensiją“, „Kartais išvažiuok į sanatoriją“ – tai pagrindinės frazės, kurias išgirsdavo vyresnio amžiaus žmogus.
Kitaip tariant, XIX a.–XX a. visuomenė buvo struktūrizuota pagal Bismarko principus.
Iki 70-ųjų visuomenių ramybę garantavo socialinė sistema, paremta draudimo principu, paritetiniu finansavimu, solidarumu ir bendrojo gėrio paskirstymu, vienodu prieinamumu visiems, savivalda. Bismarko sistema „sucementavo“ šeimos, genties, nacionalinės valstybės pagrindu veikiančias sistemas. Tačiau sistema veikė tik tada, kai vienas senelis džiaugėsi penkiais anūkais.
„Šiandieniniame pasaulyje nebeliko vietos Bismarkui, nes XXI a. yra senų žmonių pasaulis. O senėjimas veikia demografiją, darbo rinką, finansus, valstybės biudžetą, sveikatos apsaugą, ekonomiką, politiką“, – akcentavo G. Grachauskas.
Taigi senėjimas, emigracija ir žalingas gyvenimo būdas veikia gyventojų skaičių. Tačiau kodėl vienu metu gyventojų buvo labai daug, o kitu staiga sumažėjo?
Statistiniai duomenys rodo labai įdomius dalykus. Pavyzdžiui, karo metu, kai daugelis lietuvių žuvo ar buvo ištremti, Lietuva neteko 25 proc. gyventojų. Tuo tarpu ramesniais ir palyginti neblogais laikais – praradome 23 proc. gyventojų. Mokslininkai iki šiol nežino, kaip šį paradoksą paaiškinti.
Panaši situacija yra ir Rusijoje. Karo metu šalis hipotetiškai neteko 20 mln. gyventojų. Prognozuojama, kad iki 2030 m. Rusija neteks dar 18 mln. gyventojų. Su ne ką mažesniais visuomenės senėjimo padariniais susiduria ir Vokietija.
Statistiniai duomenys rodo, kad jeigu šalyje išsilaikys šiandieniniai demografiniai pokyčiai, tuomet Vokietijoje darbingo amžiaus žmonių gali sumažėti iki 25 proc. Vadinasi, vokiečiai turi šešerius metus įsivežti po 9 tūkst. žmonių, kad demografinę pusiausvyrą išlaikytų.
Vieną krizę keičia kita
Kalbant apie finansų rinkas, 2020 m. galime tikėtis naujos „didžiosios depresijos“. Štai jau žinome, kad šiuo metu Lietuvoje du dirbantys asmenys išlaiko vieną pensininką.
Tačiau kaip yra su kitais išlaikytiniais (vaikais, kaliniais, neįgaliaisiais)? Pasirodo, kad 0,96 dirbančiųjų tenka vienas išlaikytinis. Tik įsivaizduokite, kokia turi būti mūsų ekonomika, kiek dar reikia sugeneruoti pridėtinės vertės, kad pinigai būtų surinkti ir visiems sumokėti. Negana to, mes iki 2034 m. senėjančios visuomenės poreikiams turėsime išleisti 3,5 proc. BVP papildomai, nors dabar verkšlename, kad ir vienas procentas yra per daug.
Nereikėtų pamiršti ir kitų grėsmių, kurios gali priklausyti nuo finansų rinkų padėties kitose šalyse. Vieša paslaptis, kad pasaulis veikia „įtinklintai“. Kartais kažkur kitame pasaulio kampe vykstantys procesai atsiliepia kitiems. Pavyzdžiui, jau yra žinoma, kad 2024 m. turto Japonijoje gali sumažėti iki 47 proc. ir tai įvyks tada, kai didžiulis skaičius žmonių išeis į pensiją. Tai savo ruožtu paveiks Vokietijos ekonomiką, o vėliau problema pasieks ir mus.
Tik priešingai nei lietuviai, japonai turi pasirengę keletą scenarijų, kaip gali vystytis visuomenė, jeigu jie kažko nepadarys. Vienas iš scenarijų – nacija ramiai užges, visuomenę išgelbės robotai arba visų laukia „zombių ateitis“, kai šalis vis labiau trauksis savo dydžiu, jėga, įtaka, kol ilgainiui taps laimikiu energingesnėms ir galingesnėms kaimynų tautoms.
O kaip su visuomenės senėjimu kovoja Lietuva? Pranešėjas kalbėjo, kad esant dar tik dabartiniam visuomenės senėjimo lygiui valstybė šią problemą linkusi spręsti reaktyviais metodais.
Mažina valstybinius įsipareigojimus ir dirbtinai didina pensijos amžių. Skolinasi tarptautinėse rinkose, perkeldama skolų grąžinimą dar sunkesnei demografinei situacijai. Be to, valstybė vis drąsiau atidaro vartus imigracijai, nors nežino, nei kiek kainuos imigrantų integravimas, nei kokie bus politiniai, socialiniai, ekonominiai kaštai ir pan.
Taigi būdų kaip kovoti su visuomenės senėjimu yra, tik visa bėda, kad jie neveiksmingi. Pranešėjas kalbėjo, esą mūsų politinis elitas nemato šios problemos, vis dar sapnuoja Bismarko laikus ir mano, jog šią problemą išspręs kapai. Žodžiu, juk vis tiek kada nors visi mirsime.
„Manau, kad mes, lietuviai, esame žmonės su vakarietiškais paltais ir azijietišku vidumi. Verslininkai nenori ko nors daryti, nes mano, kad tai politikų pareiga, o politikai skundžiasi, jog jų niekas negirdi. Taigi išvada – mūsų iš tiesų niekas negirdi, nes niekas nenori klausyti. Mes turime per daug centralizuotų struktūrų, o kol jų skaičius nesumažės, tol, manau, vargu ar valdžia galės ką nors padaryti“, – tvirtino G. Grachauskas.
Netrukus patys tapsime pabėgėliais
Kodėl su visu tuo puikiai geba susitvarkyti olandai? Pasirodo, jie dažniau atsigręžia į paprastus dalykus. Olandai jau daug metų turi bendrą priešą – jūrą. Todėl nesvarbu, kokia mašina važinėtų, kiek nuosavų namų ar sąskaitų bankuose turėtų – jie palaiko ryšius ir iš vien kovoja net su tais, kuriems duoda išmaldą gatvėje. Kitaip tariant, aplinka juos įpratino tarpusavyje kalbėti ir susikalbėti.
Tuo tarpu pas mus strategijas galvoja tik labai „didelės galvos“, turinčios daug antpečių ir ordinų. Tačiau problema ta, kad žmonės „apačioje“ tų strategijų kažkodėl nesugeba įgyvendinti. Tuomet ir atsiranda tie „perversmai“, kurie visuomenei sukelia tik įtampą. Vadinasi, mūsų valdžiai pirmiausia reikia sutvarkyti valstybės valdymą.
Specialistas pasiūlė šį principą pakeisti atliekant nedidelius pilotinius projektus. Kai pirmiausia informacija yra surenkama, aprašoma, kai procesai yra išbandomi ir tik po to įdiegiami: „Tik tada, kai gali įrodyti, kad sistema veikia lokaliai, gali pradėti žiūrėti, kaip tai įgyvendinti nacionaliniu lygmeniu. Jeigu to nedarysi, bus krachas. Kitaip tariant, reikia sukurti sistemas, kuriose šie pilotiniai faktai būtų generuojami senėjančios visuomenės klausimais.“
Taip pat pasiūlyta suformuoti politinį svertą, kuris garantuotų, jog pokyčiai bus priimami ne iš karto, bet po tam tikro laiko. Kol kas mūsų viršūnių „galvos“ mėgsta kažką įteisinti labai greitai, iš anksto nepasitarus su kitomis visuomenės grupėmis. Arba atėjus naujai valdžiai senieji projektai pamirštami ir pradedami įgyvendinti nauji. Pranešėjas kalbėjo, kad taip neturėtų būti.
Siūloma, kad šalia premjero turėtų atsirasti premjero patarėjas senstančios visuomenės klausimais, kuris koordinuotų visų ministerijų veiklą, projektus. Taip pat reikėtų daugiau kalbėti su universitetais, Darbo birža, kad vyresniems nei 50 m. žmonėms nebūtų taip sunku įsidarbinti ar pradėti savo verslą.
Taigi siūlymų, kaip problemą spręsti, yra ne vienas, tik klausimas, ar mūsų valdžia panorės juos išgirsti ir paversti realybe. Priešingu atveju, Lietuvos laukia „zombių likimas“, kai visi tapsime pabėgėliais savo šalies viduje.

G. Grachauskas: „Mes, lietuviai, esame žmonės su vakarietiškais paltais ir azijietišku vidumi.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.



